Ne - pasitikėjimas

Prieš kelias dienas paskambino bičiulis energetikas ir pareiškė, kad reklama su Algimantu Čekuoliu  jam padėjo apsispręsti, kaip balsuoti referendume dėl naujos atominės elektrinės (AE).

„Apsisprendimas buvo nelengvas, bet jei valdžia garsaus žurnalisto lūpomis meluoja, kad atominės statyba nieko nekainuos Lietuvos piliečiams, balsuosiu prieš“, - toks buvo jo sprendimas.

Turiu pripažinti, kad mane taip pat labai nuvylė Vyriausybės elgesys su savo piliečiais. Šiek tiek pažinodamas žmones, kurie nulėmė sprendimą vystyti atominę energetiką Lietuvoje, tikėjausi, kad iki referendumo jie sąžiningai savo piliečiams atskleis visus pliusus ir minusus šios tikrai labai sudėtingos ir ne vienos kartos likimus galinčios lemti statybos.

Nes netiesa, kad atominė elektrinė yra besąlygiškas savaiminis gėris, kaip propagandiškai mums pastaruoju metu bando įteigti valdžia. Netiesa vien dėl tos priežasties, jog sprogus reaktoriui lietuvių tauta liktų tik istorijos puslapiuose. Netiesa ir tai, kad šiuolaikiniai reaktoriai yra tokie saugūs, jog Lietuvai tikrai niekas negresia: juk ne šiaip sau po Fukušimos tragedijos ne tik japonai, bet nemažai ES valstybių panoro atsisakyti atominės energetikos. Apskritai, toks nenuoširdus kalbėjimas, kad atominė energetika su Fukušimos reaktoriais Lietuvoje bus saugi, o štai Baltarusijoje ar Rusijoje su Černobylio reaktoriais – labai pavojinga, kelia šypseną ne tik Lietuvos energetikams. Būdami sąžiningi valstybės pirmieji asmenys turėtų atvirai pasakyti savo piliečiams, kodėl mūsų vieningos bendrijos - Europos Sąjungos valstybių vadovai taip vangiai reaguoja į Lietuvos mušamus varpus dėl statomų nesaugių elektrinių prie Minsko ir prie Karaliaučiaus – jie į tai žiūri kaip į Lietuvos bandymą sustabdyti galimus komercinius konkurentus. Ir pripažįsta, kad jei Lietuva pati atsisakytų savo atominių sumanymų, kaip šiuo metu daro didelė dalis ES narių, tada ir Lietuvos siunčiami pavojaus signalai būtų suvokiami kitaip.

Valdžios nesąžiningas kalbėjimas su ją išrinkusiais žmonėmis (aiškinant, kad naujos AE statyba nekainuos Lietuvai ir čia pat pranešant, kad dėl 1,8 mlrd. kainuosiančio dujų terminalo statybos dar pabrangs kaina už dujas) iššaukia atsakomąją nepasitikėjimo reakciją.

„SSRS statė „mums“ Ignalinos atominę elektrinę tam, kad pririštų mus prie savęs - neatrišamai, prijungdama prie Smolensko, Maskvos, Leningrado AE žiedo. Kovo 11-oji ir ES reikalavimas uždaryti IAE suardė šiuos Maskvos planus. Tuo tarpu šiandien mes patys, t. y. mūsų valdžia, nusprendė atstatyti situaciją, buvusią iki uždarant IAE, ir grįžti į Maskvos glėbį. Šį kartą statysime VAE vietoj IAE ne už Maskvos, o už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus. Statysime tokios pačios galios reaktorių, toje pačioje vietoje ir jungsimės per tas pačias elektros linijas prie to paties Rusijos AE žiedo, valdomo Maskvos dispečerių, kaip savo laiku buvo prijungta IAE. Tik šį kartą jungsimės patys, savo noru, ir nusižeminę prašysime Maskvos išskirti būtiną galios rezervą stabilaus ir saugaus VAE darbo užtikrinimui, nes be jo VAE negalės dirbti“, - taip savo rašte Lietuvos gyventojams teigia Kovo 11-osios akto signatarai Narcizas Rasimas, Stasys Malkevičius ir Algimantas Sėjūnas.

Kaip čia dabar nutiko, kad kai pagrindinė Vyriausybės politinė jėga – Tėvynės sąjunga - šiandien aiškina, kad nauja atominė suteiks Lietuvai energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, buvę ištikimi TS-LKD rėmėjai žeria priešingus argumentus ir net kaltinimus valstybės išdavimu? Juk turbūt sunku būtų šiuos nepriklausomybės atstatymo signatarus apkaltinti Rusijos ar Baltarusijos spec. tarnybų užsakymo vykdymu...

Juolab, kad savo motyvus signatarai grindžia pačios TS-LKD dokumentais. „Netinkamai suplanuotas naujosios AE projektas gali pakenkti nacionaliniam saugumui. Reaktoriaus galios dydžio pasirinkimą laikydami ne techniniu, bet strateginiu sprendimu tvirtai ir be išlygų reikalausime, kad pasirenkant reaktoriaus gamintoją būtų besąlygiškai laikomasi optimalaus galingumo (t. y. 800 MW) sąlygos“, - taip savo partijos suvažiavime patvirtintoje 2008-2012 metų rinkimų programoje teigia TS-LKD.

