Mylėkime – nekritikuokime ir gyvensime 20 metų ilgiau!

Prieš trisdešimt metų, dar anais laikais apgyniau daktaro disertaciją apie kritiką ir savikritiką, kaip gamybinio kolektyvo aktyvumo skatinimo priemonę. Jau tada nustačiau, kad asmens kritika yra nehigieniškas dalykas. Ji kenkia kritikuojamojo sveikatai ir trumpina jo gyvenimą. Juo labiau, kad yra būdų, kaip be kritikos galima apsieiti ir net 20 metų ilgiau gyventi. Kritika yra priešybė meilei. Reikia mylėti save ir kitus. O meilė yra geras darbas ir sveikatos šaltinis.

Kritika – menas nagrinėti ir teisti

Žodis „kritika“ kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio „kritike“, reiškusio meną nagrinėti ir teisti. Iki šių laikų išliko meno, mokslo kritika, kurios esmė – analizuoti ir vertinti meno kūrinius, mokslo darbus, teikti siūlymus kaip juos patobulinti. Kadangi kritika yra analizė ir vertinimas, nagrinėjant žmonių veiksmus ir darbus, kritikos rezultatas ir ženklas gali būti tiek neigiamas, tiek ir teigiamas. Niekas neginčija, kad tokia kritika yra geras dalykas, ji padeda tobulėti ir spręsti žmonių gyvenime iškylančias problemas. Kritika yra mokslo ir gyvenimo metodas. Be jos žmogus negali apsieiti. Tik kas yra labai svarbu, kad mokslo ir meno kritika nukreipta ne į autoriaus asmenį, jo asmenines savybes ar bruožus, bet vien į nagrinėjamą kurinį, darbą. Nors kartais ir sunku atsieti žmogaus darbą nuo jo asmens, tačiau visada reikia siekti dalykinės kritikos.

Palikime kritiką teismams

Įdomu, kad tarpasmeniniuose santykiuose pagyrimo nevadiname kritika. Asmeninę kritiką suprantame kaip analizę su neigiamu įvertinimu. Pavyko nustatyti asmeninės kritikos veikimo psichofiziologinį mechanizmą. Pasirodo, kad kritika yra valdymo įrankis, kurio pagalba yra veikiama kritikuojamo asmens savimonė ir jis yra programuojamas keisti elgesį. Išgirdęs kritiką savo adresu niekas negali likti abejingas ir nereaguoti. Gavę kritikos porciją patiriame nemalonų jausmą, pykti kritikuojančiam asmeniui, norą paneigti kritiką, atsikirsti ir pažeminti kritikuotoją ir kt.

Gavus kritikos, į kraują įsilieja porcija adrenalino, kuris skatina mus aktyviau veikti, duoti atkirtį. Fiziškai pajudėjus, pamosikavus rankomis ar kojomis adrenalinas atlieka savo darbą, skyla ir pasišalina iš organizmo be ypatingų pasekmių. Taip elgiasi vaikai, „apdovanodami“ vienas kitą kritikos epitetais „eik tu durniau“, „kvailys“, nevykėlis ir t.t. Nuolat greitai judėdami jie pamiršta užgaules, o jų sveikata nenukenčia. Kada tai vyksta neformaliuose draugų, šeimos, laikinų grupių viešose vietose atveju, suaugę žmonės paprastai viduje nusikeikia ir pasitraukia iš nemalonios aplinkos. Tik retas kuris šiais laikais siekia atkurti savo pažemintą savimonę fiziniais būdais. Tai, pagaliau, yra reguliuojama teisės aktais. Pagal Konstituciją kiekvienas asmuo yra neliečiamas, nei vieno mūsų neleistina kritikuoti. Asmeninė kritika prilygsta sudavimui per veidą, bet veikia kartais daug skaudžiau. Ji pažeidžia brangiausią, ką kiekvienas turime – asmenybę. Tiek už fizinį, tiek už psichologinį pažeminimą galime kreiptis į teismą ir reikalauti savo savigarbos atkūrimo.

