Neprofesionali lietuviška propaganda atstumia ir netgi kenkia

Kas yra propaganda? Ar ją naudoja visos šalys? Ar skiriasi Vakarų šalių, Lietuvos ir Rusijos propaganda? Tik atsakius į šiuos klausimus galima susidaryti teisingą situacijos vaizdą.

Propaganda – tai komunikacijos forma, skirta daryti įtaką visuomenės nuomonei, panaudojant šališkai atrinktus faktus ir informaciją, siekiant sukurti žmonių emocinį, o ne racionalų atsaką į jiems pateiktą informaciją. Propaganda gali būti naudojama tiek ideologinėje, tiek ir komercinėje kovoje ar kare. Informacija per visas įmanomas visuomenės informavimo ir kitas priemones yra kartojama tol, kol pasiekiamas norimas efektas.

Propaganda dažniausiai yra suvokiama kaip neigiamas reiškinys. Geriausiai žmonėms žinomas A.Hitlerio ir J.Goebbelso pavyzdys puikiai parodė, kad pasitelkus propagandą galima sėkmingai valdyti mases ir jas nukreipti norima linkme. Deja, daugelis mažiau žino, kad agresyvi ir intensyvi propaganda buvo naudojama per visą Šaltąjį karą – tiek Sovietų Sąjungos ir jos satelitų, tiek ir JAV bei ją remiančių šalių.

Ne tik diktatorių ginklas

Propaganda – tai psichologinis karas prieš visuomenę, kurio išdava – manipuliavimas ja tampa priemone, padedančia valstybes valdančiam elitui sutelkti dar daugiau galios į savo rankas ir siekti savų tikslų. Štai JAV karinėje terminologijoje (Jungtinė psichologinių operacijų doktrina) psichologinės operacijos įvardijamos kaip suplanuotos operacijos, skirtos perteikti atrinktą informaciją užsienio šalių auditorijoms, siekiant daryti įtaką žmonių emocijoms, motyvams, objektyviam mąstymui ir galiausiai užsienio šalių vyriausybių, organizacijų, grupių ir individų elgesiui.

Liūdna, bet, priešingai įprastam įsitikinimui, propaganda yra tapusi kasdieniu mūsų gyvenimo reiškiniu, nes ją naudoja ir autoritarinės, ir demokratinės šalys. Šis faktas išsilavinusius ir aktyvius žmones verčia domėtis informacijos patikimumu, ieškoti nepriklausomų ir nesuinteresuotų visuomenės nuomonės formavimo šaltinių. Kuo visuomenė tampa labiau sąmoninga ir išsilavinusi, tuo sudėtingiau ja manipuliuoti ir tam reikia itin sudėtingos bei pažangios propagandos formos.

Daugybei žmonių pakanka nuolat kartoti tam tikrą informaciją ir jie ją ima suvokti kaip užprogramuoti kompiuteriai – taip, kaip ji yra pateikiama, o priešinga informacija jiems sukelia agresiją. Visa tai yra neurolingvistinio programavimo pasekmė. Dėl tokio žmonių elgesio nereikėtų pykti – čia ne jų kaltė. Kalta propaganda ir tie, kurie kuria jos esmines kryptis.

Kartais mus mėgina įtikinti, kad galima ir pozityvi ar neutrali propaganda – pavyzdžiui, sveikatos ir higienos reikalavimų sklaida tarp žmonių, skatinimas dalyvauti rinkimuose. Vis dėlto, mano tvirtu įsitikinimu, čia painiojami terminai – skatinti žmones teigiamai veiklai ir būti pilietiškiems – tai nėra propaganda.

Propaganda yra elito atstovaujamai nuomonei parankių faktų parinkimas, sudėliojimas arba išmanusis melavimas ir manipuliacija visuomenės nuomone, dažniausiai kenksminga pačiai visuomenei. Juk raginimas gyventi sveikai ir mankštintis nėra manipuliacija ir visuomenei nekenkia. Tokia yra tiesa. Štai čia ir reikia daryti atskirtį – vienoje pusėje yra tiesa, o kitoje – melas, kad ir kaip gražiai jį pavadintum.

Štai ir priėjome prie dar vieno svarbaus atsakymo – propaganda yra negatyvus reiškinys pasaulio gyvenime, nesvarbu, kas jį naudoja. Ji netampa geru melu vien dėl to, kad taip darome mes patys arba taip elgiasi mūsų draugai. Jos negalima pateisinti tuo, kad taip elgiasi mūsų priešai – tai galime ir mes.

Pereinant prie klausimo, ar skiriasi Vakarų šalių ir Rusijos propaganda, būtina pažymėti, kad ji negali būti vienoda dėl paprasčiausios priežasties – siekiama skirtingų tikslų. Vyksta propagandos karas, ir tai jau mūsų tėvynėje tapo populiariu terminu.

