Naujas menas ir senas kontekstas

Amžių sandūra chronologiškai ne visada sutampa su naujais nepatirtais reiškiniais. Mikrochirurgija, genetiškai modifikuoti produktai, klonavimas – visi naujausi mokslo atradimai sąlygoja žmonijos elgseną, keičia įpročius, formuoja kitokį požiūrį į pasaulį. Tačiau niekur nedingo amžinosios ydingos aistros valdyti savo artimą, nugalėti gamtą, engti visą, kas gyva, paverčiant planetą fiziniu ir dvasiniu sąvartynu. Informacijos užgrobimas ir jos valdymo uzurpavimas tampa savaimine vertybe ir nuopelnu.

Naujųjų technologijų pagalba formuojamas žmonių mentalitetas, keičiami svarbiausi  bendruomenės įvykių akcentai. Reikia sutikti, jog šiuo metu kova už įtakos sferų užgrobimą yra mažiau skausminga, nei praeities epochose. Nauji adaptuotos moralės ir konvivencijos principai, siekiant ekonominės naudos, leidžia aneksuoti valstybes ir susitaikyti su atskirų etnosų fiziniu ir moraliniu naikinimu, korektiškai tylint atsakingų už pasaulio saugumą karinių ir politinių blokų tarptautiniams komitetams. Mainais už energetinius resursus Vakarų Europos šalims, jų vadovai mandagiai ir nuosaikiai kritikuoja Rusiją už jos įvykdytą Gruzijos aneksiją ir metodišką Čečėnų tautos naikinimą. Pastovią priežiūrą jaučia išsivadavusios iš Sovietų bloko Baltijos valstybės, kurios niekada neatsikratė Rusijos įtakos.

Akivaizdu, jog fiziškai slėgis yra tiesiog proporcingas pasipriešinimui, tačiau sociumas nėra amorfinė medžiaga. Savasties pasirinkimas yra pačios tautos reikalas, todėl nėra keistas kaimyninių autoritarinių valstybių noras paveikti demokratinį kelią pasirinkusias šalis. Lietuvos teisėtvarkos ir jėgos struktūros dažnai pasiduoda neigiamoms  įtakoms, tuo pakirsdamos piliečių pasitikėjimą šių institucijų lojalumu savo valstybei. Nelengva nugalėti šimtmečius egzistavusią tvarką tarp metropolijos ir kolonijų. Tą liudija dalies akademinės visuomenės pacifistinis sovietmečio kultūros vertinimas, atrodo, jog Lietuvos kino ir teatro žmonėms malonu pelnyti Rusijos diktatoriaus prielankumą.

Lietuva ne savo valia atsiliko kurdama tautinį identitetą. Kalbos draudimas sutrukdė modernios literatūros vystymuisi, vėlavo ir kitų meno sričių procesai. Sėkmingai išnaudojus tarptautinę padėtį, nacionaliniu kalbiniu pagrindu susikūrusi Lietuvos valstybė vėl atrado savo vietą Europos žemėlapyje. Nepriklausomybės Kovų išbandymus išlaikiusi Lietuva sugebėjo sukurti nacionalinę meno mokyklą, teatrą. Tapyboje vystomi peizažo, portreto,  batalinis žanrai. Monumentaliojoje dailėje ir architektūroje atsispindi jaunos valstybės gyvybingumas ir energija.  Šiuo istoriniu tarpukario laikotarpiu įvyksta konfliktas su Lenkija, be jokio pagrindo pamynusia mūsų ilgą ir bendrą istoriją.

