Muzika kaip Lietuvos Atgimimo matas ir priemonė (2) (video)

Ši tęstinio teksto dalis (ne)atsitiktinai rašoma Vasario 16-ąją, praėjus 96 metams, kai Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Todėl, artėjant svarbios Lietuvos istorijai datos šimtmečiui, norėtųsi pažvelgti, kokia muzika šiuolaikiniam Lietuvos žmogui galėtų būti Atgimimo matas ir priemonė.

Dabar jau ne Sąjūdžio laikai, nors juos dar nemažai kas mena, todėl – norime to ar ne – tenka susitaikyti su naujovėmis. Lietuvos muzikiniame pasaulyje jos ne tokios jau blogos, nors (keistoka tendencija) nemažai muzikantų ir muzikos kritikų dažnai išsako nuomonę, kad „rokas mirė“, „muzika tapo komercine“, „visi išsisėmė“ ir pan.

Būtų juokinga, jei nebūtų dėsninga. Panašius tvirtinimus teko girdėti ir prieš 20, ir prieš 10 metų. Tačiau, mūsų manymu, nei tada, nei dabar, nei apskritai kada nors Muzikos kūrimas nebuvo sustojęs ar juolab miręs.

„Devlsy“

Džiugina, kad Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus (savotišku atskaitos tašku laikytume pirmosios lietuviškos muzikos enciklopedijos „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ pasirodymą ir pristatymą pilnutėlėje salėje Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje lygiai prieš trejus metus) atsirado daug naujų roko, metalo ir kitokių, dažnai populiariu priešdėliu post- tituluojamos stilistikos grupių, projektų. 2010 m. tokių grupių kaip „Devlsy“ beveik nebuvo, o jų spartus atsiradimas viešumoje rodo Atgimimą.

„Devlsy“, grojantys post black metal stilistika, susikūrė Vilniuje 2011 m. Keturių vyrų (Giedrius – gitaros, Darius – bosinė gitara, Vytautas – vokalas ir Vytenis – būgnai) ir moters (Fotoprincess – vizualika) grupė kol kas feisbuko paskyroje teturi 281 gerbėją, tačiau jau yra gana gerai žinoma Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Dar daugiau – grupės debiutinis albumas „A Parade of States“, 2013 m. lapkričio 28 d. pasirodęs itin originaliu formatu (USB kortelėje, USB card), sudomino ir Japonijos melomanus, todėl 2014 m. vasarį viena Japonijos leidykla ketina jį perleisti CD formatu.

„Devlsy“ albumo pasirodymo dieną kartu su kita post black metal grupe „Nyksta“ (įkurta 2013 m.) sugrojo puikų, gera vizualika padailintą dviejų valandų koncertą Vilniaus universiteto planetariume. Tai pirmoji metalo stilistikos grupė Lietuvoje, sugrojusi šioje vietoje. Įspūdingas koncertas vyko visiškoje tamsoje, tik virš žiūrovų / klausytojų galvų buvo regėti įvairūs siurrealistiniai vaizdai.

„Devlsy“ albumas – puikus techniškai sugrotos įkvepiančios muzikos pavyzdys. 6 netrumpi kūriniai – „Phases“, „By Design“, „To Confine“, „I Am No More“, „(Cold Glow of) Her Domain“, „Surge(ry)“ – intelektualus šiuolaikiškas kūrinys, kurį USB kortelėje lydi atskiras vaizdo ir garso failas, tarsi vaizdinis albumo antrininkas, trunkantis beveik 37 minutes. Kažkuo panašu į „Death“, „Cynic“, naujausius ir geriausius techniško death / black metal pasaulinius pavyzdžius. Niekada neįtartum, kad tai – tik debiutas. Prisimenant, kaip skambėdavo debiutiniai kai kurių dabar jau iširusių arba išgarsėjusių Lietuvos roko, metalo grupių įrašai, galima linksmai konstatuoti: muzika Lietuvoje kuriama vis kokybiškesnė.

Grupės gitaristas Giedrius Gudaitis (gim. 1979 m.) atsakė į kelis klausimus.

Kodėl sugalvojote leisti albumą USB atmintuko formatu? Kieno tai idėja ir kokia jos esmė, prasmė? Kuo toks formatas pranašesnis už CD / MC / LP / internetinį formatus?