Daugelis tiesiog veržiasi į propagandinę kovą kaip į kažkokį „gėrį“, nors akivaizdu, kad Lietuvos atveju daugumos politikų ir didelės dalies žiniasklaidos kuriama propaganda yra apgailėtina savo turinio ir kokybės prasme. Jos negalima lyginti su tradiciniais Vakarų informacijos skleidėjais – CNN ir BBC, nes jų pateikiama informacija yra kur kas nuoseklesnė, neutralesnė, paremta tikslesniais ir objektyvesniais duomenimis nei pas mus. Pamėginkime išanalizuoti, kodėl taip yra, remdamiesi keliais paprastais pavyzdžiais. O jų tikrai gausu.

Pasak lietuviškos žiniasklaidos, Rusijos karinės pajėgos kasdien įsiveržia į Ukrainą ir pradeda ten karą. Kasdien Rusija sukaupia tūkstantines pajėgas ir kaupia jėgas lemtingam smūgiui... Daugelis pamatę tokio pobūdžio antraštę jau net neskaito straipsnio, bet kita dalis žmonių įsitraukia į kovas komentaruose ir auklėja, protina vieni kitus, kaip kas išmano. Dažnai pereinama prie necenzūrinių ir neapykantą skatinančių teiginių. Juos paskaičius tikrai ima šiurpas – negi mūsų visuomenės sąmoningumo lygis tik toks?

Vadovėlinis propagandos variantas

Dar viena nepatikimos ir neprofesionaliai parengtos informacijos pateikimo žiniasklaidoje priežastis – tai poreikis sukurti kuo didesnę sensaciją iš nieko ir surinkti kuo daugiau „paspaudimų“. Ši sistema beveik visiškai sunaikino kokybišką analitiką.

Daug politikų, analitikų ir politikos ekspertų taip pat pateikia gana vienpusišką nuomonę – apie netinkamus oficialiai nuomonei faktus nutylima arba jie pakreipiami mums naudinga linkme. Vadovėlinis propagandos variantas, tik ne itin kokybiškos ir gana isteriškos.

Negana to, pas mus naudojama itin daug neoficialių ir nepatvirtintų, net melagingų duomenų, kurie jau po kelių valandų ar kitą dieną būna paneigiami. Taip demonstruojame patriotiškumą, o gal perdėtą lojalumą Vakarams, bet žmonės yra pavargę nuo melo ir nori tiesos. Ar patikėtų dabar kas nors, jeigu realus karas su Rusijos reguliarios kariuomenės pajėgomis iš tiesų prasidėtų? Drįstu teigti, kad dauguma pamanytų, jog tai eilinė žurnalistų ar politikų antis.

JAV ir Vakarų šalys laimėjo Šaltąjį karą, nes jų propaganda buvo daug profesionalesnė, patikimesnė ir kur kas artimesnė tikrai tiesai, palyginti su sovietine. Būtent dėl to ji buvo daug patrauklesnė žmonėms. Vakarų šalyse gyventi iš tiesų buvo kur kas geriau. Užteko nuvažiuoti ir palyginti, o tolimas „šviesus“ komunistinis rytojus tebuvo miražas, kuriuo žmonės nustojo tikėti...

Tad kuo lietuviška propaganda skiriasi nuo rusiškos ir kodėl jai pralaimi? Esminis skirtumas tas, kad Rusija ją naudoja profesionaliai, nes pateikia ir teisingos informacijos, jautrių vaizdo reportažų iš įvykių vietos, o nepalankius jai faktus interpretuoja suformuluodama labai logiškus paaiškinimus. Daugumai jie aiškūs ir suprantami, nes žmonės yra linkę kelti klausimus. Pavyzdžiui, „Russia Today“, skirtas užsienio auditorijai, vengia pateikti abejotiną informaciją, kad vėliau netektų jos paneigti.

Taip didinamas patikimumo įspūdis tarptautinėje erdvėje. Jeigu melo dozė maža, ji paskęsta kontekste ir atlieka reikiamą darbą. Tad vengti pateikti nepalankius faktus ar pateikti labai abejotinus, kaip tai darome mes, yra labai jau primityvus ir prastas būdas, nes XXI amžiuje raštingi žmonės neutralią informaciją ir tikslius duomenis netrunka atrasti kitomis kalbomis: „YouTube“, nepriklausomų autorių tinklaraščiuose, „WikiLeaks“, „Anonymous Group“, naujienų portaluose, nefinansuojamuose korporacijų ar politinių interesų grupių (pvz., http://therealnews.com/t2/; http://www.globalresearch.ca; http://consortiumnews.com/) ir t.t.

