Nevados dykumoje „Lituanicos paukščiai“ pavirs į pelenus

„Burning Man“ – tai kasmet Juodosios Uolos dykumoje Nevadoje (JAV) vykstantis didžiausias alternatyvaus meno festivalis, sukviečiantis žmones iš viso pasaulio. Čia kuriama daugumą šiuolaikinio gyvenimo elementų neigianti erdvė, kuri pritraukia net 60 tūkst. nuo populiariosios kultūros ir vartojimo pavargusių lankytojų: festivalyje nėra pinigų ir jokios reklamos, jo dalyviai gali laisvai išreikšti save pačiais įvairiausiais būdais, rengtis niekada dar gyvenime nedėvėtais rūbais. „Burning Man“ – tai išskirtinė laisvė ir neįkainojama nauja patirtis kiekvienam atvykusiam. Renginio pabaigoje nepaprastai įspūdingai sudeginamos skulptūros tarsi prikelia visus dalyvavusius naujam gyvenimui.

Pagrindinis festivalio simbolis „degantis žmogus" pirmą kartą sudegintas 1986-aisiais per saulėgrįžos šventę paplūdimyje San Franciske. Nuo to laiko renginys labai išaugo ir persikėlė į Nevados valstijoje esančią Juodosios Uolos dykumą. Viskas vyksta išdžiūvusio ežero dugne, kur savaitei tarsi iš niekur atsiranda puslankiu išdėstytas ir tvarkingai suprojektuotas miestas, o jo centre deginamos pačios įvairiausios skulptūros.

Praėjusiais metais grupė lietuvių šiame festivalyje sudegino Blukį, o 2013 metais, minint „Lituanicos“ skrydžio per Atlantą 80-ąsias metines, jie kuria naują projektą – „Lituanicos paukščius”. Apie šį projektą, parengiamuosius darbus ir deginimo malonumus kalbamės su „Burning Man” atstovu Lietuvoje Giedriumi Kavaliausku.

Kodėl „Burning Man" yra vadinamas vienu geriausių festivalių pasaulyje?

Festivalių daug ir visada atsiras žmogus, kuriam tai bus geriausias festivalis, o dėl „Burning Man“ galiu pasakyti, kad šis festivalis turi ribotą skaičių bilietų ir jie išperkami pusę metų prieš festivalį, žmonės jam ruošiasi ilgai ir tai nėra maloni komfortiška erdvė, kur viskas patiekta kaip restorane. Gal festivalio gerumas gali būti matuojamas pagal tai, kokį įspūdį jis palieka žmogui. Grįžę po „Burning Man" žmonės sapnuoja dykumą, ir jam vėl artėjant jauti malonų dilgčiojimą ir adrenalino antplūdį. Žmonės nori ten sugrįžti, būna, kad nenori ir išsiskirstyti festivaliui pasibaigus. Be abejo, dykuma, karštis, betarpiškas bendravimas ir radikali saviraiška nėra dalykai, skirti visiems, tačiau „degantis žmogus" yra toks įvairialypis ir daugiaspalvis, kad kiekvienas gali jame atrasti save ir sau patinkančių dalykų. Nuo saulės sveikinimo ritualą atliekančių žmonių rytais iki pro juos praslenkančių nuvargusių vakarėlių liūtų. Ten yra visko, ir ta visuma sugeba priblokšti bei nustebinti net ir daug mačiusius ir patyrusius žmones, ypač tuos, kurie mano, kad jų nustebinti jau nėra kuo ir viską jie jau matė ir patyrė.

Kiek kartų teko dalyvauti „Burning Man"? Gal gali trumpai papasakoti, kokius projektus ten jau esi įgyvendinęs?

„Burning Man" dalyvauju su pertraukomis nuo 2007 metų. Jau vien važiavimas ir dalyvavimas yra projektas, nes iš Lietuvos vyksti į dykumą, kur visais ištekliais ir išgyvenimu turi pasirūpinti pats: turi suplanuoti kelionę, maistą, vandenį, transportą, statytis ir įsirengti stovyklą, pavėsį nuo saulės, turėti reikalingą įrangą ir priemones. Ir negaliu pasigirti, kad iškart buvau pasirengęs tokiam nuotykiui, todėl tie, kurie pirmąsyk važiuoja, ir vadinami „virgins” (nekaltais): į juos žiūrima atlaidžiai, stengiamasi padėti, paaiškinti, pradedant net nuo to, kad reikia su savimi nešioti vandens ir gerti jį dažnai.