„Žinok, paršeli, savo vietą!”

Tačiau formaliuose darbo, tarnybos ar kituose socialiniuose santykiuose kritikos išvengti nėra lengva. Juo labiau, kad kritika yra valdymo metodas, skirtas manipuliuojant valdinio savimone gerinti organizacijos darbo efektyvumą. Socialinė kritika yra valdymo piramidės atkūrimo priemonė. Vadovui suteikta teisė kritikuoti ar pagirti valdinį, jeigu pastarojo savimonė nukrypo nuo vietos valdymo piramidėje. Taip nutinka tada, kada pavaldinys pasijaučia esąs aukštesnis už vadovą arba žemesnis, nei jam būtina jausti pagal užimamas pareigas. Pasirodo, kad darbuotojų savimonės apie vietą valdymo piramidėje turi lemiamą įtaką organizacijos veiklos efektyvumui. Kuo kiekvieno darbuotojo savimonė labiau atitinka jo vietą valdymo piramidėje, tuo organizacijos veiklos rezultatai yra geresni. Ir atvirkščiai, jeigu darbuotojas negerbia vadovo, pasijaučia esąs aukščiau jo, jis atitraukia savo dėmesį nuo savo tiesioginių funkcijų ir ima mintyse ar atvirai kritikuoti vadovą, tuo metu jo darbas prastėja, nuo ko nukenčia viso kolektyvo darbo rezultatai.

Todėl vadovui suteikta teisė pakritikuoti ar pagirti valdinį, kad pastarojo savimonė sugrįžtų į jo vykdomų funkcijų vietą valdymo piramidėje. Žinome tokia frazę: „Žinok, paršeli, savo vietą!” Gavęs vadovo kritikos porciją, valdinys liaujasi žvalgytis į kitus ir pagaliau užsiima savo darbu. Kolektyvinio veiksmo efektyvumas atstatomas. Tokia vadyba vadinama koreguojančia. Ji padeda formuoti darbuotojo asmenybę, kurios esmė yra jo savimonė apie vietą valdymo piramidėje. Niekada nekritikuok darbo metu savo vadovo – nukentėsi. Tam yra profsąjungos.

Valdymas trumpina gyvenimą, o savivalda - ilgina

Formaliuose santykiuose nelabai galime leisti kumščius į darbą, kad gavę kritiko sudegintume išsiplieskusį adrenaliną. Todėl šis neturi kur dėtis ir kaupiasi ant mūsų kraujagyslių sienelių, kurios ilgainiui praranda lankstumą ir galimybę deramai reaguoti į stresą. Per ilgesnį laiką kritika iššaukia širdies kraujagyslių sistemos susirgimus, infarktus, insultus ir kitas nelaimes, kurias lemia valdymo santykiai. Du broliukai ėriukai gyveno: vienas vilko akivaizdoje, kitas – ne. Pirmasis gyveno perpus trumpiau už antrą. Lietuvoje ką medikai nedaro, kiek negerina sveikatos apsaugos sistemą, 56% mirčių nuo širdies kraujagyslių susirgimų nepavyksta išvengti. Taip yra dėl nuolatinio gyvenimo agresyvioje kritikos aplinkoje. Štai, mažiau kritikuojančiose kultūrose, kaip Japonija, Skandinavijos šalys, Šveicarija ir kt. gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė yra dvidešimčia metų ilgesnė nei Lietuvoje.

Kritikos kultūra yra viena iš dar neįveiktų socialistinio gyvenimo būdo – totalinio valdymo reliktų. Anuomet, nesant privačios nuosavybės, vienintelis būdas priversti žmones dirbti buvo kritika ir savikritika. Kas mėnesį darbo kolektyvai rinkdavosi ir jų nariai „vanodavo“ vienas kitą už būtas ir nebūtas nuodėmes. Gaudavo pylos ir valdiniai, ir vadovai. Už klaidas, nepageidaujamą veiklą ar neveiklumą galėdavai gauti papeikimą, griežtą papeikimą su įrašymu ar be įrašymo į asmens bylą. Bausdavo pašalindami iš Komunistų partijos ar atleisdami iš darbo. Tai, kad kritika yra socializmo reliktas rodo maždaug vienoda visų buvusių socialistinių šalių gyventojų gyvenimo trukmė. Ir dabar Lietuvoje dar išliko socialistinis polinkis kritikuoti vienas kitą. Reikia jos vengti.