Ilgai galvojom, kaip ir kokiu formatu išleisti savo albumą. Iš savo patirties gerai žinom, koks likimas laukia nežinomų grupių CD – dėl laiko trūkumo jie taip ir lieka gulėti must listen krūvoje. Mažai kam paslaptis, kad kompaktinių diskų rinka vegetuoja jau daugybę metų, ir tik laiko klausimas, kai CD pirkimas taps tik kolekcionierių užsiėmimu (kaip jau dabar yra su vinilais). Kompiuteris ar telefonas ir taip įjungti visą parą, todėl mūsų pasirinkimas praktiškas – kūrinius mp3 pavidalu galima įrašyti ir atkurti bet kuriuo įrenginiu, turinčiame USB prievadą (kompiuteryje, telefone, mp3 grotuve, el. knygoje ir t. t.). Be to, pačią kortelę taip pat galima naudoti ir kaip paprastą USB laikmeną, į ją įrašant savo failus. Šią idėją pasiūlė bosistas Darius ir visi tam entuziastingai pritarėme – norėjosi ne tik išsiskirti iš kitų grupių, bet ir paskatinti diskusiją apie muzikinių laikmenų ateitį.

Neslėpsiu, pasirodžius albumui sulaukėme didelio būrio muzikantų dėmesio, jie klausinėjo, kur mes užsakėme korteles, dėžutes, kiek tai kainuoja ir pan. Deja, kol kas pagaminti kompaktinį diską yra bent dvigubai pigiau nei USB kortelę, todėl turbūt tai ir yra tikroji priežastis, paaiškinanti, kodėl technologijų kaitos procesas nevyksta taip greitai.

2008 m. Linas Adomaitis yra išleidęs savo albumą „Windows of my soul“ panašiu formatu, tik jo albumas įrašytas USB rakte, o mūsų – USB kortelėje, kurią patogu nešiotis net ir piniginėje ar pan. (skirtumas galbūt nėra didelis, bet jis vis dėlto yra). Užsienyje keletas grupių ir atlikėjų taip pat yra išleidę albumus USB laikmenų pavidalu, tačiau tai dar tikrai nėra masinis reiškinys.

Ką manote apie garso meną / eksperimentinę muziką pasaulyje ir Lietuvoje? Ką labiausiai vertinate?

Lietuvoje yra atlikėjų, kurių pasirodymus visada įdomu stebėti, – tai „Vilkduja“, „Sraigės Efektas“, „Obšrr“.

Esu tikras, kad vertų dėmesio atlikėjų turime gerokai daugiau, tačiau gilesniam domėjimuisi dažnai tiesiog nepakanka laiko.

Esate gerai žinomas Lietuvos metalo muzikos scenoje. Kaip trumpai apibūdintumėte savo santykį su muzika?

Susipažinau su muzika labai anksti – senelis grodavo armonika, o dėdė buvo ir yra Kauno valstybinio choro dirigentas.Vėliau, nuo penktos klasės, tėvai mane nuvedė į akordeono klasę, ją baigęs nusprendžiau, kad šio instrumento daugiau niekada neimsiu į rankas.

Pirmoji grupė – „Outshine“, ją įkūrėme 1997 m. ir po metų išleidome debiutinį ir vienintelį albumą „Engine Of Soul“.

2004 m. prisijungiau prie „Shadowdances“ ir grojau iki pat aktyvios grupės veiklos pabaigos 2007 m.

Koks koncertas, kur teko groti, paliko didžiausią įspūdį?

Įdomiausias turbūt buvo pirmasis koncertas 1998 m., kai su „Outshine“ grojome tuo metu didžiausiame metaliniame festivalyje Lietuvoje „Death Comes“.

Tuomet viskas buvo nauja ir įdomu – pradėjome groti pirmi, kai po valandos laukimo hole publika buvo pradėta leisti į salę. Tuomet koncertai vykdavo gana retai, todėl publika buvo absoliučiai pakvaišusi – dabar tikrai nepamatysi, kad grojant pirmai grupei, kurios beveik niekas nežino, pirmos eilės jau kratytų galvas ir net šokinėtų nuo scenos.

