Pastarųjų dienų leitmotyvas viešojoje erdvėje po Prezidentės metinio pranešimo tapo nepasitikėjimo tema. Sociologinės apklausos rodo, kad nepasitikima partijomis, Seimu, Vyriausybe, teisėsauga ir kitomis valdžios institucijomis.Prezidentė nuogąstavo, kad ši nepasitikėjimo banga pavojingai perauga į nepasitikėjimą pačia valstybe. O ir ar gali atsirasti pasitikėjimo pagrindas, kai anot Prezidentės žodžių: „Daug kalbame apie korupciją. Piktinamės, analizuojame šaknis, prognozuojame pasekmes. Tačiau pernai už korupcines veikas buvo pradėta per septynis šimtus ikiteisminių tyrimų. Teismą pasiekė vos kas antra byla. Laisvės už piktnaudžiavimą tarnyba realiai neteko vienas. Už kyšininkavimą - nė vienas.“
Po tokio kraupaus konstatavimo Prezidentė pasiūlo ir keturis represinius punktus, kaip sistema turėtų būti pertvarkyta (iki nelegaliai įgyto turto konfiskavimo). Visa tai nėra nauja, nereikia taisyti net baudžiamojo kodekso – ant popieriaus viskas surašyta teisingai, bet tik ant popieriaus. Reikalinga valia įstatymus vykdyti ir padorūs žmonės teisėsaugoje, per kuriuos ta valia reikštųsi.
Andai per "Panoramą" buvo parodytas siužetas, kuriame matome prie Vyriausybės su kartoniniu policininku piketuojančius policijos profsąjungų atstovus, reikalaujančius atriekti kitiems metams storesnę biudžeto riekę, esą jie negalės užtikrinti Lietuvoje rimties vykstant Europos krepšinio čempionatui. Tas kartoninis policininkas arba Molėtų plente stovintis kelių policijos automobilio muliažas be ratų iš tikro yra labai iškalbingi simboliai, kalbantys apie instituciją – pamatinę teisėsaugos grandį, nuo kurios ir turėtų prasidėti ėjimas pasitikėjimo valstybe kryptimi.
Ne iš vieno žmogaus esu girdėjęs, kaip pasikeitė reikalai Gruzijoje (bene korumpuočiausioje posovietinės erdvės valstybėje), vos tik buvo valingu būdu susitvarkyta su korupcija ir kyšininkavimu policijoje. Iškart Gruzijoje pasitikėjimo reitingai policija ir teisėsauga šoktelėjo į neįtikėtiną aukštį. Panašiai pasitvarkė ir estai. Jie neišradinėjo naujų dviračių, paprasčiausiai žvilgterėjo į sėkmingus pasaulio patirties scenarijus.
Pavyzdinis iš jų buvo įgyvendintas JAV 1994 -2001 metais, dvi kadencijas Niujorke meru dirbant Rudolph Giuliani. Priemonės buvo drastiškos, bet rezultatai stulbinantys. Jis išvaikė penkias mafijos šeimas, kurios užsiėmė mokesčių sukčiavimu, reketu, samdomomis žmogžudystėmis, susodino į belanges aukštus „stogus“, ir nusikalstamumas Niujorke per aštuonetą metų sumažėjo perpus. Mero sėkmės formulė buvo labai paprasta – švarintis jis pradėjo nuo gatvės ir nuo žemiausios grandies – paprasto eilinio policininko. Kai ši grandis tapo nebepralaidi korupcijai, nešvarių pinigų keliavimui į viršų, visos aukštesnės grandys ėmė dusti, mafijai buvo išmušta iš po kojų „žemelė maitintoja“.
