Negaliu tylėti

Tą gegužės 17-osios rytą manyje  kažkas sudužo... Tik vėliau supratau - pasitikėjimas savo valstybe, jos teisingumą atstovaujančiais žmonėmis.Išsigandau, kad nesu saugi. Nes bet kada gali įsiveržti ir į mano namus, išdaužyti langus, ištraukti iš lovos su naktiniais marškiniais ankstyvą rytą, o jei reikės-ir naktį. Savi. Sava policija. Vaizdai Klonio gatvėje, mergaitės pagalbos šauksmas mane sukrėtė labiau, nei Sausio 13-osios įvykiai. Nes šį „teisingumą“ vykdė savi. Tokia galybė ginkluotų vyrų būtų buvusi suprantama, imant Bin Ladeną. O čia - tik maža, išniekinta mergytė...Vaikystėje skaitydami J. Biliūno „Kliudžiau“ visi tikrinomės savo jautrumą. O juk ten tebuvo maža, niekam nereikalinga katytė. Mano valstybė humaniškumo „patikros“ neišlaikė. Šitos pamokos nebuvo išmokusi. Arba pernelyg gerai prisiminė sovietinius metodus, visai pateisinamus „prieš liaudies priešus“... Pirmą kartą nuoširdžiai apsidžiaugiau, kad mano vaikaitės toli nuo Lietuvos ir galbūt jų tas „teisingumo“ šūvis nepasieks... Kai mano tėvus vežė į sovietinius lagerius, taip pat rėmėsi „teisingumu“, tiesa, sovietiniu. Jie buvo liaudies priešai: tėvas, 17-os metų Ramygalos gimnazistas, parašė eilėraštį apie Tėvynės laisvę (ėjo 1946-ieji)  ir už tai gavo 10 metų Intos lagerio; mama, jaunutė mergina-25-erius už partizanų rėmimą... Tiesa, po Stalino mirties buvo reabilituota, iškalėjo „tik“ 5-erius... Kodėl prisimenu senas skriaudas? Todėl , kad jos buvo padarytos „teisėtai“, remiantis to meto teisingumu, patvirtintu teismais. Neapsakomas džiaugsmas, atkūrus Nepriklausomybę, pynėsi su tikėjimu, kad Lietuvos teisingumas nesikirs su žmogiškumu. Tai - pagrindinė sąlyga, kad žmonės tikėtų sava valstybe... Net ir tuomet, kai daugybė mano mokinių, neradę darbo Lietuvoje, traukė Airijon ar Anglijon, net ir tuomet, kai mano pačios dukters šeimyna išvyko gyventi užjūrin, tikėjau: sunkmetis praeis, juk negali ten, Aukštybėse, nematyti, kad tauta nyksta, jaunimas, neišgyvendamas savo šalyje, išvyksta svetur. Tuščiais žodžiais skatindami patriotizmą vaikų nepasotinsime. Praėjo dešimtmetis. Liko ištuštėjusios klasės. Emigrantai kaltinami Tėvynės nemeile, lengvos (oho, padirbėtų taip kalbantys grybų fabrike, naktinėje pamainoje, esant minusinei temperatūrai!) duonos ieškojimu. Net ir didžiausi patriotai, idealistai, buvę rezistentai palengva ėmė suprasti, kam Lietuvoje gyventi gera... O dabar subliuško ir dar vienas – pilietiškumo ugdymo - mitas. Pasirodė, kad tų pilietiškumo apraiškų bijoma užvis labiausiai... Nes kai kas tą pilietiškumą, matyt, tapatino su paklusnumu ir „patogumu“: negalima kritikuoti savos valstybės, jos valdžios ar teisingumo... Ar neatsigręžė toks supratimas prieš mus pačius? Kiekvienas, kitaip mąstantis, o juolab kalbantis ne „paplaukiui“, gauna pravardę, kuri žmogų ne tik pažemina, bet ir atskiria nuo daugumos: buvo „megztos beretės“, dabar – „kedofilai“, „violetiniai“, „patvoriniai‘... Šitaip paniekindami, pažemindami žmogų, nuvertiname jo nuomonę. Ypač pravardžių bijo paaugliai. Ir tai suprantama: nesubrendusios asmenybės bijo išsiskirti iš minios. Kai pravardžiuojasi suaugę, suvoki, kad jie vadovaujasi laukinės genties, o ne civilizuoto pasaulio normomis. Diskusija tokiu atveju tampa neprasminga: ginčytis galima tik su vienodo mentaliteto žmonėmis. Sumenkinamos, nuvertinamos yra ir šios bylos aplinkybės: neva Kedys girtas užspringo savo skrandžio turiniu, Ūsas prigėrė balutėje, mergytė fantazuoja (ko gero, per sapnus matė „dėdės“ lytinio organo dėmę!), na, o Neringa Venckienė bus baudžiama už ...“chuliganizmą“... Ir byla išspręsta, ir tokia „visai visai niekinė“, kad nebuvo verta dėmesio... Parašyti mane paskatino ir padrąsino kunigo Roberto Grigo straipsnis „Tėviškės žiniose „(birželio 6 dienos numeryje) “Apie įstatymų (ne)vykdymą”. Tylėjau ilgai, bet suvokiau, kad kiekvienas tylėjimas reiškia pritarimą arba…baimę, kaip anuomet. Mano kartos žmonės šitai prisimena. Bet dalyvaudama Sąjūdžio veikloje ar stovėdama prie Parlamento Sausio įvykių metu, negalėjau patikėti, kad tokie įbauginti būsime savo laisvoje valstybėje. Deja, iki šiol neteko išgirsti nė vieno drąsesnio mokytojo pasisakymo, kuris apgintų mergaitę… Tiesa, nebuvo ir priešingą nuomonę išsakančių… Tarsi mus,  pedagogus, šis klausimas jaudintų mažiausiai. Arba būtų visai visai nereikšmingas. Man (manau, ir daugeliui mano kolegų) neduoda nurimti žodžiai, kad mokytojas gina ne tik tai, ko moko, bet ir tuos, kuriuos moko… Kas dar galėtų būti arčiau vaiko, jei ne mokytojas? Kam dar labiau gali rūpėti mažos mergytės savijauta, jei ne mums, pedagogams? Jei negalime (ir net nebandome) apginti mums patikėtų vaikų, tai ko vertos visos mūsų gražios kalbos apie humanizmą, pilietiškumą, artimo meilę? Jei susigūžę nusisukame nuo vaiko, klykiančio “Nenoriu!”? Regina Jasukaitienė, Garliavos vid. mokyklos mokytoja  

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002