Taip pat įsiminė ir abu pasirodymai Estijoje su „Shadowdances“ – tuomet (greičiausiai ir dabar) estai mus stipriai lenkė garsistų ir technikų profesionalumo prasme, todėl mums tai buvo tikrai įdomi patirtis.

Įdomiausia patirtis, kurią esu turėjęs kaip muzikantas ir organizatorius, – mūsų debiutinio „Devlsy“ albumo pristatymo koncertas Vilniaus universiteto planetariume. Pirmiausia turėjome pasistengti, kad mus ten įsileistų apskritai, – iki tol toje vietoje koncertus rengdavo tik bardai ir klasikinės muzikos atstovai. Todėl, matydami, koks yra ten dirbančių moteriškių amžius, iš anksto apsidrausdami, šiek tiek gudravome – kalbėdami su jomis nevartojome tokių žodžių kaip „metalas“ ar „sunkioji muzika“, o vien tik „rokas“. Kai renginio dieną, likus porai valandų iki koncerto, pradėjome derinti garsą ir užgrojome visu garsu, iškart pamatėme įbėgančią planetariumo direktorę, ji atrodė šiek tiek sutrikusi. Laimė, pavyko ją nuraminti ir mūsų pasirodymas įvyko, tačiau streso mums tikrai pakako.

Vėliau, jau per pasirodymą, apėmė keistas jausmas, savotiškas déjà vu, primenantis muzikos egzaminą mokykloje: mes grojame, o visi žiūrovai tiesiog sėdi savo kėdėse ir mus stebi, – manau, kad retas roko ar metalo muzikantas yra tai patyręs.

Kokia muzika daro didžiausią įtaką?

Laba mėgstu klausytis kitokios muzikos, nei patys grojame, – „Dead Can Dance“ ir „Ulver“ jau kelerius metus lyderiauja mano grojaraštyje. Taip pat mėgstu „Agalloch“, „Austere“, „Watain“, „Fen“, „Alcest“, „Sólstafir“, „Altar of Plagues“ kūrybą. Muzikos klausausi gana daug – galima sakyti, kasdien perklausau po vieną naują albumą, todėl ta įtaka, matyt, susideda iš daug mažų mozaikos dalelių. Apie kitų sferų įtakas sunku pasakyti – nuotaiką ir kūrybą apskritai veikia visa supanti aplinka.

 „Katedra“ / „Katedra Lead Duo“ / „Rojaus Tūzai“

„Rojaus Tūzų“ pristatinėjimas – beprasmis dalykas, pakanka paminėti , kad grupėje dainuoja legendinės Atgimimo grupės „Katedra“ lyderis Povilas Meškėla (žinoma, jokiu būdu nereikia pamiršti ir kitų itin profesionalių muzikantų – gitaristų Tomo Varnagirio, Audriaus Piragio, bosininko Andriaus Daugirdo, būgnininko Martyno Lukoševičiaus).

Naujausias „Rojaus Tūzų“ albumas „Nepasiduok“ lauktas gana ilgai – prieš jį 2009 m. pasirodė DVD „Gyvai „Roko naktyse“ ir 2001 m. „Russkij albom“.

15 kūrinių naujajame „Rojaus Tūzų“ albume rodo, kad Atgimimo šauklys P. Meškėla su bendraminčiais dar neišsisėmė, tad gerokai pasunkėjęs grupės skambesys tikrai nėra desperatiškas noras eiti koja kojon su laiku. „Rojaus Tūzai“ – grupė, kurios malonu klausytis koncerte gyvai, lygiai taip pat ir namuose, jos dainos – profesionalios, melodingos, prasmingos, ne tuščios.

2012 m. birželio 23 d. Varniuose festivalyje „Kilkim Žaibu“ įvyko istorinis legendinės grupės „Katedra“ sugrįžimas: „Katedra Lead Duet“ pasivadinęs P. Meškėlos ir Ričardo Laginausko duetas su jiems pritariančiais muzikantais sugrąžino mus į Atgimimo laikus.

Apie tai prieš koncertą kalbėjome su abiem muzikantais.

Povilas Meškėla (gim. 1964 m.) atsakė į klausimus.

Kas naujo Jūsų gyvenime?

