Nebylioji inteligentija

Gintarai, liudvikai, tautvydai...  Jau mūsų dienų  inteligentai. Susirūpinę visatos likimu ir lietuvybės išsaugojimu? Tik ar  tikrai?

Rimtos temos rutuliojamos vos ne kasdien, bet viskas tik poetikos ribose, filosofijos plotmėse, aukštų materijų lygyje.

Gal taip žmonės tik savo išprusimus nori parodyti, net kai reikalas liečia labai  žemiškus ir neatidėliotinus spręsti dalykus, kai tiesiog norisi gauti  paprastą tiesmukišką atsakymą ar savos nuomonės  patvirtinimą – atsakymas  iš tokių didžvyrių vėlgi ateina įvyniotas į kokias tai pilkas marškas, į senųjų bažnyčių požemių sarkofagų apvalkalus, didžiųjų kunigaikščių, galbūt, kažkada liestų pergamentų kopijas.

Ir tada vėl tik tvirtinama, kad aniems reikalai rūpi visatos galybės plotmėse, kad bandoma į tą ar kitą reikalą pažvelgti Kanto mąstymo rakursais, o ne pabodusios kasdienybės pilkumo matais.

Ir kas galėtų rimtai žiūrėti į tokias iš piršto  išlaužtas tų individų – šiaip jau taikančių  į tautos šviesuolius – „self-promotion“ filosofijas? Šių dienų inteligentija? Ir ar  iš tikrųjų tokiems oratoriams rūpi itin sudėtinga, komplikuota mūsų dabartis ir jos taisytinos kasdienybės.

Klejonių laivas perkrautas individo sąmonės sukurtomis minties balastinėmis nuograužėlėmis, savęs pervertimais, aplinkos ignoravimais, kai kiekvienas yra paskendęs savose filosofinėse trilogijose – kiekvienas kalba, kad tik kažką įmantresnio pasakyti, daug kalbančiųjų – vos keli klausytojai.

Oratorių mitingai Facebook'o puslapiuose skirti savęs nerealizavusiai ir dabar nuobodžiaujančiai publikai, dar ir naivioms namų šeimininkėms. Politika suvedama į „kremlius“, diskusijų  priešininkai išvadinami „vatnikais“ – t.y. „fufaikių“ vilkėtojais ir tuom viskas užsibaigia.

Dieve mums padėk! Idomius laikus gyvename. Kai tiek daug neišspręstų problemų. Kai pasauliui kaip tauta  esame pateikiami jau iš negatyvios pusės (varnelių karksėjimų išdavos), kai nesugebame pastatyti paminklo savo praeičiai, savo didvyriams, ir kai čia pat mums iš po kojų traukiamas TAUTINIS  kilimas. Apsimetame – to nejaučiame?

Viešos rietynės ir nesutarimai dėl kokio tai Vyčio „nepanašumo“ į Vytį, dėl  jo reikalingumo  suskaldo tautą taip, kad giminės nustoja kalbėti su giminėmis, o kaimynas nuo kaimyno atsitveria galingomis tvoromis. Tauta pagaliau  patampa rami kaip tos Maldeikienės avelės.

Pagaliau suprasta – prieš didžiųjų sukeltas  tautiškumo menkinimo audras skudučiais nepapūsi. Tuo labiau, kad nėra kas ir tokiam orkestrui vadovautų.
Bet vakuumų nebūna, ištuštėjusias pažangos erdves užpildo kirvarpos, politinės kirvarpos – paukščių ar ir kitokių skraiduoklių pavidalais. Garsūs, vaiduokliški  jų karksėjimai pasklinda virš Europos platybių.

Inteligentijos nėra – yra tik pavieniai rašytojukai, pasirodantys tik  savųjų knygų pristatymuose, na, dar karts nuo karto iškiliai pamindžikuojantys naujai atidaromų meno galerijų salėse. Bet tai nebylioji inteligentija, galbūt neturinti savo nuomonės ar nedrįstanti jos išsakyti. Ji abejinga ją supančiai aplinkai.
Vienas kitas užkimusiu balsu dar kur ant „bačkos“ atsistojęs apie lietuvybes pakalba. Kiti gi – „nebyliųjų bernelių“ draugijos. Minkštųjų delnelių spaudytojai.

Kai palygini juos su ta mūsų tarpukario inteligentija – raudoti norisi. Norisi sugrįžti atgal ir su anais vėl bendromis jėgomis kurti Lietuvą! Jei tik galėtum juos prikelti! Puikūs buvę laikai. Kai VILTIS  gyveno!

Ir ar galėtų ano meto šviesuoliai patikėti jau mūsų laikais naikinama lietuvybe, kai Švietimo Ministerijos parėdymais iš vidurinio mokslo sistemos pamažu stumiama lietuvių kalba. Ir dar – Vilniaus Universitetas – Lietuvos mokslų širdis, jų centras – lieka be Lietuvių Kalbos ir Literatūros Katedros?

Lyg šiol viešai niekam nepaaiškinta – kas gi iš tikrųjų vyksta toje mūsų visuomenėje – kodėl gi lietuvių kalba tiek vidurinės, tiek ir aukštojo mokslo sistemose tampa kaip ir nepageidaujama, antrarūše?