Kodėl dabar nusprendusi statyti vos ne dvigubai didesnį (1350 MW) reaktorių, Lietuva nebeprisiriša prie Rusijos – įtikinamo atsakymo nepateikiama nei Energetikos ministerijos už mokesčių mokėtojų pinigus užsakytoje, bet užslėptoje TV reklamoje, nei nurodoma pačios ministerijos tinklalapyje. O juk tai esminis politinis klausimas – ar Lietuva su nauja AE dar labiau neprisiriš prie Rusijos šešiasdešimčiai – septyniasdešimčiai metų į priekį? Ar pagrindinė valdanti partija klydo 2008-iais, ar klysta dabar? Kas lėmė klaidą tokiuose svarbiuose teiginiuose ir kas gali garantuoti, kad neklystama ir dabar?

Nėra atsakymo.

Kaip nėra sąžiningo kalbėjimo ir kitose vietose. Pvz.: „Čekuolio reklamoje“ teigiama, kad atominė energetika ekologiškai yra pati švariausia, nors tuo pat metu turime ypač rimtų problemų su buvusios atominės elektrinės labai pavojingų atliekų sandėliavimu ir laidojimu. Ir už šį darbą Lietuvos gyventojai, panašu, turės sumokėti apie kelis milijardus litų – kiek tiksliai, ir vėl niekas negali pasakyti, nes atliekų laidojimo kaina vis kyla ir kyla, o Briuselis nuo savo pažadų vis tolsta ir tolsta.

Kaip niekas tiksliai negali pasakyti, kiek iš tiesų kainuos naujos AE pagaminta energija Lietuvos gyventojui. Valdžios teiginiai, kad naujojoje elektrinėje vienos kilovatvalandės gamyba kainuos apie 18 centų, ne tik kertasi su kitų ekonomistų ar energetikų paskaičiavimais ( R. Kuodis - ne mažiau 30 centų), bet ir nedžiugina, nes čia pat teigiama, kad projektas komercinis, tad elektrą vis tiek teks pirkti pagal rinkos kainą. O tai reiškia, kad kuo didesnė konkurencija bus aplinkinėje elektros rinkoje, tuo gyventojui bus pigiau. Tačiau didesnė konkurencija ir mažesnė elektros kaina mums bus tuomet, jei atomines elektrines šalia pasistatys ir rusai su baltarusiais.Tačiau mes juk kategoriškai prieš tokią konkurenciją...

Apskritai, jei Vyriausybė su savo piliečiais kalbėtų tikrai ūkiškai ir tikrai sąžiningai, tai pateiktų jiems visą pilną energetinių projektų vaizdą ir pasiūlytų rinktis iš kelių galimų variantų.

Esmė ta, kad tuo pačiu metu valdžia yra numačiusi atlikti visus gigantiškai sudėtingus ir labai brangius energetinius darbus: palaidoti senosios AE branduolines atliekas, atlikti masinę namų renovaciją, pastatyti naują dujų terminalą, nutiesti elektros jungtis (su dažnių keitikliais) į Lenkiją ir Švediją ir taip susijungti su Vakarų elektros sistema ir sukurti plačią elektros rinką, pertvarkyti šilumos katilines į šilumos ir elektros bei nuo dujų pereiti prie biokuro, taip atsisakant priklausomybės nuo rusiškų dujų ir mažinant kainas už šildymą, išvystyti alternatyvią (vėjo, saulės) energetiką (Lietuvos įsipareigojimas ES iki 2020 metų) ir dar pastatyti naują atominę elektrinę.

Mano grubiais paskaičiavimais Lietuvos gyventojams šie projektai vienokia ar kitokia forma kainuotų virš 20 milijardų litų. Vienu metu Lietuvai ir jos gyventojams tai būtų nepakeliama finansinė našta, galinti valstybę nuvaryti į visišką bankrotą.

Tačiau apie tai valdžia nekalba savo piliečiams. Ji nesiūlo galimų alternatyvių variantų. Pvz.: pirmiausia atlikime neatidėliotinus darbus – uždarykime seną atominę, renovuokime senus namus, jungtimis į Vakarus įveskime plačią elektros rinką ir pertvarkykime nuo rusiškų dujų priklausomas elektrines, kad būtų naudojamas biokuras.

Arba: palaidokime branduolines atliekas ir šalia statykime naują atominę, tieskime elektros jungtis, statykime dujų terminalą, tačiau žinokime, kad tuomet dujų elektrinėms pertvarkyti ir realiai sumažinti kainas už šildymą artimiausiu metu neturėsime lėšų.

Arba: nesivadovaudami išlaidų ir jų naudos analizės principu, t. y. nebūdami ūkiškai atsakingi už savo veiksmų visumą, atlikime iškart visus mūsų skelbiamus projektus, tačiau žinokime, brangūs rinkėjai, kad visa tai jums iš savo kišenės teks papildomai sumokėti tiek ir tiek, arba dar tiek šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų dėl nepakeliamos finansinės naštos teks vykti ieškoti laimės svetur.

Deja, toks sąžiningas kalbėjimas yra nebūdingas mūsų valdžioms. Paprastai neklystanti Vyriausybė tvirtai žino, ko reikia ją išrinkusiems piliečiams, todėl ir nesistengia nei tartis su jais, nei nuoširdžiai įtikinti, kodėl jiems tikrai to reikia.

Todėl ir turime tokią padėtį su nauja atomine elektrine. Vyriausybė tikrai ir neklystamai žino, kad naujasis 1350 MW atominis reaktorius ČIA IR DABAR ir yra vienintelis Lietuvos išsigelbėjimas, viltis ir nepriklausomybė. O kas tuo abejoja, yra tiesiog priešas arba kvailys.

Tačiau kaip ne kartą įsitikinome, už valdžios nepasitikėjimą savo piliečiais jie paprastai atsilygina tuo pačiu. Tokį ir prognozuočiau referendumo rezultatą.

www.bernardinai.lt