Paklausite, kodėl tada taip daroma? Deja, Lietuvos ir dalis Vakarų šalių žiniasklaidos orientuojasi į pačius tingiausius vartotojus, kurie skaito tik straipsnių pavadinimus ir neieško papildomos informacijos iš nepriklausomų šaltinių, loginių sąryšių.

Vadinasi, orientuojamasi į žmonių apkrovimą pertekline informacija ir tokiu būdu formuojama reikiama nuomonė apie tarptautinius ir vidaus įvykius. Tada žmonės pamiršta, kad bet koks karas yra blogis ir didžiulė nelaimė. Jie patys įsitraukia į menamą kovą, ragina intensyviau kovoti ir atkakliau siekti tikslų. Bet žūva realūs žmonės, griūva pastatai ir gyvenimai. Tik tai ima ir kažkur išsitrina tarp skambių politinių lozungų...

Kaip tai veikia realybėje? Visai paprastai. Daugelis paprastų žmonių nustoja tokio pobūdžio rašinius skaityti, nes nenori gadintis nuotaikos ir gaišti laiko. Argumentas – vis tiek tiesos nesužinosi, o pakeisti mažai ką gali.

Tegu kovoja tie, kam svarbu, kas už tai gauna pinigus. Sakysite, tokių mažuma. Turėsiu jus nuvilti. Tokių labai daug ir iš pačių įvairiausių socialinių sluoksnių. Žmonės tiesiog pavargę nuo melavimo, niekuo nepasitiki ir stengiasi savęs neapsunkinti papildoma psichologine našta. Net jei turi savo nuomonę, daugelis neskuba jos pateikti, nes nenori dėl tokių dalykų be reikalo gadintis nervų ar susipykti su kolegomis, artimaisiais.

Toks požiūris ir jo netiesioginis skatinimas per nekokybišką, vienpusišką situacijos atspindėjimą labai pavojingas, nes griauna pilietinės visuomenės kūrimo procesą. Rusijos atveju propaganda per žiniasklaidą valdžiai padeda konsoliduoti šalies piliečius ir nukreipti juos reikiama linkme, didina prezidento reitingus.

Ji stiprina valstybę ir didina žmonių paramą centrinei valdžiai. Jiems tai naudinga. Mes deklaruojame, kad labai skiriamės nuo Rusijos, bet išanalizavus išeina, jog mūsų žiniasklaidoje pateikiamų melagingų, chaotiškų ar nepatikrintų pranešimų yra kur kas daugiau. Tai žmonės pastebi. Tai nuvilia ir verčia nusigręžti nuo demokratiškų vertybių. Ar tikrai mes to siekiame?

Sakysite, autorius klysta. Tegul pateikia praktinių pavyzdžių. Jų gausu. Štai dviejų greta publikuojamų straipsnių viename lietuviškame portale pavadinimai: 1) Teroristai pripažino, kad jie gavo paramą iš Rusijos: 1200 karių ir 30 tankų; 2) Teroristai bėga iš Donecko ir ketina galutinai palikti jį iki pirmadienio. Bet kuris mąstantis žmogus, pamatęs tokias antraštes, ims juoktis.

Kur bent elementariausia logika? Juk dauguma žmonių yra pakankamai protingi, kad pastebėtų tokią pigią manipuliaciją. Jeigu Rytų Ukrainoje veikiantys separatistai gavo ginklų, 1200 papildomų karių ir dar 150 šarvuočių ir tankų, jie tikrai niekur bėgti neketina! Kam tokius rašinius skelbti? Tiesa, rugpjūčio 18 diena, minėtas pirmadienis, jau seniai praėjo, bet separatistų kovotojai net neketina bėgti. Priešingai – prieš V.Putino susitikimą su P.Porošenka perėjo į plataus masto puolimą, didindami spaudimą Ukrainos pusei.

Štai kitas pavyzdys – Rusijos humanitarinio konvojaus aprašymas. Ir kokių tik versijų nebūta – veža tankus, ginklus, kareivius, dvejopos paskirties (karinės ir civilinės) produktus, veršis jėga į Ukrainą, nekontaktavo su Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus organizacija, slepia, ką veža. Sąmokslo teorijų apie humanitarinį krovinį gausa stebinanti.

Mes jų pateikėme daugybę. O Rusija tik vieną – konvojus gali būti užpultas rusiškomis uniformomis persirengusių ukrainiečių diversantų, siekiant diskredituoti Rusiją, kad ji užpuolė Raudonojo Kryžiaus pareigūnus, perėmusius konvojaus priežiūrą. Logiška teorija arba apsidraudimas nuo galimų incidentų.

Tą patį padarė ir Kijevas – pareiškė, kad turi duomenų, jog Rusija pati ketina užpulti savo konvojų ir gauti pretekstą įsiveržti į Ukrainą. Vėl nėra logikos, nes Rusijai atvirai įsiveržti į Ukrainą nėra jokios politinės naudos ar prasmės. Ji to daryti nenori. Tad ir ieškoti pateisinimo dėl įsiveržimo nereikia, nes prireikus jų atsirastų ne vienas, ir greitai.

