Nei įvaizdžio, nei paminklo

Viena SSRS anekdotų istorija byloja apie pastatytą ir Volgos upėje įkurdintą laivą su pretenzingu pavadinimu „Į komunizmą“. Laivas tūnojo, nors inkarai buvo pakelti, o jo sirenos nepertraukiamai kaukė. Laivo kapitonas, klausiamas, kodėl sirenos kaukia, atsakydavo, kad tokiu būdu atkreipiamas dėmesys į nepaprastos kelionės į komunizmą įvaizdį, o paklaustas, kodėl garlaivis iš vietos nepajuda, paaiškindavo, kad visas garas sirenų kauksmui sunaudojamas.

Kaip skelbia žiniasklaida, pasaulyje Lietuvos įvaizdis esąs prastas. O įvaizdis – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Todėl mūsų galvočiai, užuot dėję pastangas Lietuvos vaizdą keisti, pluša prie įvaizdžio, kad juo paveiktų pasaulio žmonių sąmonę. Įvaizdžiui dedamos didžiulės pastangos, o jis nesikeičia, nes keisti tikrą vaizdą, kuris natūraliai pagerintų įvaizdį, pastangų ir lėšų trūksta. Trūksta, nes jos dešimtimis ir šimtais milijonų buvo švaistomos Lietuvos tūkstantmečio fantastiniams projektams, Valdovų rūmų statybai ir kitokiems, švilpukams prilygstantiems kauksmams.

Statydinti Valdovų rūmus, kurie simbolizuoja ne valstybę, o valdžią, pirmučiausiai, – politinė klaida. Valstybės simbolis yra Gedimino pilis, tačiau ji neatstatoma; sovietmečiu restauruotas ir ne visai įrengtas tik vienas jos bokštas, kurį daugelis klaidingai vadina Gedimino pilimi. Trakų salos pilį mūsų patriotai sugebėjo atstatyti sovietinės okupacijos metais, o Gedimino pilis nebepriklausomoje Lietuvoje palikta be deramo dėmesio.

Lietuviai didžiuojasi savo valstybės šlovinga praeitimi. Vertina to meto valdovų sumanumą ir išmintį. Visiems aišku: buvo pilis, buvo valdovai – jiems buvo reikalingi rūmai. Ir jie buvo pastatyti. Tai kartu buvo ir kultūros paveldas ateities kartoms. Gaila, rusiškieji užkariautojai juos išplėšė ir sunaikino. Ilgainiui valdovų neliko ir statyti naują rezidenciją valdovams nebuvo tikslo. Tačiau dabar, atgavus nepriklausomybę, atsirado „valdovų“, norinčių piliečių sąskaita pasipelnyti ir tuo pačiu įsiamžinti. Prisidengus patriotiniais šūkiais, statoma tik viduramžių rūmų regimybė. Visa tai pompastiškai vadinama Valdovų rūmų atstatymu. Jokių rūmų brėžinių ar nuotraukų neliko, todėl ir pastatyti ką nors autentiško neįmanoma. Statomi Valdovų rūmai – dar viena buvusių kolaborantų, besidedančių Tėvynės patriotais, finansinė afera. Pasinaudoję tautiečių meile savo kraštui, buvę kolaborantai, vadovaujami Algirdo Brazausko, sparčiai šimtais milijonų tuštino valstybės iždą. Už tuos šimtus milijonų, kurie išleidžiami buvusiųjų kišenei ir ambicijoms tenkinti, būtų galima pastatyti tikrai didingus statinius (Laisvės rūmus, Tautos namus, paminklus), kuriais galėtų didžiuotis ne tik mūsų karta, bet ir ateities kartos.

Prisidengus paslapties skraiste (A. Brazauskas: Valdovų rūmų eksponatų kainų skelbti negalima), Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui sudarinėjant sandorius ir mokant beprotišką kainą, superkamos visose Europos palėpėse likusios senienos, kurios pristatomos kaip mūsų istorijos autentika, statomi rūmai paverčiami Europos sendaikčių sandėliu. Tam skiriami nauji milijonai. Senienoms restauruoti prireiks dar daugiau milijonų; pasak R. Budrio, „tai nesibaigiantis procesas, galintis užtrukti ir šimtą metų“.

Pravėrus didžiąsias rūmų duris, pasitinka A. Brazauskui skirta atminimo lenta, kurioje iškalti buvusio prezidento ištarti žodžiai, kuriais teigia rūmuose matąs valstybingumo simbolį. Klydo ir klaidino velionis, nes rūmai, kaip anksčiau minėjau, gali simbolizuoti tik valdžią, o ne valstybę.

Anot Valdovų rūmų muziejaus vadovo Vydo Dolinsko, A. Brazauskas bus įamžintas nuolatinėje ekspozicijoje, toje dalyje, kuri pasakos apie XX a. rūmų istoriją. Jis bus lyginamas su Žygimantu Senuoju, Žygimantu Augustu, Vytautu, Žygimantu Vaza, Vladislovu Vaza ir kitais valdovais, kurie statė šiuos rūmus. Jis taps vienu svarbiausių šios ekspozicijos akcentų, prezidentas yra įamžintas – rūmai yra paminklas jam. Ir priduria: „Po 100 ar 200 metų bus sakoma: Gediminas statė pilį, Žygimantas Augustas rūmus perstatė, Brazauskas atstatė. Kai kam tai turbūt labiausiai nepatinka“. Tik nepasakė, kodėl nepatinka?

Perskaičius rūmai yra jam paminklas, nevalingai peršasi aliuzija, susijusi su Egipto faraonų piramidėmis, Lenino mauzoliejumi prie Kremliaus. Ne tik kai kam, žinoma, ir nepatinka, kad Valstybės lėšomis, gyvas būdamas, A. Brazauskas siekė labai brangiu būdu įsiamžinti. Nepatinka ir kita – pelno iš statybų siekis savo aplinkai.

Antai tarp apdovanotojų Lietuvos pramonininkų konfederacijos „Garbės aukso ženklu“ yra Brazauskas Algirdas – Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Brazauskas Gerardas – Statybos industrijos asociacijos prezidentas, faktinis Panevėžio statybos tresto vadovas, A. Brazausko brolis. Valdovų rūmų statybą vykdė ir tebevykdo Panevėžio statybos trestas, o lėšų iš valstybės biudžeto nuo pradinės kainos jau prisireikė keliskart daugiau. Iš tikrųjų brangus, labai brangus tas paminklas buvusiam prezidentui... pinigine išraiška.

Skaudu ir apmaudu, ypač perdėtoje buvusios valdžios garbinimo akivaizdoje, kad reprezentacinėje Lukiškių aikštėje iki šiol neiškilo paminklas per amžius kovojusiems ir žuvusiems tautiečiams už Lietuvos laisvę. Tarp jų buvo karaliai, kunigaikščiai, prezidentai, žinomi ir nežinomi kariai, palikę arklą, knygą, lyrą ir paėmę ginklą, Lietuvos savanoriai, partizanai.

Būtų neišmintinga nutraukti darbus ar paniekinti beveik pastatytus Valdovų rūmus, nors jie Lietuvos įvaizdžiui kelti su svetimų kultūrų sendaikčiais, kokių Vakaruose apstu, nepasitarnaus, tačiau pastatyti užkardą šešėlinei pinigų plovyklai būtina. O rūmų statybos iniciatoriaus ir globėjo A. Brazausko, žinant jo asmeninius / karjeristinius ir politiškai nemotyvuotus siekius, šlovinimą rūmuose derėtų nutraukti, neleisti prisidengti garbingos lietuvių valstybės istorijos skraiste.