Kas Nepriklausomoje Lietuvoje trumpina gyvenimus?

Lietuvos vyrų ir moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė siekia atitinkamai 70 ir 80 metų. Galima įtarti, kad moterys gyvena ilgiau už vyrus dėl to, kad dirba ir gyvena fiziškai bei psichologiškai mažiau agresyvioje aplinkoje. Juolab, kad moterys dažnai savo liežuviais yra agresyvesnės už vyrus. Kritika ir meilė yra priešingi nesuderinami dalykai. Jeigu myli, reiškia nekritikuoji ir atvirkščiai. Nesusipratę sutuoktiniai „mylėdami“(?) kasdienės kritikos peiliais varo vienas kitą į kapus. Sulig kiekvienu neigimu „ne“: neik, neimk, nedaryk kvaili tėvai „įkala“ savo atžalos asmenybę iki dugno. Sulaukę 20 metų amžiaus jie klausia: „Iš kur tu toks debilas atsiradai?“. Kritika užmuša asmenybę – tai, kas mes esame.

Trumpiau gyvena valdiniai, samdomą darbą dirbantys, priklausomi nuo kitų asmenys, kurių Lietuvoje dauguma. Kas antras dirbantysis Lietuvoje dar gyvena socializme, kadangi dirba valstybinėje įmonėje ar institucijoje – mokykloje, universitete, medicinos įstaigoje ir kitur. Gal todėl dėl visų šalies problemų kalti „atpirkimo ožiai“ – prezidentai, Seimo nariai, premjerai, ministrai, kartais apkaltinami ir už lietų. Dažname valstybės tarnybos kabinete ar verslo įmonėje galima sutikti neišprususių vadovų, žinančių vien valdinių kritikos būdą veiklos problemoms spręsti. Tapęs verslininku, vykdydamas individualią veiklą esi pats sau viršininkas, išvengi kritikos ir gali tikėtis ženkliai ilgiau gyventi. Samdomas darbas yra trečioji ir paskutinė (po vergijos ir baudžiavos) vergovės forma. Jo atsisakę gyvensime žymiai ilgiau.

Ilgiau gyventi padeda išsilavinimas. Kuo aukštesnį išsilavinimą įgysi, tuo dažniau išvengsi klaidų ir galimų nuobaudų, kurios kiekviena gerokai trumpina mūsų gyvenimą. Gyvenimą trumpina baudos, apkalta, įkalinimas, teisių ribojimas, viešas vanojimas žiniasklaidoje ir kt. Skaičiuojama, kad kiekviena gauta bauda už greičio viršijimą kelyje sutrumpina gyvenimą vieneriais metais. Tai susieta su stresu dėl pergyvenimo, kuris palieka gilų randą organizme. Todėl ir policija, ir mokesčių inspekcija bei visos valdžios institucijos padėtų pailginti žmonių gyvenimą, jeigu vietoje kontrolės, persekiojimų ir baudų daugiau taikytų prevencijos priemones. Privalomai įrengus avarinio stabdymo įrangą automobiliuose, nereikės pasislėpus krūmuose gaudyti kelių žioplius ir trumpinti jiems gyvenimus už greičio viršijimą. Jokia kontrolė, raginimai ar kritika nepadeda išvengti kas metai įvykstančių virš 12 tūkstančių gaisrų ir šimtų žuvusių bei suluošintų žmonių. Padėjus gi gyventojams ir įmonėms atsisakyti nuo naftos, dujų kurą, malkas deginančių įrenginių pakeičiant juos šiuolaikinėmis elektrinėmis kaitlentėmis bei šilumos siurbliais, gaisrai visiems laikams išeitų iš Lietuvos. Perėję prie strateginės savivaldos ir prevencinės teisėkūros, galėsime atsisakyti kalėjimų, kadangi išvengsime nusikaltimų.

