Nesitaikstai su netiesa – esi net Lietuvos priešas?..

Žmonės,
kurie nepakenčia tiesos,
nepakenčia ir žmonių,
drįstančių ją sakyti.

Fransua Fenelonas

•••••••

Iki dar vieno Lietuvą ištikusio stebuklo – 1990 m. kovo 11-osios – Nepriklausomybės atkūrimo – egzistavome sovietų okupacijos sąlygomis. Atrodo, lyg ir išlikome, bet...

Išlikome – visuotinai pripažinta – suluošinti ir fiziškai, ir doroviškai. Juk ne paslaptis, kad po 1918 m. Vasario 16-osios atgimusi ir pradėjusi sparčiai tobulėti tauta per vėlesnes okupacijas, įskaitant sovietmetį, iš esmės virto liaudimi. Tai yra – beveik nebeliko sąmoningos politinės tautos, tad ir jos atspindys – dabartinis politinis elitas – elgiasi adekvačiai. Per sovietmetį transformavosi vertybinių sąvokų samprata: vogti, meluoti, pataikauti viršininkui (valdžiai), jam (jai) padlaižiauti ir panašūs dalykai tapo naujos „moralės“ pagrindu. Anot pono Vito Vasiliausko, Dalios Grybauskaitės favorito, po jos išrinkimo (prieš 5 metus) Prezidente apdovanoto LB valdybos pirmininko postu, moralė – „ne šio pasaulio dimensija“ (nepamirštama – sentencija!). Šis atvejis – tai akivaizdus politinės korupcijos pavyzdys. Keista – net Lietuvos skautai – pagal LA informaciją – iki šiol to nepastebėjo?! Tačiau manau, kad šiuo metu iš dviejų pasirinkta geresnė blogybė – tokia iškankintos Lietuvos dalia.

Eina 25-ieji atkurtos Nepriklausomybės metai, tačiau, kaip sakoma, beveik niekas nepasikeitė... Iš tikrųjų – gyvename lyg ir demokratinėje teisinėje valstybėje, o jaučiamės tarsi melo viešpatijoje (esą desovietizacijos nebuvo, todėl ir...). Nors gebantiems taik(st)ytis ir prisitaikyti prie naujų senų gyvenimo taisyklių – ir (pa)tinka – tautą kankina vergo-vasalo kompleksas. Nesvarbu, kad beveik pagal absoliučią daugumą gyvenimo kokybės rodiklių Lietuva yra ES uodegoje. Ir kur gi to blogio šaknys? – gal atsakys asmeninė patirtis iš XX a. 6-ojo dešimtmečio, būtent...

Baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), 1962 m. rudenį pradėjau dirbti statybos dalykų dėstytoju neseniai įkurtame Panevėžio politechnikume. Jam vadovavo KPI vadovybės atsiųstas, vandentiekio ir kanalizacijos (VK) specialybės inžinierius, Pranas Pranaitis. Prisimenamas kaip gana energingas ir talentingas vadovas. Rūpinosi ir mokymo bazės kūrimu, ir darbuotojų gyvenimo sąlygomis. Sparčiai augančiame Panevėžyje buvo statoma daug gyvenamųjų namų – vyko pragaištinga Lietuvos urbanizacija. Iš pradžių ir politechnikumas – ne be šio vadovo įtakos – kasmet gaudavo net po 2-3 butus.

Nuo 1965 m. rudens, P. Pranaičio siūlymu, pradėjau dirbti ir 1961 m. įkurtame KPI Panevėžio vakariniame skyriuje: pramoninės ir civilinės statybos (PCS) specialybės studentams dėsčiau gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų dalyką. Vėliau tapau KPI Panevėžio vakarinio fakulteto vyr. dėstytoju. Tada čia jau buvo rengiami ir VK specialybės inžinieriai. 1970 m. savomis jėgomis įkurta fizikinių mechaninių problemų laboratorija, tinkanti ne tik moksliniam tiriamajam darbui atlikti, bet ir studijoms. Tai padaryti buvo ne taip paprasta – gyvenome – deficito ir blato (dabar – suprantamo – kaip korupcija) sistemoje. Taigi, reikėjo – ir mokėti gyventi. Na, o kaip dabar yra? – vėl noriu ir savęs paklausti. Kai žmonės sako – niekas nepasikeitė, sunku paprieštarauti. Neįtikęs sistemai, žmogau, gali būti apšauktas net Lietuvos priešu. Sunku: nes ir pats, kaip ir tada (kai – „prie ruso buvo geriau“), taip ir dabar (kai esame... laisvi) tebesusiduriu su sąžine nesuderinamais dalykais.

