Politinės utopijos žanras yra nuostabus dalykas, nes neįpareigoja tavęs remtis kokiais nors konkrečiais faktais, kurių nežinai. Niekas neprivers ir atsakyti už savo žodžius teisme, nes utopija yra labiau fantazijos zona nei dalykiniai konkretūs liudijimai. Pafantazuokime apie galimą politinę mūsų ateitį, netrukus išnirsiančią iš komplikuotos ir slaptos bei nepermatomos šiandienos.FNTT vyrų atleidimas ir besitęsiantis skandalas, kaip joks kitas, vykęs pastaraisiais metais, iššvietė mūsų politinės dramaturgijos ir nuolat vykstančio politinio spektaklio užkulisius. Seimo opozicija, spekuliuodama visuomenės nuotaikomis, eilinį kartą buvo pradėjusi rinkti parašus Andriaus Kubiliaus vyriausybės interpeliacijai. Nieko nauja, artėjant rinkimams, be abejo, būtų pasirankiota papildomų lengvų reitinginių taškų, nes interpeliacijos metu galima jėgingai paputoti apie neįgalią Vyriausybę, šilumos kainas ir visa kita, kad suvargusiam žmogui imtų vaidentis aureolės virš opozicijos lyderių, varguolių interesų gynėjų ir guodėjų, plikių.
Taktika aiški ir beveik nepralošiama, iš anksto žinant, kad interpeliacija nepasiseks, kad nereikės sudarinėti naujos vyriausybės, o šurmulys savo padarys. Tokios politinės rutinos šviesoje, žiūrėk, prasidės po keleto mėnesių ir tikroji rinkimų kampanija, o tada jau, kaip rusai sako „odnoj lievoj“, (viena kaire) su baltom apykaklėm ant balto žirgo pirmyn į būsimą Seimą. Viskas gal taip ir būtų buvę, bet realybė niekados nepasiduoda įspraudžiama į iš anksto sugalvotas schemas – ji yra įnoringa ir nenuspėjama, ima kartais ir išmeta netikėtą pokštą, kuris visas schemas ir viltis paverčia plėnimis ir niekalu.
Štai aną dieną ryte klausausi per „Žinių radijo“ „Rakto“ laidą nuolatinio opozicijos kalbėtojo, ruporo ir tribūno, Valentino Mazuronio ir netikiu savo ausimis. Nebegirdžiu nei įniršio, nei šyšo griauti A. Kubiliaus vyriausybę, nors iki FNTT skandalo putos liejosi per kraštus. Kažkaip nutilo ir socdemų tremtinys, nuolatinis „Konstitucinio Teismo“ rūmų laiptų šlifuotojas su naujais segtuvais Vytenis Andriukaitis, apsiramino ir Darbo partijos frakcijos Seime lyderis Vytautas Gapšys.
Viešojoje erdvėje prieš valdančiąją Permainų daugumą tuščioje scenoje liko tik besiskeryčiojantys tos pačios koalicijos keli personažai – A. Čaplikas, R. Palaitis ir A. Valinskas bei V. Bogušis. Kyla klausimas, iš kur toks opozicijos romumas ir santarvė. Rengėte interpeliaciją, o štai dabar tarytum ir papildomas pinigas įkrenta į ranką – atskylanti nuo koalicijos Liberalų ir centro sąjungos brigada. Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti geriau susiklosčiusių aplinkybių bei geresnės situacijos perimti vyriausybės vairą į savo rankas ir iki Seimo rinkimų rudenį parodyti savo darniai „liaudžiai“ dirbančią šešėlinę vyriausybę, kad rinkimų dieną niekam nebekiltų jokių abejonių, už ką balsuoti.
Keista, bet opozicija, užmiršusi savo apokalipsinę retoriką, neria į krūmus, esą nereikia čia dabar jokių staigių judesių, valstybės stabilumas yra svarbiau už kokias nors staigias permainas, laukia dideli energetiniai projektai, kuriems galima padaryti didelės žalos, jei staiga kils nestabilumas valstybėje etc. Tikrai keista, nes prieš kelias savaites už tą nestabilumą Seime rinko parašus. Šiandien toks opozicijos elgesys tiesiog primena sicilietišką gynybą – išlaukti reikiamo momento, stiprinant savo redutus, kalbant šachmatų terminais.