Žudanti politikos beprotybė

Pagal Konstituciją Lietuva yra demokratinė respublika, kurioje, priešingai socializmui, de jure nėra valdymo, o ji ir kiekvienas jos pilietis valdosi įstatymų pagalba. Asmuo yra neliečiamas ir niekas neturi teisės kėsintis ar kenkti žmogaus gerovei. Tuo tikslu numatyta teisinė apsauga. Niekas neturi teisės nebaudžiamas kritikuoti kito asmens. Tačiau yra išskirta viena grupė žmonių, kurių asmens kritikos apsauga yra panaikinta. Tai – vadinami politikai – pretendentai, kandidatai ar asmenys, einantys pareigas šalies savivaldos ar valdymo organuose. Juos leidžiama viešai kritikuoti, lįsti į jų asmeninį gyvenimą, viešai aptarinėti jų gyvenimo intymius dalykus ir t.t., pažeidžiant vieną svarbiausių padorios visuomenės ir ES lygių galimybių principą ir LR Konstituciją.

Vadinamo „viešo asmens“ konstitucinė apsauga nuimta, matyt, dėl dažnų šios grupės asmenų piktnaudžiavimų. Kita vertus, kaip sako „politiką kaip musę lengviausia užmušti laikraščiu“. Neįtikęs politikas gali būti lengvai pašalintas užpjudžius ant jo profesionalius kritikuotojus. Dažnas laikraštis ar žinių portalas daugiau pritraukia skaitytojų ir daugiau uždirba, skelbdamas asmenis kritikuojančias naujienas. Todėl šie vieši asmenys patenka į didžiausią streso požiūriu rizikos grupę, dėl ko jie dažniau serga, patenka į ligonines ir rečiau sulaukia garbios senatvės. Patys žudome tuos, kuriems patikime spręsti visų mūsų bendrus reikalus.

To priežastis yra nekonstitucinis „politikos“ reiškinys valstybės savivaldoje. LR Konstitucijoje "politikos“ ir „politiko“ terminai neįvardinti ir todėl šie reiškiniai yra neteisėti. Taip pat kaip pagrindiniame šalies įstatyme nėra terminų „valdančioji dauguma“, „valdančioji partija“, liudijančių kad valstybėje konstitucinė demokratinė savivalda yra pakeista į partinę diktatūrą. Politika yra dviejų tūkstančių senumo autokratinės asmeninės savivaldos reliktas, kuris dabartinėje LR Konstitucijoje de jure yra pakeistas demokratine savivalda. Lietuvoje turi valdyti ne asmenys, bet įstatymai.

Dar daugiau nelaimių ir neteisybės atneša nekonstituciniai sąrašiniai rinkimai į Seimą ir Savivaldybių tarybas. Pretendentų „fotografijos“ niekaip nesusietos su konkrečiais rinkėjo šeimos, kaip valstybės pagrindo, turtiniais ir teisiniais interesais, kas glumina Lietuvos piliečius verčiant juos balsuoti nežinia už ką ir nežinia dėl ko. Teisinėje valstybėje rinkėjo atstovavimas turėtų būti įteisintas juridinio įgaliojimo pavidalu su atitinkamais įsipareigojimais ir atsakomybe. Dabartinis politinis atstovavimas yra tuščias, beprasmis ir melagingas. Iš nevilties žmonės ima kritikuoti kiekvieną „fotografiją“, nesitikėdami, kad iš jos bus kokia nors nauda. Skaudu skaityti, kaip juodinami niekuo nekalti žmonės, net nepasigilinus, ką gero jie siūlo.

Uždraudę nekonstitucinę „politiką“ pailginsime žmonių gyvenimus. O užtikrinę visų lygių savivaldos organų rinkimą „iš apačios“ – pradedant šeima, namo/gyvenvietės bendrija, seniūnaitija, seniūnija ir baigiant Seimu bei Prezidentu, padarysime rinkimus suprantamu, naudingu, logišku konstituciniu dalyku. Tada tikrai kiekvienas gyvensime ilgiau.