Naujas „Rojaus Tūzų“ albumas (paskutiniai – CD „Russkij albom“ 2001 m. ir DVD „Rojaus Tūzai“ – gyvai „Roko naktyse“ 2009 m.) jau padarytas, vyksta paskutiniai patepimai. Kai padarysime iki pat galo, pasirodys – gal dar šią vasarą. Mūsų skambesys pasikeitė. Albumas sunkus, tačiau jame neatsitraukta nuo melodikos. Dainų žodžius rašė T. Varnagiris, A. Piragis, Darius Zabulėnas, Arnas Ališauskas. Yra keli mano kūriniai. Muziką kuriame bendrai, tačiau šio albumo varomoji jėga – gitaristai T. Varnagiris ir A. Piragis, taip pat mano kuklus įnašas, bosininko A. Daugirdo daina „Aš tave surasiu“ bei būgnininko M. Lukoševičiaus geležinis ritmas. Naująjį albumą išleisime CD formatu, bet tegyvuoja visagalis internetas :).

Esmė buvo parodyti, kad mes gyvenam, kvėpuojam, tikim tuo, ką mes darom, nepaisant to, kad situacija šioje muzikinėje terpėje yra prastoka – ši muzika nėra populiari, o turėtų būti.

Papasakokite apie „Katedros“ atgimimą. Ar „Katedra Lead Duet“ bus vienkartinis projektas, skirtas festivaliui „Kilkim Žaibu 2012“, ar tęsite jį toliau?

Pagyvensim – pamatysim. Ta idėja jau seniai sklandė ore, tačiau materializavosi tik 2012 m., filmuojant Nepriklausomybės metinėms skirtą laidą „Mūsų dienos – kaip šventė“. Joje su R. Laginausku atlikome dainas „Dar ne vakaras“ ir „Mes – jėga“. Paskui jis papasakojo apie galimybę sukurti „Katedra Lead Duet“. Sutikau. Repertuaras bus įvairus: ir seni gabalai iš pirmojo „Katedros“ albumo laikų („Kraujo kvapas“, „Aguonos“, „Dvasių šėlsmas“, „Budelis“, „Mes – jėga“ bei kiti), ir kai kas iš naujų, Ričkos [Ričardo Laginausko – M. P.] sukurtų dainų.

Man norisi dalyvauti „Kilkim Žaibu“, tai įdomu, nes festivalis ir jo organizatoriai yra idėjiniai. Gerbiu idėjinius žmones.

Apžvelgiant Jūsų netrumpą kaip vokalisto karjerą, ką laikytumėte jos viršūne? Kuris Meškėla Jums pačiam yra artimiausias, „meškėliausias“ – tas, kuris „Katedroje“, „Rojaus Tūzuose“, TV laidų komisijose, – kaip solistas?

Artimiausias tas, kuris yra tikras!

Dainuoju miuzikluose (dabar bus ketvirtas „Paryžiaus katedros“ sezonas; taip pat – miuzikluose „Velnio nuotaka“, „Tadas Blinda“), roko operose („Meilė ir mirtis Veronoje“, „Peras Giuntas“), bendrame Valstybinio jaunimo teatro ir „Rojaus Tūzų“ spektaklyje „Mano sielos netylančios stygos...“ (jame režisierius Algirdas Latėnas skaito Sergejaus Jesenino eiles, o aš dainuoju romansus), įrašėme naują „Rojaus Tūzų“ albumą, dabar grįžtame prie tikros (nemėgstu frazės „senos geros“) muzikos – „Katedros“.

Ar dabar galėtų vėl įvykti „Roko maršas“? Kai kam situacija šalyje primena sovietmečio stagnaciją.

„Roko maršas“ kaip idėjinis renginys dabar neįmanomas. Viskas paremta komercija. Jei pinigų neuždirbama, festivaliai nevyksta. „B2Gether“ – to pavyzdys.

Jei į „Roko maršą“ suvažiuotų roko piligrimai, tada tai būtų įmanoma.

Kokia, Jūsų manymu, Lietuvoje situacija su roko muzika? Ji gyva, mirusi, merdėjanti, tobulėjanti ar?..

Tokia muzika YRA (tai faktas), ji kvėpuoja, jaunėja, kelia galvas. Jaunimas tampa profesionalesnis, internetas padeda greičiau apsikeisti informacija. Ir pas mus Lietuvoje yra šaltinis tokiai muzikai gyvuoti, tai „Classic Rock FM“ ir Artūras Mirončikas, kurio dėka atsirado ši radijo stotis. Didelė jam pagarba.

