Nešiojamųjų kompiuterių su sensoriniais ekranais plėtrą labiausiai bandė skatinti kompanijos Microsoft ir Intel. Pirmoji buvo suinteresuota, kad vartotojai po truputį priprastų baksnoti pirštų ekraną, kadangi atsirado Windows 8 su visiškai nauja vartotojo sąsaja.
Kompanija Intel tiesiog ieškojo „šviežių idėjų“, kurios leistų atgaivinti merdinčią asmeninių kompiuterių rinką. Kad gamintojams būtų dar linksmiau, ultrabookams su Haswell platforma sensoriniai ekranai tapo privalomi.
Suprantama, jog visi Intel pažadai, susiję su pasakiškai pigiais ultrabookais, taip ir liko popieriuje bei informacinių technologijų puslapių archyvuose. Reikiamų komponentų gamybos apimtys buvo mažos, tad kaina išliko labai aukšta, o per didelės kainos iš karto atbaidė potencialius pirkėjus. Šis uždaras ratas taip ir neįveiktas.
Puslapis DigiTimes praneša, jog nešiojamųjų kompiuterių gamintojai ėmė koreguoti savo 2014 m. planus taip, jog juose liktų kuo mažiau modelių su sensoriniais ekranais. Šiuo metu tik apie 10 proc. nešiojamų kompiuterių turi sensorinius ekranus, ir kitąmet ši tendencija praktiškai nesikeis. Įdomu tai, kad tokių kompiuterių kainos yra tais pačiais 10 proc. didesnės nei įprastų.
Nešiojamųjų kompiuterių paklausa ir taip krenta, todėl gamintojai suinteresuoti parduoti kuo daugiau prieinamų modelių, o toks „balastas“, kaip sensorinis ekranas, mažai kam reikalingas. Bent jau tai aktualu tų sistemų atveju, kurios negali transformuotis į planšetinius kompiuterius.