Ne paslaptis – deficito ir blato – laikmetis labai žlugdė tautos moralę. Nepritampančiam prie įsigalėjusios sistemos normų buvo sunkoka išsilaikyti. Pavyzdžiui, ką gi vargšas jaunas dėstytojas (sistemos sraigtelis) turėjai daryti, kai vadovas paprašo kam nors „pasirašyti“? Tad ir sukiesi, kaip sugebi, siekdamas nors iš dalies išlikti savimi – šiukštu tapti vergu. Kita vertus, atsimink, pasitaikius progai, gali būti apšauktas – kad ir „durnium“. Ir vis tik...

Išliko gailestis žmogui, jau seniai Amžinatilsį, pasidavusiam buvusiai sistemai – kad ir dėl „gero“, gadinusiam sveikatą Pravieniškėse apie 3 metus. Už „smulkmę“ – apie 1973 m. KGB surado į Izraelį išvykstančiojo bagaže neteisėtai išduotą diplomą (tokios kalbos buvo pasklidę kolektyve). Ir teismo procesas ilgai neužsitęsė. Gal tada bijota Maskvos?..

Ir dar „smulkmė“ iš to meto: nuvykus į VISI (dabar – VGTU) man kartais būta priekaištų – dėl „kažkieno“ suklastoto mano parašo už studento neakivaizdininko „egzaminavimą“ (tokią teisę turėjo ir KPI PF). Na, o kaip gi galėjai pasiteisinti prieš kolegą, kuris sakė netikįs tavo nekaltumu? Taip ir lieki... įtariamuoju. Taigi – ir tuo nieko naujo nepasakiau, tik priminiau, kur slypi dabartinės, ne mažesnės (kas gali paneigti?!), savivalės šaknys. Kartu kaip ir įvairių patyčių, pvz., kad ir įsimintinos buvusiose TV laidose – iš kandidato (ne sisteminio!) į LR prezidentus Naglio Puteikio. Kaip ir referendumo „Dėl žemės (ne)pardavimo užsieniečiams“ (tiksliau – LR piliečių konstitucinių teisių atstatymo) šalininkų atžvilgiu. Ir t. t., ir pan.

1970 m. įsteigta Statybos technikos katedra, kuriai ilgiausiai vadovavo doc. dr. Viktoras Lukoševičius, 1962 m. KPI įgijęs geodezijos inžinieriaus kvalifikaciją (rebusas: VLE XV t., p. 783 tituluotas... statybos inžinierium?!). Iki šiol neaišku, kodėl ST katedros vedėju netapo 1967 m. atvykęs dirbti į katedrą jaunas technikos mokslų daktaras (tada – kandidatas) Valerijus Keras? Buvo ir mano, ir kolegų Algimanto Šumino bei Kazimiero Ilginio disertacijų vadovu. Argi logiška: statybinio profilio katedrai vadovavo geodezininkas? Bet ką darysi... Juk ir tada būdavo – apie viską pagalvota.