Pasakyk, kaip kritikuoji, pasakysiu, koks tavo išsivystymo lygis

Kritika kritikai nelygu. Priklausomai nuo kritikuojančio asmens kultūros ir išsivystymo lygio skiriamos trys kritikos kokybinės formos:

1. Nihilistinė kritika – „Neigiu, kad visiškai atmesčiau“, būdinga mažiausiai išprususiems asmenims.

2. Destruktyvioj kritika – „Neigiu, kad teigčiau priešingą“, vidutinio išsivystymo asmenų įrankis.

3. Konstruktyvioji kritika – „Neigiu, kad išsaugočiau naudingą ir pasiūlyčiau geresnio“, kuria naudojasi aukštos kultūros asmenys.

Aukščiausios kultūros konstruktyvioji kritika leidžia apsieiti be neigimo ir sutelkti dėmesį į problemos sprendimo programą – siūlymą, ką reiktų šiuo atveju padaryti, kokius įstatymus priimti, pakeisti ar kt. Konstruktyvioji kritika yra higieniškiausia socialinių santykių forma. Ji mažiausiai trumpina gyvenimus.

10 būdų, kaip pailginti Lietuvos žmonių gyvenimus 20 metų:

1. Uždrausti asmens kritiką kiekvieno Lietuvos piliečio atžvilgiu, nedarant jokių išimčių pagal darbo ar veiklos pobūdį. Pagal Konstituciją asmenis vertinti ir teisti turi tik teismas.

2. Užbaigti „Sąjūdžio“ dar prieš trisdešimt metų pradėtą Lietuvos ūkio išvalstybinimą – valstybės įmonių pervedimą į rinkos ekonomiką. „Sąjūdžio“ vedliai gerai žinojo, kad valstybė yra prastas ūkininkas. Rinkos santykiai geriau nei kritika užtikrina kiekvieno motyvaciją ir atsakingumą.

3. Atsisakyti socialistinio asmeninio „valdymo“, pakeitus jį į savivaldą visose gyvenimo srityse (išskyrus ekstremaliomis sąlygomis veikiančias organizacijas).

4. Pakeisti „fotografijų“ rinkimus visų lygių savivaldos formavimo konstituciniu procesu, pradedant šeima ir baigiant Prezidentu.

5. Valstybės institucijų koreguojančias priemones pakeisti prevencinėmis, kurios mažintų kontrolės ir nuobaudų dėl nusižengimų poreikį.

6. LR Darbo Kodekso saugojamus samdomo darbo santykius pakeisti paslaugų santykiais pagal LR Civilinio Kodekso sutarčių teise. Paskatinti visus dirbančiuosius teikti paslaugas vieni kitiems privačios veiklos pagrindu, kaip tai numatyta LR Konstitucijoje. Karantinas ir darbas namuose įrodė, kad tai yra įmanoma.

7. Uždrausti nekonstitucinę „politikos“ veiklą Lietuvoje, kuri neteisėtai pakeičia Konstitucijoje numatytų institucijų veiklą ir naikina Lietuvą.

8. Uždrausti žiniasklaidos priemonėms skleisti bet kokias žinias apie asmenį neturint jo įgaliojimo. Amoralu uždarbiauti žmonių gyvenimų trumpinimo sąskaita. Žiniasklaida privalo nagrinėti šalies problemas, o ne knaisiotis piliečių asmeniame gyvenime.

9. Tarpasmeniniuose santykiuos vadovautis vien aukščiausia – konstruktyvios kritikos forma, išvengiant asmens neigimo ir pateikiant siūlymą, kaip šiuo atveju derėtų pasielgti.

10. Mylėk artimą, kaip pats save – nekritikuok jo. Ir tu, ir mes visi gyvensime ilgiau. O geri darbai sugrįžta padidėję.