Neįvykusi res publica?

Šį žurnalisto Aurimo Perednio tekstą, skirtą žurnalui IQ, publikuojame iš jo blogo.

• • • • • • •

„Esu tiesioginės demokratijos fanas. Darysiu viską, kad Austrijoje jos būtų daugiau”, – populiariam Šveicarijos dienraščiui Neue Zurcher Zeitung neseniai prisipažino talentingas, vos 27 metų amžiaus, Austrijos užsienio reikalų ministras, konservatorius Sebastian Kurz.

Europos Parlamento pirmininkas socialistas Martin Schulz norėtų, kad ES labiau perimtų šveicarišką dalyvaujamosios demokratijos patirtį, o Pasaulio ekonomikos forumo prezidentas prof. Klaus Schwab sako, kad šveicarai, anot daugelio tarptautinių tyrimų, tapo laimingiausia ir konkurencingiausia valstybe būtent dėl to, jog piliečiai čia jaučiasi savo valstybės ir jos institucijų savininkais.

Neseniai Šveicarijoje įvyko referendumas, kuriame vos daugiau nei 50 proc. šveicarų pasakė „ne” masinei imigracijai. Šalies užsienio reikalų ministras Didier Burkhalter pareiškė: „Žmonės yra suverenūs ir sveika politinė sistema neverčia jėga žmonių priimti valdžios valios”. Jo pasisakyme atsiskleidžia visiškai kitoks požiūris į pilietį nei tas, kuris dominavo pas mus reaguojant į patariamąjį referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybų ar piliečiams pirmą kartą surinkus 300 000 parašų dėl žemės nuosavybės referendumo. Mūsiškiai kaip įmanydami stengėsi menkinti aktyvius piliečius sakydami, kad jie buvo suklaidinti, manipuliuojami, tai anaiptol ne dauguma ir pan. Panašu, kad politikais ir partijomis manipuliuoti neįmanoma:)

Neseniai šventėme 96-ąjį savo valstybės gimtadienį. Kokį mes kuriame piliečio ir valstybės, piliečio ir valdžios santykį?

XX a. tyrinėtojas, istorikas dr. Algimantas Kasparavičius teigia, jog sukūrus valstybę, reali demokratija pas mus kol kas tik fasadas. Turime mišrią atstovaujamosios ir dalyvaujamosios demokratijos sistemą, įtvirtintą Konstitucijoje, su vis aktyvesniu, neginčijamu, Konstitucinio teismo vaidmeniu.

Pilietinės visuomenės instituto atliekami tyrimai patvirtina silpną mūsų visuomenės pilietinę galią. 2013 m. Eurostato visoje ES atliktas tyrimas rodo, kad lietuviai yra mažiausiai dalyvaujantys viešųjų reikalų svarstymuose savo šalyje. Beje, streikuoti čia darbuotojams įmonėse uždrausta net teismo sprendimu.

„Kas, jei piliečiai užsinorės referendumu didžiausios minimalios algos pasaulyje, didžiausios vidutinės algos ar nuplakti kokį Seimo narį Lukiškių aikštėje? Kas jei panorės įstoti į Muitų sąjungą?” - mirga liberalių ir protingų žmonių svarstymai su aliuzija į mūsų piliečių tamsumą. „Bijau net įsivaizduoti, kad tie, kurie balsuoja už Darbo partiją ir kitus populistus, spręstų viešus reikalus”, – rašo kolegė žurnalistė komentarą Facebooke.

„Ar Jūs norite, kad neinformuota močiutė spręstų sudėtingus klausimus?”, – klausia manęs radijo klausytojas. Įdomu, kur tie tamsūs žmonės buvo 1991 m. sausio 13-ąją ar referendume balsuojant už Konstituciją ar narystę ES? Kiek pamenu, turime vieną didžiausių ES rodiklių žmonių, baigusių aukštąjį mokslą.

Požiūrį „mes žinome geriau” galima seniai jausti valdančiųjų, Konstitucinio Teismo ir šiaip žmonių, pretenduojančių į viešus intelektualus, kalbose. Kas yra teisinga ir ką reikia daryti, žino tik siaura grupelė išminčių. Kam čia apskritai reikia aiškinti, juk vis tiek tamsuoliai nesupras?

Akivaizdu, kad dominuojantys politikai kol kas valstybės kūrimo „nestato” ant pilietinės visuomenės, bendruomenių ir stiprių pilietinių tinklų kūrimo. Neturime ir ilgalaikės tokios visuomenės kūrimo tradicijos. Politikai bijo leisti rinkti net kaimo seniūnus, tvirtindami, kad tai stiprins kunigaikščius, o ne piliečius savivaldoje.

Rašytojas ir apžvalgininkas Vytautas Rubavičius sako, kad po tuo slepiasi didžiulė partijų baimė prarasti beveik absoliučią valdžią ir galią. Niekam ne paslaptis, kad partijų karteliai jau seniai privatizavę daugelį viešųjų institucijų, agentūrų, valstybės ir savivaldybių įmonių, it nuosavų „medžioklės plotų”. Mokslininkai patvirtina, kad tiesioginės demokratijos plėtra susijusi su atstovaujamosios, t. y. partinės demokratijos ribojimu.

Ne taip seniai verslininko iš Rusijos paklausiau, kodėl jo šalyje tiek daug korupcijos ir tiek mažai demokratijos. „Rusijoje itin mažai piliečių, kurie rimtai domisi viešaisiais reikalais”, – atsakė jis. Korupcija ir diktatūra yra pilietinės apatijos kaina. Dar Tomas Jefersonas kalbėjo, kad geriausias valdžios arogancijos, privilegijų ir korupcijos priešas yra aktyvus pilietis. Tik ar tokio piliečio auginimu mes itin rūpinamės?

Anot sociologo dr. Artūro Tereškino, pas mus vyraujanti „triukšmo politika” maskuoja daugybę visuomenėje tvyrančių įtampų, ekonominį išnaudojimą, nesaugumą, socialinius prieštaravimus. Panašu, kad daug kam patinka gyventi tokioje „triukšmo politikoje”, kai viskas nuleidžiama į šou lygį. Tuomet nereikia ieškoti realių pasitikėjimo, emigracijos, korupcijos ar demokratijos problemų sprendimų.

Akivaizdu, kad sprendimai netampa automatiškai geresni vien įtraukus visuomenę į jų priėmimą ar darant referendumus. Dalis psichologų tvirtina, kad gali tapti net blogesni. Mokslininkai, tyrinėjantys dalyvaujamosios demokratijos ypatybes, sutinka, kad ji gali efektyviai veikti kaip papildantis, o ne pakeičiantis atstovaujamąją demokratiją instrumentas. Kita vertus, pilietinėmis grupėmis galima puikiai manipuliuoti, turint paslėptų interesų.

Tačiau daugybė pavyzdžių ir tyrimų rodo, kad visuomenės įtraukimas didina skaidrumą, valdžios institucijų atskaitomybę ir pasitikėjimą, mažina aroganciją, susireikšminimą ir visažinystę ir skatina pas mus taip stokojamą tarnaujančios lyderystės, o ne autoritarinę „caro-baudžiaunininko” kultūrą. O svarbiausia, stiprina visuomenėje nuostatą, kad pilietis ir yra tikrasis valstybės ir jos institucijų savininkas. Puikiausias pavyzdys – Šveicarija, kur šios pilietinės savijautos plėtojimas neatsiejamas nuo šalies klestėjimo, stiprių institucijų ir žmonių laimės.

P.S. Šis tekstas yra praėjusią savaitę išsiųstas mano komentaras žurnalui IQ.