Svarbiausia, kad, kaip ilgainiui įsitikinau (tiko – sistemai!!! – buvo „išrinktas“ ir į Panevėžio DŽDT), turėjai būti aklai paklusnus katedros vedėjui – paprieštarausi (būdamas kad ir aiškiai teisus), bus nepamiršta! Ras būdą kad ir praėjus nemažai laiko priminti – kas yra kas: pvz., nors parašant skelbimų lentoje „sveikinimą“ Naujųjų metų proga ir pan. Kaip sakoma, pritaikyti „dedovščinos“ (žinomą sovietų kariuomenėje) paprotį, ir dabar paplitusį liberalizuotose ir „depolitizuotose“ mokyklose (ir ne tik!). Deja, pavyko atsilaikyti – išlikti nesisteminiu. Užtat turėjau atidirbti: dėsčiau iš viso net 8-9 dalykus (dvigubai viršijau leistiną dalykų skaičių – reikėjo gelbėti katedrą!), būtent: Mūrines ir gelžbetonines konstrukcijas (PCS spec.), Statybos konstrukcijas (VK spec.), Medžiagotyrą ir statybos medžiagas (PCS ir VK spec.), Statinių tyrimą ir bandymą (PCS. spec.), Statinių rekonstrukciją ir remontą (PCS. spec.), Požemines konstrukcijas (PCS. spec.), Pastatų inžinerinę priežiūrą (PCS. spec.), Statybos socialinius ypatumus. Pagaliau, likus metams iki išėjimo į pensiją, t. y. 2004 m. rudenį V. Lukoševičius su dekanu prof. Jonu Bareišiu, grasindami palikti su 0,7 etato pedagoginiu krūviu, privertė dėstyti Metalinių konstrukcijų dalyko II-ąją dalį. Ir sutikau, net buvo malonu dirbti su gerais studentais (pvz., Donatas Aviža vėliau tapo asistentu). (Ačiū Dievui, 1995 m. ištiktas insultas nepasikartojo.) Ir dar – už visa tai buvau išmoningai ne kartą baustas: nė viename KPI/KTU leidinyje, kuriems medžiagą apie ST katedrą rengė ilgametis vedėjas V. Lukoševičius, nepaminėtas mano itin svarbus indėlis – pedagoginis darbas, t. y. dėstyti minėti dalykai. Taigi, ar tai – ne patyčios?

Deja, kai apie tai ir kitus pedagoginės etikos pažeidimus tada parašiau KTU rektoriui, gavau nors tik paguodžiančius atsakymus, bet vis tiek... pastebėjo žmogų, dėkojo, kad ir būdamas pensininkas nepamirštu savo Alma Mater, net pabrėžė: „...Laiškas perduotas etikos komisijai“ (žr. V. Venckevičius. Dalykai, nedarą garbės nei mokslui, nei jo istorijai/Laisvas laikraštis, 2011 m. kovo 26–balandžio 1 d., Nr. 12). Tad tikėjausi, kad tokie dalykai daugiai nebepasikartos. Ir ką jūs, mieli tautiečiai, manote?..

Knygoje „Universitetinėms studijoms Panevėžyje – 50 metų“ [Kaunas, Technologija, 2011] – ST katedros istorija vėl pateikta ta pačia dvasia. Tik jos autorius jau... nebe V. Lukoševičius, bet dr. Saulius Sušinskas (buvęs UAB „Pamatas“ direktorius), 2009 m. tapęs ST katedros vedėju. Vadinasi, – gal ir nežinąs ST katedros istorijos?..

Beje, 2010 m. gruodį susitikime su išėjusiais į pensiją darbuotojais KTU PI direktorius (dabar – jau buvęs) prof. Žilvinas Bazaras priminė: „... Artėja mūsų instituto 50-metis. <...> Kas galite, parašykite prisiminimus apie darbą praeityje – bus leidžiama knyga...“ Taigi aš ir parašiau, remdamasis ir asmenine patirtimi (čia dirbau 1965–2005 m.), ir turima dokumentine medžiaga. Nusiunčiau ir internetu, įteikiau ir atspausdintą tekstą. Na, o rezultatas... tas pats. Taigi tokia KTU Panevėžio padalinio (dabar – KTU Panevėžio technologijų ir verslo f-tas) kai kurių atsakingų (mokslo!!!) darbuotojų etika? Tai priminus vienas kolega pastebėjo: „Taip, matyt, reikėjo!“ Dar pridursiu: naujoji senoji sistema, skaitant knygoje pateiktą mokslo darbų apibendrintą sąrašą, ir čia pritaikė sovietinį lygiavos principą – „i za tovo parnią“ (liet. – „ir už tą vaikiną“). Kad pridengti kai kurių personų... negalią/tingumą? (Gal, pvz., S. Sušinskas ta proga pasijuto irgi visagaliu pirmtakų valios vykdytoju? Kas gali paneigti?)

