Nelinksmi anekdotai politikoje

Sovietmečiu populiariais anekdotų herojais buvo viena šiaurės tautelė, kurios atstovai buvo vaizduojami kaip beviltiškai naivūs ir riboto proto. Vienas iš anekdotų apie šios tautos atstovus buvo toks. Kartą du vyriškiai įlipa į troleibusą ir iš karto eina vairuotojo link. Vienas jų mandagiai klausia, ar šis troleibusas nuveš jį į stotį. Vairuotojas atsako, kad tikrai ne, nes jis važiuoja visai kitu maršrutu. Vyriškis nusimena, o tuo metu jo bičiulis viltingai klausia vairuotojo: „O mane?“

Šį anekdotą prisiminiau, nes tai, kas jau kurį laiką vyksta Lietuvoje, leidžia spėti, kad tikrieji jo herojai - ne tolimo krašto gyventojai, bet mūsų tautiečiai, kuriems politinės aplinkybės leido tapti švietimo ir mokslo ministrais. Jau bent kelis kartus rašiau apie atkaklų (švelniai tariant) liberalą (lietuviška šio žodžio vartosena), kuris nusprendė reformuoti švietimo sistemą. Vienas iš paskutinių jo įsakymų visiškai sujaukė dabartinių vienuoliktokų gyvenimą.

Noriu tikėti, kad eksministro intencijos buvo pačios tyriausios, tačiau bėda ta, kad apie pokyčius jis pradėjo galvoti gerokai pavėluotai. Šiuo atveju visai nesvarbu, ar jo pasiūlyta nauja stojimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas tvarka 2014 metais yra žingsnis į priekį, ar atgal. Taip, aš esu įsitikinęs, kad eilinį kartą švietimo sistema gydoma ne nuo tos ligos, ir tokiu atveju pats gydymas tampa pavojingesnis už ligą. Tačiau čia jau tema visai kitai diskusijai.

Kadangi eksministras įsiklausymą į kitų nuomonę vertino kaip neleistiną silpnybę, jis kritikams paskelbė, kad nėra prasmės apie tai, kas vyksta švietimo sistemoje, diskutuoti su visuomene, nes politikoje esą ne vieta diskusijoms. Teliko eksministro sprendimą apskųsti teismui. Šioje vietoje svarbu pabrėžti, jog buvo apskųstas ne nutarimo turinys, bet tai, kad pats faktas, jog ministras ar kas kitas imasi keisti stojimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas tvarką, likus mažiau nei dvejiems metams iki pataisų laikotarpio, pažeidžia Konstitucijos garantuotą mokinio teisę planuoti savo studijas.

Teismas išklausė abi puses, išanalizavo visus argumentus ir paskelbė sprendimą, kad eksministro įsakas pažeidžia minėtą Konstitucijos nuostatą. Visai nesvarbu, kokios buvo eksministro intencijos, tačiau Konstitucija jam draudė priimti tokį sprendimą.

Buvau įsitikinęs, kad po tokio sprendimo vienuoliktokai gali ramiau atsipūsti. Bent jau aišku, kad niekas nesikeičia, lyginant su tuo, kokią jie informaciją turėjo pavasarį, kai reikėjo apsispręsti dėl disciplinų pasirinkimo. Deja, po eksministro nutarimo mokyklose būta sumaišties, pradėtas keisti vienuoliktokų tvarkaraštis, tačiau net ir pakoreguoti mokymosi planai iš esmės niekaip nesikerta su ta stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka, kuri buvo iki eksministro sprendimo.

Deja, naujasis ministras, užuot paprasčiausiai atšaukęs neteisėtą savo pirmtako sprendimą, pradėjo keistus manevrus. Pirmiausia jis pareiškė, jog svarbiausia rūpintis vienuoliktokų gerove. Sveikintinas sprendimas. Tik būtų gerai, kad nuo tokio rūpesčio vienuoliktokams akys ant kaktos neiššoktų. Taip pat ministras pareiškė, kad netikslinga atšaukti neteisėtą sprendimą, nes tai esą sukeltų dar daugiau sumaišties. Kai pirmą kartą išgirdau tokį pareiškimą, pagalvojau, kad visiems pasitaiko kokią nesąmonę viešai pasakyti. Štai prieis prie ministro koks kolega teisininkas ir paaiškins, kad iš neteisės negali kilti teisė. Tačiau, panašu, medikas ministras su teisininkais nebendrauja arba su jais kalba visai apie kitus dalykus.

Ministras nusprendė, jog eksministro paskelbta stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka neteisėta pripažinta tik todėl, kad ją paskelbė liberalas, o ne "darbietis". Todėl vakar išgirdome ministro pareiškimą, kad jis nusprendė, galvodamas išskirtinai apie vienuoliktokų interesus, įvesti pakoreguotą, kompromisinę stojimo į aukštąsias mokyklas tvarką 2014 metais, ir abiturientams teks laikyti ne daugiau kaip keturis egzaminus. Toks pareiškimas tolygus teiginiui, kad nusprendžiau, jog man tikslingiausia mokėti tik pusę privalomų mokesčių, nes, kai tenka įvykdyti visas finansines prievoles, tai sukelia sumaištį mano piniginėje.

Paradoksaliausia, kad panašu, jog tai eilinis atvejis, kai Lietuvos politinio troleibuso vairuotojai numoja ranka į Konstitucijos laidus ir yra pasiryžę važiuoti savo susigalvotais maršrutais. Galima būtų numoti ranka – tegu važiuoja kuo toliau nuo mūsų. Bėda ta, kad tame pačiame troleibuse tenka klajoti ir mūsų vaikams, kurie tik gūžteli pečiais ir kraunasi lagaminus į užsienį – ten, kur anekdotų personažams neperduotas valstybės vairas.

P. S. 1. Vienas iš veiksmingiausių būdų spręsti emigracijos problemą Lietuvoje – emigruoti žmonėms, pasivadinusiems politiniu elitu. Neabejoju, tūkstančiams tautiečių tai būtų ženklas, jog jau verta grįžti į Tėvynę.

P. S. 2. Sovietmečiu, Leonido Brežnevo valdymo laikais, buvo populiarus ir toks anekdotas. „Mūsų valstybėje viskas žmogui, ir mes netgi žinome to žmogaus vardą ir pavardę.“ Ar ne iš čia Lietuvos socialdemokratai pasiskolino savo rinkimų šūkį?

www.bernardinai.lt