N. Mačiulis: diskutuoti reikėtų ne apie progresinių mokesčių įvedimą, o apie tai, ar progresyvumas turėtų būti didesnis

„Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, vertindamas galimybę šalyje įvesti progresinius mokesčius, sako, kad diskutuoti reikėtų ne apie progresinių mokesčių įvedimą, o apie tai, ar progresyvumas turėtų būti didesnis.

Kaip rašoma penktadienį ekonomisto išplatintame komentare, ignoruodamos vyriausybės siūlymus ir mokesčių reformos ekspertų grupės išvadas, politinės partijos suskubo registruoti įstatymų pataisas, „įvesiančias progresinius mokesčius Lietuvoje“.

Pasak jo, pajamų apmokestinimo progresyvumą Lietuvoje jau dabar užtikrina diferencijuojamas neapmokestinamas pajamų dydis (NPD), papildomas NPD, priklausantis nuo auginamų vaikų skaičiaus bei neegzistuojančios „Sodros“ įmokų viršutinės ribos, nors išmokoms tokia riba yra nustatyta.

„Taigi diskutuoti reikėtų ne apie progresinių mokesčių įvedimą, o apie tai, ar progresyvumas turėtų būti didesnis. Dauguma ekonomistų ir politikų sutinka, kad tam tikras progresyvumas turi egzistuoti - mažesnes pajamas gaunančius gyventojus turėtų slėgti mažesnė mokestinė našta. Tačiau būtina suvokti, kad labai dideli pajamų mokesčio tarifo šuoliai - nuo 5 iki 20 ir iki 40 procentų - gali turėti ir neigiamų šalutinių pasekmių“, - įspėja ekonomistas.

Pirmiausia, anot „Swedbank“ atstovo, didelis pajamų mokesčio progresyvumas gali slopinti norą mokytis ir tobulėti.

„Devynias klases baigęs jaunuolis dirbs ir atlyginimą gaus 10 metų ilgiau, nei magistro laipsnio siekiantis studentas. Pastarasis per dešimtmetį prarastas pajamas ir patirtas išlaidas tikėsis kompensuoti panaudodamas įgytas kompetencijas ir gaudamas didesnį atlyginimą. Jei didesnis darbo užmokestis labai greitai ir labai progresyviai bus apkapotas didesniais mokesčiais, jaunuoliai gali būti nebemotyvuoti investuoti į išsilavinimą, arba ieškos galimybių dirbti mažesnių mokesčių šalyse“, - iliustruoja jis.

Be to, pasak N. Mačiulio, pajamoms artėjant prie mokesčio tarifo didėjimo barjero, atsiranda paskatos jas slėpti arba joms suteikti tokią formą, kuri įstatymų numatyta tvarka yra neapmokestinama.

„Mokesčių vengimas jau dabar yra milžiniškas, todėl dar didesni tarifai valstybės biudžeto greičiausiai nepapildytų. Juolab kad didesnį nei 3 500 litų atlyginimą gauna mažiau nei dešimtadalis dirbančių žmonių.

Čia ir išryškėja visų progresinių mokesčių siūlymų absurdiškumas. Sutelkiant dėmesį į darbo jėgos apmokestinimą ir jo progresyvumo didinimą, tyčia užmirštamos kitos pajamos, kurios yra apskritai neapmokestintos. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnis išvardija neapmokestinamąsias pajamas. Šiame straipsnyje yra 42 punktai. Taip, keturiasdešimt dvi išimtys. Daugeliu šių išimčių naudojasi ir įstatymų projektus rengiantys ir už juos balsuojantys, todėl diskusijų apie šio įstatymo 17 straipsnį nėra“, - teigia jis.

Ekonomisto vertinimu, teisingiausias ir efektyviausias pajamų apmokestinimo principas turėtų nediskriminuoti pajamų pagal jų kilmę. N. Mačiulis siūlo įvertinti visas gyventojo pajamas - atlyginimus, dividendus, palūkanas, premijas, iš valstybės gaunamas išmokas, o bendram pajamų katilui taikyti diferencijuojamą NPD, kelis kartus didesnį, nei taikomas dabar. Tai esą būtų visapusiškai daug produktyvesnė reforma, „galinti padėti tašką nesibaigiančiai parodomajai diskusijai apie progresinius mokesčius“.

Eltos inf.