Štai dar viena įsimintina detalė: kurlink kai kur eina universitetinių studijų lygis. 2005 m. birželį vyko KTU PI statybos inžinerijos bakalaurų baigiamųjų darbų gynimas. Prieš pat jį į mane, kaip konstrukcinės (svarbiausios – statybos specialistui!) dalies konsultantą, kreipėsi tūlas Bajoras: „Trūksta jūsų parašo...“ Pasižiūrėjau: nesutampa skaičiuojamoji dalis su brėžiniais, t. y. paskaičiuota vienokio tipo gelžbetoninė perdanga, nubraižyta kitokia. Tada šis, tiesiog prie manęs, griebėsi mobiliojo telefono: „Klausyk, sako, kad ne tie brėžiniai...“ Nepasirašiau. Na, o vedėjui, kaip ir kitiems VEK nariams nė motais – leido ginti – be baigiamojo darbo konstrukcinės dalies! Tad likau „durniumi“: nepasirašiau ir ant protokolo. Ir tai buvo mano paskutinis ilgamečio darbo KTU momentas. Įsimintinas! Už ką, manau, sistema ir toliau keršija. Ir triumfuoja ne tik šioje (mokslo ir studijų!!!) srityje!

Esu užsispyręs: šaknys siekia Raseinių kraštą – tad žengiau toliau. Parašiau šia tema „Pilietinį laišką“ (sovietiniu supratimu – skundą) ir išsiunčiau (2014-01-13) per AB „Lietuvos paštas“ registruotais laiškais atitinkamai: KTU rektoriui Petrui Baršauskui ir KTU PI direktoriui Ž. Bazarui bei S. Sušinskui. Laukiau mėnesį – tyla! (Beje, ankstesni KTU vadovai, kaip minėjau, vis tik reaguodavo, o dabar?.. Lietuviškoji demokratija tobulėja?!)

Tad beliko vėl kreiptis į spaudą. Parengiau straipsnį „Akademine mantija pri(si)dengti – ne tik nedora“ ir pasiunčiau į laikraštį „Mokslo Lietuva“. Vėl laukiau laukiau... Pagaliau neiškentęs išdrįsau pasiteirauti apie jo likimą. Malonaus pokalbio su redakcijos darbuotoja rezultatas: suprato mane, užjautė, bet, sakė, vengią kištis į tokius subtilius dalykus, nes... Ta proga net priminė KTU doc. dr. Zitos Migonienės žygius dėl mokslininko etikos problemų (žr. „Istorinis įvykis: iš plagiatoriaus atėmė daktaro laipsnį./DELFI, 2012 05 10). Deja, žinoma, KTU turėjo reikalų ir dėl V. Uspaskicho problemų, bet... Atrodo, mano minimas atvejis – dar didesnė „smulkmė“. Negi dėl to į Briuselį kreipsiesi?..

Taigi, ar ne tiesa, kad baimė sakyti tiesą – Lietuvos tikrovė? Juk su tokiais recidyvais susidurta (ir visko dar bus) ir minėto referendumo atveju. Juk rinkusieji už jį parašus buvo apšaukti Lietuvos priešais-Kremliaus agentais! Na, o balsavusieji ne už TS-LKD pretendentę į LR Prezidento postą irgi kai kam liko įtartini, geriausiu atveju – ne patriotai. Taip elgiasi ne eiliniai sisteminiai biurokratai, bet – esą didžiausi Lietuvos patriotai?!

Taigi – LR Konstitucija, įstatymai ir kita galioja tik po LR Konstitucinio Teismo (pasirodo, jis savo magiškais išaiškinimais – aukščiau LR Konstitucijos ir Tautos!) palaiminimo. Užtat ir neseniai pirmasis Prezidento rinkimų turas (liet. – ratas) buvo kai kur pratęstas. Kaip ir referendumo „Dėl stojimo į ES“ atveju: antrą dieną – balsuoti... už alaus butelį ar skalbimo miltelių pakelį. Taigi – tokia tvarkelė „ant Lietuvos“. Kol kas... Tačiau...

Tikėkimės sekančią kadenciją Prezidentė D. Grybauskaitė bus nors truputį kitokia – žvelgs į Lietuvą plačiau. Ir – ne tik per Briuselį.