Per pastaruosius kelerius metus festivalyje įvyko keli lietuvių projektai, prie kurių įgyvendinimo teko garbė prisidėti ir man. 2011 metais, vadovaujami skulptoriaus Donato Jankausko (Duonio), statėme kelmo formos statinį – Blukio teminę stovyklą - ir tampėme putplasčio kelmą ant ratukų po „Burning Man" miestelį kartu su režisieriaus Vaido Lekavičiaus filmavimo komanda. Tuo metu Jonas Dovydėnas pristatė savo „Velokino” instaliaciją bei vertė amerikiečius minti dviračius ir žiūrėti trumpus Jono Meko filmus. Praeitais metais pagaliau pavyko atsikratyti to nelemto kelmo – Lietuvai atstovaujanti Sauliaus Dereškevičiaus suprojektuota stilizuota kelmo skulptūra buvo sudeginta kaip vienas iš CORE projektų. Taip pat teko kalti, o paskui traukti atgal strypus, kuriais buvo prie žemės pritvirtinta Ievos Marijos Dautartaitės 3 metrų aukščio sapnų gaudyklė - meninė instaliacija Dreamcatchers dream (Sapnų gaudytojo sapnas).

Koks projektas festivaliui rengiamas šiemet? 

Šiemet, paniekinę žemės vylingus sapnus apie požemių pasaulio būtybes simbolizuojančius kelmus, pakilsime į 6 metrų aukščio „Lituanicos paukščių” spiečiaus skulptūros statybas. Tai bus tikrai gražus ir įspūdingas projektas. Manau, netgi lyginant su kitais 23 atrinktais kitų šalių / regionų projektais, oranžiniai „Lituanicos paukščiai” tikrai išsiskirs. Ir džiaugiamės, kad mūsų meninė idėja ne tik apima S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio paminėjimo tematiką kaip projektas, kuris pristato Lietuvą, bet ir įsilieja į bendrą festivalio CORE projektų idėją, nes mes patys ir esame tie paukščiai, kurie kasmet, susibūrę į spiečius, migruoja į degančių žmonių dykumą ir ten dega sava vidine oranžine liepsna. Tad „Lituanicos paukščių” spiečius - tai ne tik lietuviai ir jų bendruomenės, kurios migruoja po pasaulį, bet ir kiekviena grupelė tų besikooperuojančių žmonių, kurie atvyksta drauge, kad kartu galėtų išgyventi ir lengviau įveikti dykumos sąlygas festivalio metu statydami temines stovyklas, meninius projektus ir pan.

Su kuo bendradarbiaujate, kas prisideda rengiant šią meninę instaliaciją?

Instaliacijos autoriai yra Ieva Marija Dautartaitė ir Žilvinas Stankevičius, tačiau, be jų, yra dar daug žmonių, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie šio projekto sėkmingo įgyvendinimo. Tai yra komandinis darbas, kuris neapima tik nuvažiavimo iki dykumos ir statymo: iki to laiko vyksta parengiamieji darbai, ir tai daroma bei organizuojama per atstumą, tad yra gana nelengva užduotis, kad viskas būtų suruošta ir teliktų toks paprastas veiksmas – surinkti 6 metrų aukščio ir pločio skulptūrą atšiauriomis sąlygomis.

Galbūt „Lituanicos paukščių" projekte glūdi ir daugiau dalykų?

Manau, kad kiekvienas gali surasti savo prasmę ir esmę šiame meniniame objekte, o man, be jau išvardytų dalykų, paukščiai yra tiesiog gražūs. Jie atrodys nuostabiai dieną ir dar įdomiau švies naktį. Tai bus sąlygiškai elegantiškas projektas, turintis savo konceptualią idėją, ir atsižvelgiant į tai, kokiais resursais lietuviai disponuoja, manau, tai jau yra kūrinys, viršijantis bet kokius lūkesčius.

Kaip galima prisidėti prie projekto?

Projektui mėginame surinkti lėšas, tad prisidėti galima paaukojant arba paraginant paaukoti kitus. Kad dosnieji aukotojai nebūtų nuskriausti, jiems yra sukurtos originalios dovanėlės su projekto atributika (vadinamieji „shwagai”), kaip padėkos už paramą ženklas. Smagu, kai gali paaukoti gražiam dalykui, tad ir kviečiu visus tai padaryti.

Kur slypi tas deginimo malonumas?

Ugnis yra vienas tų pirmųjų pradinių ir vienijančių žmones dalykų, tad man malonumas siejasi su vaikyste, kai kūrendavau laužą. Šiuo atveju galiu pacituoti deginimo klasikę E. Plioplienę: „Kūryba, kurti, deginti, kai ką nors kuri, tai ir degini, žmogus dega kūrybine liepsna”, tad malonumas yra iš tos kūrybos ir liepsnos, kuri yra kiekviename. Be abejo, bus keistas jausmas, kai beveik metus ruošti ir savaitę statyti „Lituanicos paukščiai" pakils pelenais į dangų. Daug kas klausia manęs: „Negi juos taip ir sudeginsite?“ Atsakau: „Taip, nes nieko nėra amžino.“

Paremkite „Lituanicos paukščius“.