
Visi norim, kad Lietuvoj būtų teisybė ir saugumas. O dabar kas? Teisybė čia ne šlubuoja – ji visai ant žemės numesta. Neina, o ropoja kaip kirmėlė.
O saugumas? Nu koks saugumas… Žmogus paliktas pats sau. Jei bėda – sukis kaip išmanai. Jei neteisybė – tai dar tu pats kaltas, kad įkliuvai.
Ir dar ta NATO daina: sakė – saugosim. O dabar išeina taip, kad mes patys turim saugot NATO. Duokit daugiau pinigų, daugiau kareivių, daugiau visko – nes kitaip „nesaugūs“. Tai palaukit: kas čia ką saugo?
O dar negana – dabar nori Dzūkijos sengires kirst. Sengires, kurios šimtus metų augo, kurių nei tu per dieną pasodinsi, nei per gyvenimą atkursi. Ir visa tai po tais pačiais šūkiais apie „valstybinį interesą“. Čia jau ne gynyba, o plėšimas – savo žemės ir savo ateities.
O parsidavėliai ir visi tie naujieji „okupantai“ turi atsakyt ne šnekom, o pagal įstatymą: tyrimai, pavardės, viešumas, teismas – kas dirbo prieš žmones, tas turi gaut tai, kas priklauso. Be pažinčių, be „saviems galima“, be cirkų.
Prezidente Gitanai Nausėda, pasakysiu jums kaimiškai, be mandrumų: atsiminkit, kam prisiekėt. Prisiekėt Lietuvai ir žmonėm, o ne šiltai kėdei, ne popieriam, ne „ponam“, kurie už užuolaidų tampo virvutes, prie kurių pririštos jūsų galūnės.
Apie partinius mėšlagalius Seime nekalbu ir į juos neapeliuoju – tai beprasmiška.
Jei dar turit sąžinę – trinktelėkit į stalą ir sustabdykit važiavimą per žmones ir per Dzūkijos mišką. Ne šnekėt – daryt. Pasakykit aiškiai: užteks. Bus teisybė, bus tvarka, saugumas bus iš darbų, ne iš kalbų.
Jonė Augaitė, Zarasai
Susiję:
Nausėda, o tau kaip žmogui, negėda?






























