Ne Putino, o Lietuvos planas A

Ponas Eduardas Eigirdas žurnale „Valstybė“ toliau nagrinėja Rusijos planus užvaldyti Lietuvos energetiką, o vėliau ir politikus bei pačią Valstybę (Lietuvą, ne jo redaguojamą žurnalą).
 
Reikia tik pasidžiaugti, kad mes gyvenam demokratinėje šalyje ir kiekvienas gali reikšti savo nuomonę, nepaisant kiek ji yra logiška ar prasilenkia su logika. Vis dėl to yra būtina, kad visuomenė gautų visapusišką informaciją, skirtingas nuomones tuo pačiu klausimu ir kad kiekvienas žmogus galėtų padaryti savo nuosavas išvadas, remiantis savo sveiku protu.
 
Toliau šiame straipsnyje nekomentuodamas pono Eduardo Eigirdo politinių meilių ir nemeilių, vis tik turiu pastebėti, kad „Valstybės“ žurnalo redaktorius, reikšdamas baimes dėl Rusijos elektros importuotojų įtakos Lietuvos energetikai ir visuomenei, kažkodėl nepastebi ir nekritikuoja akivaizdaus veiksmo, tą rusiškos elektros importą darantį didesnį – tai Energetikos ministerijos ir Vyriausybės sprendimą nuo 2016 metų nutraukti visų Lietuvos šiluminių elektrinių eksploataciją, Vilniaus, Kauno ir Panevėžio kogeneracines elektrines iš vis pasmerkiant uždarymui. Būtent tai ir užtikrins, kad net pradėjus eksploatuoti NordBalt jungtį, elektros importas iš Rusijos sumažėtų minimaliai. O kadangi būtent rusiška elektra yra brangiausia į Lietuvą importuojama elektra, tai rusiškos elektros importuotojams dar ir paliekant galimybę formuoti elektros energijos rinkos kainą artimiausioje perspektyvoje. Ar redaktoriaus simpatija Energetikos ministrui šioje vietoje redaktorių apakina, kad tokiomis toliaregiškomis įžvalgomis mėgstantis dalintis autorius nepastebi tokio elementaraus panosėje stūksančio fakto?
 
Užtat ponas Eduardas Eigirdas įžvelgia Rusijos interesą NordBalt elektros tilto atsiradime. Nes neva šio projekto niekas pernelyg Lietuvoje nekritikavo, skirtingai nuo VAE projekto ar SGD terminalo projekto paties įgyvendinimo būdo. Toks paranojiškas mąstymas matyt kyla iš nuostatos, kad visi Lietuvoje valdžios įgyvendinami projektai yra geri, tik vieni jų naudingi Rusijai, o kiti – ne. Bet nei minutei nesusimastoma, o tai gal Nordbalt projektas nebuvo kritikuojamas būtent dėl to, kad jis yra geras projektas, o kiti projektai ar jų įgyvendinimo būdai visuomenei sukėlė objektyvių abejonių, nes, švelniai tariant, nebuvo tokie geri?  Ar mes visuomenę taip jau iš karto ir laikome tokia kvaila ir priešiškai savo šaliai nusiteikusia, kuri kritikuoja ir nekritikuoja tik pagal Rusijos komandą? NordBalt ne tik leis sumažinti elektros kainas Lietuvoje, šis projektas, kartu su LitPolInk projektu leis taip pat ir padidinti atsinaujinančios energetikos plėtros galimybes Lietuvoje, esant elektros gamybos pertekliui Lietuvoje atiduodant elektrą savo kaimynams ES. Be to tas projektas nesukelia jokių aplinkosauginių problemų, jis finansuojamas ne vien Lietuvos, bet ir ES ir Švedijos. Tai kodėl jį reikėtų kritikuoti? Beje - niekas neteigia, kad atominės energetikos atsisakymas Švedijoje padidins elektros energijos vidutines metines kainas Švedijoje. Švedai savo energetikos strategijoje numato atominėse elektrinėse pagamintą elektrą pakeisti elektra iš plėtojamų atsinaujinančių išteklių. Problema, kuri yra diskutuojama Švedijoje, tai ne vidutinės metinės elektros kainos augimas, bet energijos gamybos adekvatumo kritiniais momentais užtikrinimas. Kas realiai gresia Švedijai ir mums, tai kad tam tikrais momentais elektros kaina Švedijoje (o tuo pačiu ir pas mus) gali smarkiai padidėti. Bet užtat kitais momentais, kai vėjo elektrinės gamins elektros perteklių,  ji bus dar mažesnė, nei yra dabar.
 
Vidutinė elektros energijos kaina ne augs, augs elektros kainų svyravimo amplitudė metų bėgyje.

Ir jau visiška paranoja galima būtų pavadinti pono Eduardo Eigirdo įžvelgiamą Rusijos interesą skatinti elektros energijos iš vėjo ir saulės gamybą Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Nes tokiu būdu Rusija neva užsitikrina elektros ir dujų eksportą į Europą „tylų vakarą kai nėra vėjo“. Net priėmus tokią prielaidą, kad vienintelė galimybė „tyliais vakarais kai nėra vėjo“ elektra apsirūpinti tik rusiška elektra arba elektra pagaminta iš rusiškų dujų, kas vis dėl to Rusijai yra geriau – eksportuoti energijos išteklius visą laiką ar tiktai „tyliais vakarais kai nėra vėjo“?. Ir kas geriau Lietuvai ir kitoms Europos Sąjungos šalims?
 