Kas gi trukdo ir Lietuvoje panašiai pasitvarkyti? O trukdo būtent tie, kuriems tokia pertvarka sapnuojasi košmaruose. Jie kalba: „Mūsų policininkai yra tokie, kokie yra, iš kur mes kitokių gausime, niekas už tokį menką atlyginimą nenori dirbti pavojingo ir rizikingo darbo“. Tai tūkstančius kartų girdėtos tipiškos nomenklatūrinės mantros, siekiant išsaugoti korumpuotą, klanams atidirbinėjančią sistemą. Ši sistema į save įsiurbia, sau pritaiko ir padorų policininką, o jei toksai pasipriešina, kaip mat atsiduria užribyje, eina dirbti taksistu arba auto mokyklos instruktoriumi. Tiesa turime ir pirmąją nepaklusnumo sistemai „kregždę“ - Marijampolės policininkų iššūkį. Visuomenė turėtų labai akylai stebėti, kad tų garbingų vyrų „maištas“ nebūtų užgniaužtas, numarintas, nustumtas į akiračio užribį.
Apsimestiniai ir dūsavimai, esą nėra iš kur tų padorių žmonių paimti. Turime policijos mokyklas, Policijos akademiją (M.Riomerio universitetas). Eksperimento tvarka būtų galima pakeisti, tarkim, visą kokio nors miesto policininkų korpusą tik ką baigusių Policijos akademiją absolventų kursu. Ir pamatytume, ar keičiasi viešojo gyvenimo atmosfera, ar sugrįžta į visuomenę pasitikėjimas teisėsauga ir valstybe. Tai tik vienas iš galimų scenarijų, kurio aišku, niekas nebus suinteresuotas įgyvendinti, nors reikėtų jį išmėginti per visą teisinės sistemos apatinės grandies plotą: muitinę, pasienio tarnybą, STT, FNTT, VSD, teismus ir prokuratūrą.
Kai kalbame apie sociologinius tyrimus, liudijančius pasitikėjimo valstybe krizę, visados pražiūrime vieną paradoksą, glūdintį pačiuose klausimynuose. Paprastai respondento klausiama, ar jis pasitiki viena ar kita institucija, politiku ar dar kuo. Nebūtinai žmogus yra susidūręs su kokia nors konkrečia tarnyba, bet savo negatyvią nuomonę apie ją a priori turi susidaręs gal iš nuogirdų, gal iš žiniasklaidos, kuri vardan merkantiliškos naudos ar, kokiam dideliam ponui užsakius, neretai persistengia talžydama ir kurdama negatyvius vaizdinius. Pati apklausos situacija – priešprieša „aš – ne aš“ jau suponuoja atsakymą – „nepasitikiu“. Į tokius klausimynus būtinai reikėtų įtraukti dar keletą klausimų, - pvz., - ar aš pasitikiu savimi? Ar manau, kad esu sąžiningas darbuotojas? Ar gerai atlieku man pavestas pareigas?
Manau, kad didžioji dauguma respondentų į pastaruosius klausimus atsakytų pozityviai. Savim mes linkę pasitikėti, o kitu – gink Dieve. Taigi, sudėję į matricą visus pasitikėjimo dėmenis, ir turėtume vaizdą kad apskritai visuomenė savimi pasitiki ir tas pasitikėjimo lygis yra gana aukštas. Štai ir prieiname prie paradokso, išnyrančio iš paprasčiausios tiesos, kad mes neidentifikuojame savęs su valstybe. Jei įsisąmonintume sykį ir visiems laikams, kad mes ir esam valstybė, nebeliktų tos žiojėjančios nepasitikėjimo properšos.
Oponentai, aišku, man prieštaraus jau ne kartą nuskambėjusia kliše, kad valstybę iš mūsų pavogė, uzurpavo, bet jei savimi pasitikime, tai atsiimkime tai, kas teisėtai mums priklauso. Nors ir kokia nuožmi būtų mūsų Prezidentė, koks teisingas, drąsus ir nepaperkamas naujasis Generalinis prokuroras, jie be mūsų valios, pastangų ir veiksmo to padaryti nevalios.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
