Pastarųjų dienų politinių įvykių kaleidoskopas sukasi taip greitai, kad parašytas sakinys, dedant tašką, jau pasenęs. Naujiena veja naujieną, ir toje įvykių raizgalynėje labai nepaprasta susigaudyti, juoba kad negali patikrinti, kas sako tiesą, o kas tik varo propagandą. Norint suvokti, kas čia mūsų politinėje scenoje vyksta, būtina analizuoti ne vieną, o kelis scenarijus, susidėliojant įvykius į priežastines sekas. Įvykius, bet ne mitus, kurių į viešąją erdvę paleista ištisos aibės.Pirmasis pastebėjimas. Kai kurios mūsų politinių žaidėjų elgsenos iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai nelogiškos, neįmanoma suvokti jų motyvų, jei nežinai, kas vyksta po kilimu už kulisų. Taigi, norint suvokti tikrąją scenarijaus prasmę, reikia ieškoti to nelogiškumo logikos.
Keistas siužetas. Vidaus reikalų ministras nepaklūsta Premjerui ir saviveikliškai atleidžia du FNTT vadovus ir užsispyręs savo sprendimo laikosi, neklausydamas Premjero klaidą taisyti. Premjeras Andrius Kubilius teikia Prezidentei nepasitikėjimo ministru pareiškimą. Prezidentė pareiškimo netenkina ir aiškina, kad pasitiki ministru. Be jokios abejonės, ji supranta, kad stumia Vyriausybę į neišsprendžiamą koliziją, į krizę, nes joks premjeras dirbti su Vidaus reikalų ministru, kuriuo nepasitiki, negali. Jei tai būtų koks nors kultūros ar gamtos apsaugos ministras, tai dar bala nematė – pusę metų galima ir pakentėti, bet šiuo atveju turime reikalą su svarbiausia valstybėje statutine įstaiga. Prezidentės pasakymas, kad Vyriausybė gali ir turi dirbti toliau, yra ir nelogiškas, ir absurdiškas, ir veidmainiškas. Premjeras po tokio pažeminimo tiesiog privalėjo nešti Prezidentūron Vyriausybės atsistatydinimo pareiškimą, tačiau pristigo orumo ir principingumo - nenunešė. Pasielgė nelogiškai, kaip reikalautų vakarietiška demokratinės valstybės tradicija. Kaip matome, nelogiškai elgiasi visi svarbiausi epizodo personažai. Kuo toliau, tuo logikos dar labiau mažėja. Liberalcentristai, kylant įtampai, užuot sutikę R. Palaitį pakeisti kitu savo frakcijos deleguotu ministru, pamėgina atitraukti iš koalicijos keturis savo ministrus, o tai ne kas kita, kaip siekis nuversti A. Kubiliaus Vyriausybę, nors koalicijos sutartis nėra nei persvarstyta, nei nutraukta. Racionalaus ir logiško motyvo šiame veiksme nematyti, tačiau pastebėtina, kad ir Prezidentės, ir liberalcentristų veiksmų intencija apytikriai ta pati – sukelti Vyriausybės krizę. Klausimas, kam tai būtų naudinga, veidmainiškai deklaruojant, kad visi šie subjektai per šią Seimo sesiją sieks spręsti svarbiausius valstybės strateginius energetikos klausimus. Dabar Vyriausybė kaip kortų namelis galėjo subyrėti liberalcentristų pastangomis, jei ne viena nauja aplinkybė – „negarbingas, nevyriškas“, anot A. Čapliko, Kultūros ministro Arūno Gelūno elgesys – atsisakymas dalyvauti Vyriausybės griovimo sąmoksle. Ponas A. Čaplikas iki pat netikėto Kultūros ministro „akibrokšto“ elgėsi tiesiog iššaukiančiai, koneveikė koalicijos partnerius ir Vyriausybės vadovą. Matyt, tikėjosi, kad pirmąjį žingsnį, atsisakant nemalonaus liberalcentristų bendradarbiavimo koalicijoje žengs žeminamas Premjeras. Matyti, kad visos šios ofenzyvos scenaristai yra ne mūsų veikiantys asmenys, o kažkas kitas, kas iš tikro yra „prie ko“.
