Nuotolinės studijos #2: apie propagandinius ir užsakomuosius tekstus bei dar kartą apie šaltinius

Šį kartą pakalbėsime apie Lietuvos žiniasklaidoje pastaruoju metu gana dažnai sutinkamus propagandiniu arba užsakomuosius tekstus.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai visiški skirtingi dalykai, bet taip nėra, nes savo struktūra ir turiniu šios rūšes tekstai yra labai panašūs. Jų ir paskirtis yra tokia pati, tai yra, jie turi įtikinti skaitytoją tekste esančia „tiesa“, kuri dažniausiai neturi nieko bendro su tikrove. Skirtumas tarp šių dviejų tekstų dažniausiai yra tas, kad propagandinius tekstus užsako politikai arba valdžios institucijos, o vadinamuosius užsakomuosius savo veikloje dažniau naudoja verslas. Lietuvoje tuo ypač yra pasižymėjusios kai kurios mobiliojo ryšio bendrovės, alaus daryklos, prekybos centrai.

Bet imkime konkretų pavyzdį: Dovydo Pancerovo tekstą Žalieji žmogeliukai prabilo apie Baltijos šalis.

Šiaip jau daug kalbėti apie šį tekstą nėra būtina, nes jis nuo pradžių iki pabaigos yra laužtas iš piršto, išgalvotas ir todėl nieko vertas. Dar būtų galima pasakyti – pasakaitė egzaltuotiems konservatorių gerbėjams ir kitiems besmegeniams lengvatikiams.

O bet tačiau kadangi tai yra pamoka, tai vis dėlto, pasakysiu, kodėl taip yra.

Šiaip jau žurnalistikos taisyklės reikalauja, kad visi tekste esantys teiginiai turėtų šaltinį, tai yra, būtų pagrįsti faktais, o ne rašančiojo klejonėmis.

Aptariamame tekste, nors jis yra gana ilgas, nė vieno šaltinio nerasite. Autoriaus įkvėpimo ir žinių šaltinis yra „patikimas portalo lrytas.lt šaltinis, dirbantis Rytų Ukrainoje“.

Kas tai? Verslininkas, politikas, baltųjų kojinių būriui priklausanti snaiperė, kiemsargis, valytoja? O Rytų Ukraina yra kas: Doneckas, Charkovas, Luhanskas, o gal Kijevas? Autorius to nenurodo, bet jūs turite tikėti, kad tas šaltinis tikrai yra patikimas ir kad jis tikrai dirba Rytų Ukrainoje. Ir kad jis yra toks svarbus ir toks drąsus, kad su juo bendrauja ir jam išsipasakoja kaukėti rusų kariai.

O kai jau patikėjote, tada galima pradėti jums plauti smegenis, ką ir bando daryti teksto autorius.

Tam jis naudoja ne tik išgalvotą „šaltinį“, bet ir kitą propagandiniams tekstams būdingą techniką. Jei atidžiai skaitysite, pastebėsite, jog tekste gausu tokių frazių kaip „buvo aišku“, „darosi aišku“, „suprask“, „galima spėti“. Neatidus skaitytojas į šias frazes neatkreips dėmesio ir todėl jam atrodys, kad po tokių frazių esantys „faktai“ yra tiesa. Jis nesupras, kad autorius, nors ir dirbantis pagal užsakymą, vis dėlto bando šiek tiek apsidrausti ir minėtas frazes naudoja tam, kad reikalui esant galėtų pasakyti: tai juk niekur ir nebuvo teigiama, kad tai, kas išdėstyta, yra faktai. Juk aiškiai parašyta.“

Pats žaviausias šio propagandinio teksto pasažas yra štai šis:

Portalo lrytas.lt šaltiniui pavyko prakalbinti žaliuosius žmogeliukus Slaviansko mieste. Jis negalėjo pateikti tikslių citatų, nes pokalbio neįrašinėjo, tačiau šaltinį galime laikyti patikimu.

Gražu, ar ne? Anoniminis šaltinis kalbina marsiečius, tačiau neįrašinėja, todėl jokių to pokalbio įrodymų nėra. Bet juk mes jau tikime autoriumi, todėl, kaip ir jis, turime laikyti pokalbį su marsiečiais tikru faktu. Nežinau, kokiu reikia būti užkalniu ar konservatoriumi, kad tuo patikėtum, bet tokių, deja, yra.

Jie taip pat patikės, kad pokalbyje su marsiečiais, patikimas šaltinis paklausė apie Baltijos šalis ir kad marsiečiai atsakė, kad jie žino Sabonį ir cepelinus. Juk šaltinis tai patikimas ir jis dirba Rytų Ukrainoje.

Propagndiniuose tekstuose beveik visada privalomai yra įtvirtinamos visos klejonės. Nes juk žinome – jei šimtą kartų pasakysi, kad A. Užkalnis yra rašytojas, tai koks šuo Bernardinų gatvėje pagaliau taip ir sulos.

Aptariamame tekste autoriaus darbas pagal užsakymą įtvirtinamas taip: Kitaip tariant, Rusijos kariai šiuo metu kursto neramumus Rytų Ukrainoje, tačiau yra pasiruošę tai daryti ir kitose pasaulio valstybėse. Net ir tose, kurios priklauso galingiausiam pasaulyje gynybos aljansui.

Matote, kaip viskas paprasta: goblinas kalbėjo su marsiečiais, ir mes visi turime labai rimtas išvadas. Rusai puls Lietuvą.

Paskutinis akcentas yra „galingiausias pasaulio gynybos aljansas“, kuris turi pakelti skaitytojo dvasią ir nuraminti sielą, ypač žinant, kad net 150 to galingiausio gynybos aljanso karių ką tik atvyko į Lietuvą, kas nurodoma teksto background'e, kuris yra vienintelė žurnalistikos taisykles atitinkanti šio propagandinio ir užsakyto teksto dalis.

Gero jums skaitymo, susitiksime kitą savaitę.

P. S. Aptariamo teksto autorius yra užsakomųjų-propagandinių tekstų profesionalas. Jei įdomu, rekomenduoju dar kelis:

• Putino pusryčiai – Ukraina. Baltijos šalys desertui?, kuriame karo ir gynybos klausimais diskutuojama su šokių ant stalo specialistu ir notarų pranešimų spaudai rašytoju, o po to diskusijų daromos išvados, matomos pavadinime.
• ir man ypač patikusį Penki lietuviškai taikiniai, į kuriuos šiemet plieks Kremliaus propaganda, kurio pagrindas yra kurios nors valstybinės institucijos (VSD arba KAM) parengta pažyma, kurią autoriui buvo užsakyta aprašyti. Šiek tiek primena garsiąją „nutekinimo“ istoriją.

Susiję:

Nuotolinės studijos # 1: apie vertimą, informacijos patikimumą ir kitos šalies išklausymą