Autorius mato „Rusijos struktūrų pastangas įtikinėti Lietuvos žmones, kad plėtojant vien atsinaujinančių išteklių energetiką elektra vartotojams nebrangs“. Aš neįsivaizduoju iš kur tai paimta, nes šiaip jau viešumoje Rusijos prezidentas V.Putinas yra ne vieną kartą labai aštriai pasisakęs prieš atsinaujinančią energetiką, aiškindamas, kad artimiausius 50 metų angliavandenilių poreikis Pasaulyje tik augs ir reikšdamas „rūpestį“ dėl nuo vėjo jėgainių veikimo mirštančius kurmius. Vienintelė didesnė valstybė, kuri užsispyrusi beveik neplėtoja atsinaujinančios energetikos, būtent ir yra Rusija. V.Putinas laiko visą judėjimą prieš klimato kaitą sukurtu specialiai siekiant nubausti Rusiją, sumažinti jos ekonominę galią, besilaikančią ant iškastinių išteklių eksporto. Kaip Rusijos energetikos ekspertas, ponas Eduardas Eigirdas to negali nežinoti.
 
Elektros gamyba, naudojant atsinaujinančius išteklius, tam tikrais atvejais iš tikro mažina elektros vartotojų sąskaitas dėl numušamos elektros rinkos kainos. Kitais atvejais reikia skaičiuoti ir lyginti neigiamą elektros kainų didinimo įtaką ekonomikai su teigiama įtaka dėl pridėtinės vertės kūrimo nacionalinėje ekonomikoje. Paprasčiau tariant – vertinti kas labiau padidėja – gyventojų pajamos ar jų išlaidos elektrai. Vokietija, Danija ir kitos Pasaulio šalys, kurių elektros kaina buitiniams vartotojams gąsdina autorius, būtent tai ir skaičiuoja, rengdamos savo energetikos strategijas. Pas mus madingiau yra kalbėti apie tai kas naudinga ar nenaudinga Kremliui.
 
Pono Eduardo Eigirdo problema yra ta, kad jis nori matyti galutinį rezultatą, visišką perėjimą prie nuosavos energijos vartojimo. Ir vertindamas atsinaujinančios energetikos galimybes tai padaryti jis daro prielaidą, kad tam reikėtų „ypač galingų elektros kaupimo įrenginių“.  Kadangi žurnalistas matyt galvoja, kad tai yra neįmanoma, daro išvadą – reikia statyti atominę elektrinę. Ir čia jau visai matyt nesvarbu, kad kaip rodo britų pavyzdys, būtent šis scenarijus ir reikštų aukščiausias energijos sąnaudas tiems patiems buitiniams vartotojams, nes šiuolaikinius saugumo reikalavimus atitinkančių atominių elektrinių elektros gamybos savikaina beveik tris kartus viršija dabartinę elektros energijos rinkos kainą ir yra smarkiai aukštesnė, nei ne tik kad vėjo, bet ir saulės ir biomasės elektrinių elektros gamybos savikaina. Net ir vertinant jų balansavimą ir rezervavimą šiluminėmis gamtines dujas kūrenančiomis elektrinėmis ar importuojama elektra.
 
Jei jau kalbam apie ateitį, tai vystant atsinaujinančią energetiką, ateityje tikrai nereikės jokių „ypač galingų elektros kaupimo įrenginių“. Reikia tiesiog nors kiek pasidomėti kas vyksta Pasaulyje. Smulkių elektros kaupimo įrenginių technologinis progresas pastaraisiais metais yra milžiniškas. Jų kainos krenta taip, kaip savo geriausiais laikais krisdavo mobilių telefonų ir kompiuterių kainos. Ir čia net nereikės kažkokių tai valstybinių strategijų ar valstybinių grandiozinių projektų, kaip mes pastaraisiais metais esame įpratę galvoti apie Lietuvos energetiką. Patys elektros vartotojai be jokių "komandų iš viršaus" statysis tuos elektros energijos kaupimo įrenginius dešimtimis tūkstančių savo namuose, butuose, ofisuose ir pramonės įmonėse. Ne dėl to, kad jiems tai kažkas lieps daryti, o dėl elementarios priežasties – vis labiau svyruojant elektros energijos kainoms ir krentant elektros akumuliatorių kainoms, vartotojams tai paprasčiausiai apsimokės daryti.  
 
Tačiau tai netolimos ateities klausimas. Tie patys vokiečiai vertina, kad tolygiai plėtojant vėjo ir saulės energetiką, papildomų elektros kaupimo įrenginių neprireiks iki tol, kol elektros energijos iš vėjo ir saulės metinė gamyba pasieks pusę visos elektros energijos suvartojamo kiekio Vokietijoje. Šiuo metu ji siekia tik maždaug trečdalį. O Lietuvoje – septintadalį.
 
O kol kas reikia suprasti, kad kiekviena kWh elektros, pagamintos lietuviškose biomasės, vėjo ir saulės elektrinėse viena kWh sumažina elektros importą iš tos pačios Rusijos. Tai yra faktas ir tai yra mūsų, ne Rusijos, energetinės nepriklausomybės plano įgyvendinimo konkretūs žingsniai. Ir bet koks trukdymas čia turėtų būti vertinamas kaip pagalba Rusijos planų įgyvendinimui, net jei laikai save privilegijuotu Valstybės (žurnalo ir Lietuvos) patriotu.

Šaltinis: nagevicius.lt

Susiję:

Patriotai be kolorado juostelių – V. Putino planas B