Po šio epizodo prasidėjo nauja nelogiškumų grandinė. Konservatoriams su Liberalų sąjūdžiu atsivėrė galimybė išsaugoti mažumos Vyriausybę, kurią pasižada Seime paremti šiek tiek padoresnių už liberalcentristus - kai kurios frakcijos ir pavieniai deputatai. Liberalcentristų retorika ima švelnėti, jie ragina apsiraminti, „nuimti koją nuo „gazo“ pedalo“ (A. Čapliko nenorminis išsireiškimas), o Prezidentė suorganizuoja labai keisto formato „derybas“ Prezidentūroje. Kažkodėl į jas pasikviečiama ne Seimo pirmininkė, o jos pavaduotojas A. Čaplikas, nepasikviečiamas kitas koalicijos partneris Liberalų sąjūdžio lyderis, Susisiekimo ministras Egidijus Masiulis. Po susitikimo Prezidentė spaudos atstovams aiškina, kad buvo pasiektas susitarimas, padaryti kompromisai iš abiejų pusių, kad būtų išsaugota Vyriausybė – ta pati, kurią į krizę pati su liberalcentristais ir įstūmė. Iš pirmo žvilgsnio sunkiai suvokiamas, nenuoseklus politinis viražas 180 laipsnių kampu.
Bet paviešinus kompromiso turinį paaiškėja, kad tai joks ne kompromisas. Derybininkai neva susitaria paaukoti tą, kuris „ni pri čiom“ (Prezidentės nenormine leksika - „nė prie ko“), o atleisti FNTT pareigūnai gali eiti dirbti taksistais. Ne dėl R. Palaičio iš tikro juk buvo laužomos ietys. Politinės logikos čia jau galima įžvelgti suokalbininkų motyvuose, tačiau ne A. Kubiliaus. Nesuvokiama, kam dabar, kai jau buvo galima sustyguoti darbą su mažumos Vyriausybe be sąmokslininkų veidmainiškos paramos, reikėjo garbę, orumą ir principus iškeisti į sudilusį skatiką, net rizikuojant, kad po tokio gėdingo kompromiso partijoje gali kilti rimta sumaištis. Beje, ne opozicija, nusivylusi lyderiu, ištarė frazę apie „kilimėlį kojoms valytis“.
Frazeologizmas žiaurus, emocingas, bet, stebėdami tolesnę įvykių seką, negalėtume su juo nesutikti. Ministras R. Palaitis kaip koks džokeris toliau tyčiojasi iš Premjero. Kitą dieną po neva pasiekto kompromisinio susitarimo jis neranda laiko nuo Arkikatedros aikštės iki Gedimino 11 atnešti atsistatydinimo pareiškimo, o kai dar kitą dieną atneša, tai pasirodo, kad dar nori savaitę padirbėti. Jis, nekreipdamas dėmesio į Premjero raginimus baigti atvirą pasityčiojimą, atvirai kalba, kad pareiga jį verčia pabaigti operaciją kodiniu pavadinimu „Kęstutis Jucevičius“. Visame šiame scenarijuje taip nieko ir nesuprastume, kas ir kodėl, jei ne vienas labai svarbus elementas, apie kurį labai mažai kalba apžvalgininkai politologai ir politikai, nukreipdami dėmesį į „Snoro“ banką, informacijos nutekinimą ir kitas mitologemas. Tas kertinis visą šį dramatišką siužetą varantis link kulminacijos elementas yra laiko faktorius. Jis potekstėje ir diktuoja elgsenos motyvus. Pasiutusiai skubama, nes žaidimas vyksta laikrodžio rodyklėlei pakibus ties ceitnoto riba. Šliaužiantis valstybės perversmas de facto jau beveik įvykęs, tik labai stinga laiko, kad jis būtų įformintas - „vsio zakonno“, kaip mėgdavo sakyti a. a. Prezidentas Mykolas Brazauskas.
Iš visų tų nemotyvuotų ir nelogiškų mūsų aprašytų personažų veiksmų prasišviečia gana aiški logika. Vidaus reikalų ministrą reikėjo išsaugoti poste tiek laiko, kad jis pabaigtų formaliai teisiškai „pertvarkyti“ (sugriauti) FNTT - tarnybą, kuri tikriausiai labai stipriai buvo kažkam užmynusi ant vienos skausmingos vietos. „Snoro“ istorija šio siužeto pabaigoje, jau visai „nė prie ko“, nors visą laiką buvo stengtasi pakišinėti visuomenei mintį, kad visos šios dramos ašis – „Snoro“ žlugimo (sužlugdymo L. J.) istorija ir nežinia kur dingę milijardai.
O paskutinis dalykas vis dėlto yra didelė paslaptis, kodėl taip nelogiškai elgėsi šioje istorijoje ir Prezidentė, ir A. Kubilius. Po kokią karčią šantažo piliulę buvo paruošęs jiems D. Dabašinskas ir VSD, kad susitarimai Prezidentūroje labiau panašūs ne į kompromisus iš abiejų pusių, o į nesusipratimą ir kapituliaciją?
P. S. Beje, jei VR ministras R. Palaitis tikrai nori baigti garbingai savo darbus, tai turėtų visų pirma pasirūpinti, kad jo paties atleisti FNTT vadovai gautų apsaugą ir neaiškiomis aplinkybėmis „nepaspringtų nendrės lapu“. Čia juk Lietuva, čia ne tokių dalykų gali nutikti.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