Deja, verslininkai, 2012 m. paprašyti paremti projektą (radijo laidų ciklą), skirtą Lietuvos roko istorijai, atsisakė jį remti. Ir čia matau problemą – pinigų valstybėje arba pas privačius subjektus esama, o noro daryti kažką idėjinio – ne. Vadinasi, rokas lieka užribyje, nors užsienyje taip nėra.

Skamba labai liūdnai. Jei aš turėčiau galimybę, tikrai paremčiau. Kas tie pinigai? Š... Jie duoda laisvę nusipirkti, ko norisi, pavalgyti, bendrauti, su kuo patogu, nuvažiuoti, kur norisi, tačiau čia kalbama apie mūsų ir Lietuvos jaunystę. Apie gyvą judėjimą, nes visiems, kas nežino, galiu pasakyti – labai daug rokerių ir metalistų yra šviesūs ir nuoširdūs žmonės (aš nekalbu apie tuos, kurie prasigėrė ir puolė iš nevilties į nebūtį).

Tai būtų investicija į savo istoriją, nes, kaip žinoma, be praeities nėra ateities. Roko muzika tikrai nėra mirusi.

Kurią savo dainą laikote pačia geriausia?

Visi kūriniai man artimi, negalėčiau kurio nors išskirti. „Katedros“ pradžios laikais mes buvome Maklaudais (bet siela, aišku, buvo Rička), repetavome, tobulinomės, mokėmės sau rūsyje, ir staiga mums pasiūlė dalyvauti pirmame roko festivalyje (festivalio pavadinimo nepamenu, bet jis vyko Vilniaus „Sigmos“ gamykloje, kurioje dabar gimsta ir repetuoja alternatyvinės muzikos grupės), o paskui Vilniaus plokštelių studija (šviesaus atminimo garso režisierius Eugenijus Motiejūnas, 1951–2009, taip pat studijos vadovė – gerbiama Zinutė Nutautaitė) pasiūlė įrašyti pirmąją plokštelę...

Įsimintina daina (jau ne „Katedros“) „Dar ne vakaras“ iš filmo Raimundo Banionio režisuoto „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ (1990), kurios muzikos autorius – Faustas Latėnas, o tekstą parašė Robertas Alfonsas Danys (1963–2008). Tai – mano vizitinė kortelė. Už ką aš jiems LABAI dėkingas.

Ar Jūs tikintis?

Esu katalikas, bet šiuolaikiškas. Neinu kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. Jei man reikia, užeinu į ją, pabūnu. Jei kas nors miršta iš žinomų žmonių, kurie man artimi, nors jų ir nepažįstu, visuomet uždegu žvakę už juos. Dievas yra manyje toks, kokį aš suprantu. Man pasisekė, kad ne kartą bažnyčioje esu dainavęs. Kompozitorius Algirdas Martinaitis parašė oratoriją „Giedu šv. Pranciškui“, kurioje atlikau šv. Pranciškaus vaidmenį 2006 m. tarptautiniame sakralinės muzikos ir labdaros projekte „Pax Et Bonum“. Bet apibendrinant mintis apie tikėjimą – aš visą laiką esu kartu...

Į klausimus atsakė ir R. Laginauskas (gim. 1962 m.).

Kada iš tikrųjų susikūrė „Katedra“? Oficialiais duomenimis – 1986-aisiais, tačiau teko girdėti, kad kur kas anksčiau.

1980 m. paveikslų galerija paverstoje Katedroje vakarais laipiodavome pastoliais, žiūrėdavome, kaip repetuoja vargonininkas. Mes trise pradėjome – su Algiu Radavičiumi ir Mariumi Giedriu. Iki „Katedros“ turėjome pavadinimą „Hot Air“, grojome vienoje Žirmūnų mokykloje. Groti pradėjome devintoje klasėje su panelėmis, kurios dainuodavo ABBA dainas. Jas iš grupės išmetėme ir ėmėme groti „Black Sabbath“ ir „Led Zeppelin“ muziką. Mokyklos direktorius leido mums groti tai, ką norėjome. Su Algiu buvome bendraklasiai, Marius – iš kitos mokyklos.