Pažymėtina, jog XIX – XX a. sandūroje Lietuvos Kaimynei pavyko geriau pasinaudoti likimo suteikta proga. Ji Europos meno ir  kultūros laimėjimus sėkmingai transformuoja į savitą, nacionalinių bruožų turintį raiškos būdą ir nevengia lūžių, vystydama savo nacionalinį meną. Šiuo metu pastebima gilėjanti krizė. Europą yra apėmusi amnezija ir savinaikos procesai. Senasis kontinentas per kančias, narsą ir didžiulį pasiaukojimą sukūrė savo identitetą. Tūkstantmečiais susiklostęs unikalus kultūrinis konglomeratas, sukurtas ant antikos pamato, suformuotas krikščionybės, judaizmo, islamo religijų ir filosofijos, pavojingai balansuoja ant abejonių šiomis vertybėmis ribos. Jei didžiosioms valstybėms esminių egzistencijos institutų (šeimos, tikėjimų, moralės) rezidavimas nėra toks pavojingas, tai mažesnėms, dėl įvairių priežasčių (blogo administravimo, priverstinos emigracijos) turinčių kritinį gyventojų skaičių – toks požiūris gali tapti lemtingu jų egzistencijai. Aktyviai reiškiasi įvairūs šiuolaikinių libertinų požiūriai, propaguojantys įvairias įmanomas lyčių santykių kombinacijas, tautinės tapatybės nunykimą, religinių konfesijų, kaip moralės ir etikos normų sergėtojos, niekinimą. Tokiame kontekste atsiduria šiuolaikinis menas, kuriam privalu atspindėti savo specifine universalia kalba ateinantį prieštaringą laikmetį.

Žmogaus istorija yra taip pat ir meno istorija. Menas yra galinga ir grėsminga jėga, kurią visais laikais savo tikslams stengėsi pajungti nulemiančios, pasaulio valdymui poveikį darančios jėgos. Talentingiausius menininkus visada stengtasi susaistyti privilegijomis ir tuo užtikrinti jų lojalumą mecenatams, ir tada meno procesas tampa kontroliuojamas ir nevaldomas. Stipresnė ir įtaigesnė kultūra ilgainiui asimiliuoja silpnesnę kūrybinę patirtį turinčia kultūrą.  Talentingas, tačiau neįžvalgus menininkas nuolatinę globėjo kontrolę laiko pelnyta pagarba savo sugebėjimams. Jo kūrybos akiratį stengiamasi nukreipti nuo esminių veiksnių – bevaisių ir savitikslių eksperimentų kryptimi. Atsiribojimas nuo svarbiausių būties ir etikos problemų liudija tokio kūrėjo neryžtingumą ir baimę aiškiai apibrėžti savo pasaulėžiūrą ir atsiverti bekompromisiškai jį supančiais socialinės ir politinės terpės refleksijai.

Labai svarbi misija naujo kūrėjo ugdymui priklauso valstybės Dailės akademijai. Nesveika yra jaunam menininkui brukama tendencija neatodairiškai pulti į vartotojišką meno rinką, stengiantis kuo uoliau atitikti bendrasąjungini Eurostandartą. Jį neigiamai veikia primetamas verslininko vaidmuo. Tai neišvengiamai veda į kūrybos proceso priklausomybę nuo potencialaus meno produkto vartotojo. Yra pavojus išugdyti neatsakingą už savo veiklą valstybės pilietį, tačiau apsukrų meno demagogą ir prekeivį. Mūsų dienų Rytų ir Vidurio Europos šalių menas dar yra gyvybingas ir aktualus. Matyt, tai lėmė priešinimosi sovietų imperializmui ir nutautėjimui procesai. Pozityvi yra idėjų sklaida tarp panašaus likimo šalių, kuriai paradoksaliai priklauso ir šiuolaikinė Rusija, sunkiai besivaduojanti iš savo Kolonijinės praeities. Per servitore troppo libero, per libero troppo schiavo – šis išraiškingas italų posakis tiksliai perteikia postsovietinės tikrovės esmę,  - Kaip tarnas pernelyg laisvas, kaip laisvasis pernelyg vergiškas.

Nelaisvas, supančiotas baimių ir tarnystės kūrėjas yra nepajėgus prisidėti prie savo tautos unikalumo vystymo ir jos integralumo į bendrąją kultūrinę Europos terpę. Toks menininkas ir mokytojas tampa savo ir kitų būsimų kūrėjų kartų duobkasiu.

Viltis yra. Karaliui Karoliui didžiajam atkovojus Europą iš kur kas galingesnės civilizacijos, prasidėjo ilgas ir skausmingas evoliucijos procesas. Mums, šios dienos europiečiams, teks panašus vaidmuo. Nepaisydami juos ištinkančio tragiško likimo, didieji Europos kontinento mąstytojai, dailininkai, poetai, kompozitoriai visada buvo ištikimi savo idėjoms, puoselėjo taurumą, riteriškumą ir tikėjimą savo šalių atgimimu ir klestėjimu. Paniekinus jų pastangas ir pasiaukojimą bet kokia kūryba praranda prasmę, o dabartis – nebeturės ateities.

www.kamane.lt