Kitas mitas, kad kažkas nori griauti Prezidentę, išvis nevertas rimtesnio apkalbėjimo. Norint paskelbti interpeliacijos procedūrą Prezidentei, reikia turėti labai tvirtą daugumą Seime. Nėra nei noro, nei valios, nei daugumos Seime tai daryti. Yra tik opozicijos gąsdinimai pačių susikurtais propagandiniais mitais. Žaidimas vyksta gana rimtas, tačiau šioje žaidimų lentoje iniciatyvą turi tikrai ne Prezidentė, „pasikavojusi“ už Daukanto rūmų sienų. Andrius Kubilius, kartą nedviprasmiškai pasakęs savo pavaldiniui R. Palaičiui, kad klaidas tasai privalo ištaisyti ir sugrąžinti FNTT vyrus į tarnybą. Ko gero, vidaus reikalų ministras labai gerai suvokia, kad įvykdyti Premjero pageidavimo negali, nes bus tuoj pat nukirstas kitų įtakingų figūrų, ir labai ilgiems laikams be jokios politikui perspektyvos. Šioje situacijoje Prezidentė neturi tokios manevro laisvės, kokią turi Premjeras. Kiekviena jos uždelsta diena tylint tik silpnina jos pozicijas ir mažina visuomenės pasitikėjimo reitingus, kurie jai tikrai nėra bereikšmis dalykas.
Pasigirsta iš visų pusių, ypač iš „pakabintos“ žiniasklaidos graudžių verksmų bei dejonių: „Vajetau, kas bus, jei dėl visų šių peripetijų bus paskelbta apkalta Prezidentei, žlugs Vyriausybė ir bus paleistas Seimas. Chaosas, pasaulio pabaiga, o tada pasinaudos mūsų valstybės chaosu negeranoriškas kaimynas (M. Laurinkaus tezė). Tai gal geriau paaukokim tuos du „neaiškius“ FNTT karininkus ir gyvenkim kaip gyvenę toliau.
Grynų gryniausia politikierių propaganda – jokio Armagedono ir pasaulio pabaigos nebus, nes nuo tų dalykų apsidraudėme, kai balsavome už savo Konstituciją. Apie vyriausybių kaitą ir Seimo paleidimą joje yra visai gerai sustyguotas 58 straipsnis:
„Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.
Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas:
1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai;
2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.
Respublikos Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.
Seimo nutarime ar Respublikos Prezidento akte dėl pirmalaikių Seimo rinkimų nurodoma naujo Seimo rinkimų diena. Naujo Seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo.“
Šiandien susiklosčiusioje situacijoje, mano galva, būtų mažiausiai nuostolinga valstybei, jei A. Kubiliaus Vyriausybė pasielgtų labai principingai: atstatydintų tautos pasitikėjimą praradusį ir nepaklusnų ministrą R. Palaitį, o pasitraukus iš koalicijos A. Čapliko partijai, pasiūlytų opozicijai Seime tęsti interpeliacijos procesą, patys „permainingai“ jį palaikydami. Vyriausybė, gavusi tiesioginį Seimo nepasitikėjimą, teiktų pasiūlymą Prezidentei paleisti Seimą, kuri skelbtų priešlaikinius Seimo rinkimus, laikinai iki naujosios Vyriausybės sudarymo pratęsiant Vyriausybės įgaliojimus.
Viena vertus, tai būtų ir puiki išeitis pačiai Prezidentei švariai išeiti iš keblios situacijos, kurioje šiandien yra atsidūrusi, neprarandant nei garbės, nei orumo, nei reitingų. Jai toks sprendinys būtų tiesiog gelbėjimosi ratas. Toliau, iki naujosios Vyriausybės sudarymo dirbtų ta pati (gal tik be R. Palaičio) ir jokių tokių kataklizmų tikrai per trumpą laiką neįvyktų. Seimas vis viena pusmečiui jau yra mažai veiksnus, nes repetuoja būsimų rinkimų spektaklį. Kuo mažiau tų demagoginių repeticijų, tuo mažiau kainuos visas šis tuštybių benefisas. O ir tos naujai dygstančios Romanovo ir Brazauskienės gaujos, kurios yra sustrategavusios savo šou rudeniui, bus labai elegantiškai išmuštos iš balno.
Opozicinėms partijoms, besipuikuojančioms savo reitingais, tai irgi šansas gauti į rankas didelę Seimo daugumą kitai Seimo kadencijai, o dabartinei koalicijai (be liberalų – centristų) geriausia galimybė sulošti gražią politinių šachmatų partiją, tarkim, iki gegužės mėnesio enšpilio. Jei rinkimų kampanija jau prasidėjo, visiems juk būtų geriau, jei ji baigtųsi kuo greičiau. Pirmalaikiai rinkimai atneštų Lietuvai daugiau naudos ir ramybės, žinant, kuo jie užsitęsę kvepia – pusmetį trunkančiu priešrinkiminiu erzeliu, pinigų švaistymu ir iki skausmo nusibodusiais tais pačiais rezultatais.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