Visa kita, ką pateikė Maskvos žiniasklaida, – vien teisingi faktai, kad su Ukraina, Tarptautiniu Raudonuoju Kryžiumi vyksta derybos ir konvojų leis tikrinti Kijevo pasieniečiams, žurnalistams, Raudonojo Kryžiaus atstovams. Leido. Patikrino – ginklų nerasta, įtartinų krovinių – taip pat. Sakysite, nepakankamai tikrino, nesulaukę leidimo įvežė.

Būsite teisūs, bet tada vėl reikia analizuoti: ką norėta parodyti šia humanitarine pagalba? Žinutė Ukrainos ir Rusijos žmonėms paprasta: mums rūpi nuo karo kenčiantys Rytų Ukrainos žmonės ir dėl jų mes pasiryžę net gauti papildomų sankcijų nuo „blogiečių“ Vakaruose ir Kijeve. Kita žinutė – JAV ir Ukraina nenori, kad jums įvežtume pagalbą, nors ir įvykdėme visus jų reikalavimus. Ar manote, kad į tokią situaciją patekusiems žmonėms rūpi, kas teikia pagalbą, ar tarptautinė teisė?

Trūksta rimtos analizės

O ką darome mes? Vėl puolame rašyti, kad laukite puolimo – tai Trojos arklys, ir Rusija jį nori susprogdinti, arba apkaltiname, jog vilkikuose per mažai krovinio. Įdomu, kad Rusija ir nesakė, jog vilkikai pilni prikrauti – buvo aiškiai įvardyta, kad siunčiama 1800–2000 tonų humanitarinės pagalbos. Padalinę iš vilkikų skaičiaus – 280–300, gauname, kad viename vilkike yra maždaug 6,6–7 tonos.

Telpa daug daugiau, bet galime kaltinti tik tuo, kad pasiuntė daugiau vilkikų, nei reikia, kad atkreiptų visuomenės dėmesį ir sukeltų didžiulį efektą. Kaltinti, kad pagalbą išvogė ar nusiuntė ne tiek, kiek žadėjo, negalime, bet tai darėme. Mažai pakrauti vilkikai galėjo daug didesniu greičiu važiuoti per karinių veiksmų teritoriją. Papildomi taktiniai motyvai buvo visai kiti – nukreipti Ukrainos ir pasaulio dėmesį nuo separatistų karinių pajėgų persigrupavimo ir pradedamo puolimo.

Apibendrinant galima dar sykį pabrėžti, kad net kai rašoma jautria humanitarinės pagalbos tema, net nesivarginama pateikti teisingos informacijos ar kiek rimčiau išanalizuoti situacijos. Daug emocijomis pagrįstos propagandos, bet visi logiškai mąstantys žmonės supranta, kad Rusijos vadovai turi ištisą 100 km sienos su Ukraina ruožą, kurį kontroliuoja separatistai.

Per jį gali siųsti, ką nori. Jie turėtų būti visiški idiotai, jeigu į humanitarinę koloną prikrautų ginklų ar prisodintų kareivių. Juk ją tikrins tarptautiniai ekspertai ir Kijevo atstovai. Rusijai kur kas naudingiau parodyti Ukrainai, savo žmonėms ir pasauliui – jie vėl klydo. Mes tik norime padėti. Kieno propaganda įtikinamesnė? Palieku spręsti kiekvienam asmeniškai.

Šio rašinio tikslas – tai balsas tyruose, kviečiantis visus prabusti – tiek tuos, kurie rašo, tiek tuos, kurie skaito. Tiems, kurie rašo ir kalba, linkėčiau didesnės atsakomybės, nes visi pasiilgome TIESOS. Kartais karčios, bet tiesos. Tiems, kurie skaito – mokėkite atsirinkti, ką skaityti ir ko ne, nes Lietuvai reikia kuo daugiau sąmoningų ir aktyvių piliečių.

Dabartinė propaganda greičiau skatina stereotipinį mąstymą, radikalų gausėjimą ir tautiniu pagrindu pagrįstą neapykantą. JAV visuomenė sąmoningėjo ir tvirtai pareikalavo iš valdžios nutraukti beprasmius karus Vietname, vėliau ir Irake. Pavyko ne iš karto, bet reikalaukime ir mes iš Lietuvos vadovų taikos ir taiką skatinančios politikos. Tiltų statymas užsienio politikoje duoda dividendų, o kova sukuria priešus, kurie vėliau net norėdami ne visada tampa draugais. Karo Ukrainoje, kaip ir daugumos karų, buvo galima lengvai išvengti, bet apie tai jau kitame straipsnyje.