Nepriklausomybės šauklys

Kazachstano nacionalinėje akademinėje bibliotekoje įvyko tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Mustafos Šokajaus (Mustafa Shokay) paveldas nacionaliniuose ir užsienio tyrimuose“. Pagrindinę vietą joje užėmė Rusijos Federacijos Regioninių problemų instituto direktoriaus Dmitrijaus Žuravliovo kalba, kurioje jis pažymėjo, kad Mustafos Šokajaus gyvenimas ir kūryba yra neįkainojamas ne tik kazachų tautos, bet ir visos Eurazijos erdvės, ir viso tiurkų pasaulio paveldas.

Konferenciją inicijavo Kultūros ministerija ir Tarptautinė tiurkų akademija. Konferencijos metu buvo surengta paroda, kurioje pristatytos mokslinės publikacijos, knygos ir straipsniai, skirti Mustafai Šokajui, bei jo rankraščių ir laiškų kopijų paroda iš Kazachstano Respublikos nacionalinio archyvo fondų.

Tikriausiai šiandien tiurkų pasaulyje nėra tokio žmogaus, kuris nežinotų Mustafos Šokajaus – laisvojo Turkestano ideologo, kovotojo už Kazachstano žmonių interesus. Prieš bolševikų perversmą Mustafa Šokajus dirbo Valstybės Dūmos musulmonų frakcijos sekretoriumi. Po to jis vadovavo Turkestano autonomijai. Bolševikams sutriuškinus Turkestano autonomiją, Mustafa Šokajus 1921 metais per Stambulą emigravo į Paryžių. Iš pradžių gyveno Prancūzijoje, vėliau atsidūrė Vokietijoje. Būdamas tremtyje leido žurnalus „Naujasis Turkestanas“, „Jaunasis Turkestanas“, kuriuose kritikavo sovietų valdžios politiką.

Pasak archyvarų ir istorikų, tremtyje Mustafa Šokajus rašė straipsnius apie būtinybę suvienyti tiurkų tautą, jos politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Jis niekada neskirstė žmonių pagal rasinius ar tautinius požymius, taip pat jo niekada neviliojo nacionalistinės idėjos (buvo vedęs Mariją Goriną), kaip vaizdavo sovietų istorija. Ir, juo labiau, jis niekada nebendradarbiavo su naciais - 1941 metų gruodžio 27 dieną jis mirė Berlyno ligoninėje paslaptingomis aplinkybėmis, galbūt buvo nunuodytas ...

Kazachstano Respublikos nacionalinio archyvo darbuotojai aptiko Mustafos Šokajaus laiškus, rodančius jo politinių pažiūrų raidą emigracijos laikotarpiu. Atgavus nepriklausomybę, jo palikimas pradėtas tyrinėti Kazachstane, išleisti jo darbai ir dokumentai. Kazachstano Respublikos nacionaliniame archyve saugomi Šokajaus laiškai literatūriniam bendradarbiui Abduluakapui Oktajui (Abduluakap Oktay) ir jo susirašinėjimas su kitais žmonėmis, padėjusiais leisti žurnalus.

– Svarbus archyvarų atradimas, kuris vis dar mažai žinomas, yra tai, kad Mustafa Šokajus niekada nebendradarbiavo su naciais koncentracijos stovykloje, – sakė istorijos mokslų daktarė, Č. Č. Valichanovo vardo Istorijos ir etnologijos instituto profesorė Gulžauchar Kokebajeva. Ji pažymėjo, kad archyvuose saugomi dokumentai apie Mustafos Šokajaus susitikimus ir bendradarbiavimą su Kazachstano nacionalinio išsivadavimo judėjimo „Alaš“ lyderiu Alichanu Bokeichanovu. Anot jos, buvęs priverstinėje emigracijoje Prancūzijoje, o paskui Vokietijoje, Mustafa Šokajus buvo nusiteikęs prieš nacizmo politiką, pareiškė nenorą bendradarbiauti su naciais. Mustafa Šokajus mirė po šių įvykių. Sovietmečiu, kai Mustafos Šokajaus vardas buvo uždraustas, pirmieji jį tinkamai įvertino Turkijos kazachai. Jie pirmieji pradėjo ieškoti jo palaidojimo vietos.

Savo ruožtu istorijos mokslų daktaras, Uzbekistano mokslų akademijos Istorijos instituto skyriaus vedėjas Kachramonas Radžabovas kalbėjo apie išaugusį visuomenės susidomėjimą ginkluotos kovos su sovietų režimu Turkestane istorija 1918 metais. Patriotinės antikolonializmo ir nepriklausomybės idėjos, kurias tuo metu iškėlė Turkestano autonomijos lyderis Mustafa Šokajus, sukėlė platų nacionalinio išsivadavimo judėjimą, apėmusį visų socialinių sluoksnių, visų regiono tautų atstovus. Daugelis jų paaukojo savo gyvybes vardan Turkestano laisvės.

Dauguma autonominės Turkestano vyriausybės, kuriai vadovavo Mustafa Šokajus, ministrų turėjo aukštąjį teisinį išsilavinimą, o tai liudija jų aukštą kompetenciją. Laikinosios vyriausybės nariai ypatingu kreipimusi į gyventojus kreipėsi 1918 metais. Jame visi Turkestano gyventojai, nepaisant rasės, tautybės, religijos, lyties, amžiaus ir politinių pažiūrų, buvo šaukiami vienybei ir solidarumui. Deja, pirmosios demokratinės liaudies valdžios veikla truko neilgai. Bolševikai įžvelgė joje pavojų ir siekė kuo greičiau ją pašalinti.

„Mustafa Šokajus yra žymi Kazachstano nacionalinio išsivadavimo judėjimo figūra“, – sakė istorijos mokslų daktaras, Rusijos mokslų akademijos Orientalistikos instituto profesorius Aleksandras Kadyrbajevas. – Sprendimai dėl Turkestano apsisprendimo 1917 metais neprieštaravo Lenino dekretams ir atitiko anuometinio nacionalinio išsivadavimo judėjimo dvasią, kai visos buvusios Rusijos imperijos tautos pradėjo skelbti autonomiją.

Įdomią mintį išsakė Rusijos Federacijos Regioninių problemų instituto direktorius Dmitrijus Žuravliovas. Jo nuomone, istorinių asmenybių paveldo vertė turėtų būti matuojama ne tik politiniais, bet ir kultūriniais komponentais.

– Visų pirma, atskirų grupių ir tautinių darinių kultūros pavertimas vienos tautos kultūra didžiąja dalimi yra Mustafos Šokajaus nuopelnas. Tam jis daug nuveikė ir kaip mokslininkas, ir kaip profesionalus politikas. Šiandien galime kalbėti apie Centrinės Azijos teritorijoje esančias valstybes, sukurtas ant tvirto kultūrinio pagrindo, kurį padėjo Mustafa Šokajus“, – pažymėjo D. Žuravliovas.

Taigi galime manyti, kad Turkestano autonomijos sukūrimas buvo pirmasis savarankiško nacionalinio valstybingumo kūrimo Centrinėje Azijoje bandymas, o jos lyderis Mustafa Šokajus – didysis kovotojas už žmonių laisvę.

Šaltinis: kazpravda.kz