1981 m. rudenį (dar kaip „Hot Air“) įrašėme pirmąjį savo įrašą. Šioje juostoje, kurioje buvo dešimt hardroko dainų, įrašytos dainos iki šiol nepergrotos.

Paskui išėjau porai metų į kariuomenę – teko būti žvalgybininku (dirbti razvedbate) karštuose taškuose: Gruzijoje, Afganistane, Azerbaidžano mieste Džulfoje, Sirijoje, mačiau Irano ir Irako karą. Tarnyba ten suformavo požiūrį į muziką – atsirado agresijos. Ką gali apie karą dainuoti „Metallica“ ar „Slayer“, kurie nematė jokio karo?

1984 m. pradžioje, pirmą dieną, vos grįžęs iš armijos, sutikau P. Meškėlą. Žinojau jį iš matymo kaip Mariaus draugą. Po kelių dainų jis atėjo pas mane padainuoti prie pianino. Svajojau rasti ką nors panašaus į „Iron Maiden“ lyderį Bruce‘ą Dickinsoną. Nenusivyliau tuo, ką išgirdau. Man jau buvo daugiau nei 20, o Povilas, būdamas 19-os, netrukus išėjo į armiją, atitarnavo Latvijoje. Laukėme, kol jis grįš. Kol grįžo Povilas, pas mus dainavo puiki dainininkė, kompozitorė Rosita Čivilytė.

Kai 1986 m. grįžo P. Meškėla, mes jau vadinomės „Katedra“. Istorija tokia: skambinau Algiui, pataikiau ne ten, balsas pasakė: „Katedra.“ Taip ir gimė grupės pavadinimas.

Kokia muzika Jums padarė didžiausią įtaką?

Jimis Hendrixas. Taip pat – „Black Sabbath“, „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Grand Funk Railroad“, „Iron Maiden“, „Judas Priest“, „Mercyful Fate“, „King Diamond“, „Metallica“. Beje, šios grupės kūryba sudėtinga, ji tik iš pirmo žvilgsnio atrodo primityvoka.

Kada ir kodėl iširo „Katedra“ su P. Meškėla?

Vienas žmogus dėl to kaltas, nenoriu minėti jo pavardės. Intrigos. Be to, mes norėjome groti thrash‘ą. 1989 m. pradėjome byrėti, o 1991 m. vasarą sugrojome paskutinį koncertą Švedijoje ir iširome. 1990 m. susikūrė „Rojaus Tūzai“, kuriuose pradėjo dainuoti P. Meškėla.

Kas kūrė muziką „Katedrai“?

Visą muziką kūriau aš. Išleidome keturis albumus: „Mors Ultima Ratio“ (1989), „Natus in Articulo Mortis“ (1992), „III“ (2006), „Ugnikalnis“ (2008). Man geriausias albumas – naujausias, žmonėms – pirmasis.

Kas Jums svarbiau – techno thrash‘o propaguojama technika ar melodika?

Kažkada buvo labai svarbi technika, bet nenorėjau prarasti ir melodikos, harmonijos. Buvau pamiršęs hardroką, bet pakalbėjau su džiazmenais, ir jie man sako: „Mes nebegrojam natų, mes grojame nuotaikas.“

Kodėl atgimėte ne kaip „Katedra“, o kaip „Katedra Lead Duo“?

Rašyti „Katedra“ ir Povilas Meškėla“ būtų neteisinga, tarsi rašytume „Iron Maiden“ ir Bruce Dickinson“. Iš senosios sudėties nebėra nė vieno muzikanto, todėl negalime rašyti „Katedra“.

Dabar „Katedroje“ esame trise – aš groju gitara ir dainuoju, boso gitara groja Rimantas, būgnais – Salvijus Žeimys. Per metus sugrojame 10–30 koncertų. Manau, kad su „Katedra“ Lietuvoje dar ilgai nebus ko lyginti Lietuvoje.

Geriausios, mano galva, „Katedros“ dainos yra „Kraujo kvapas“, „Mes – jėga“, „Sakyti tiesą“ (niekur neįrašyta), „Akmenys“, „Žvaigždelė“, „Kariai pagonys“.