N. Venckienės advokatas M. Monico: „Pedofilai Lietuvoje yra šalies elitas, jie neliečiamieji“

Pateikiame Neringos Venckienės advokato M. Monico skundo JAV Aukščiausiam teismui dėl N.Venckienės ekstradicijos santrauką (skundo originalas anglų kalba – apačioje).

Faktai

Kai vyko visi aprašyti įvykiai, Neringa Venckienė dirbo teisėja Lietuvoje.

Jos brolis Drąsius Kedys prižiūrėjo savo dukrą, kuri gimė ne santuokoje iš ryšio su Laimute Stankūnaite, ir kuriai davė savo pavardę – Deimantė Kedytė (DK).

2008 m. DK, kai jai buvo ketveri metai, papasakojo Venckienės motinai, ir savo močiutei, kad kai per susitikimus su Stankūnaite ji buvo seksualiai išnaudojama.

Kaip savo prievartautojus DK įvardino Andrių Ūsą, tuomečio Seimo pirmininko padėjėją, Joną Furmanavičių, Kauno apygardos teismo teisėją ir dar vieną, kurio tik vardas jai buvo žinomas.

DK vėliau papasakojo, kad Stankūnaitė ne tik nesipriešino dukters prievartavimams, tačiau ir juose dalyvavo.

2010 m. gruodį žurnalistas parašė straipsnį, kuriame A.Ūsas buvo įvardintas kaip tarpininkas regioninėje pedofilų gaujoje, kurioje buvo aukšto rango Lietuvos ir Latvijos pareigūnai.

Iš esmės, Lietuva buvo informuota kaimyninės Latvijos dar prieš dešimtmetį, kad šiose šalyse galimai veikė pedofilų tinklas.

Latvija buvo šokiruota šios žinios, o taip pat to, kad ši gauja veikė abiejose šalyse. Pasak šio straipsnio, neoficialus Lietuvos atsakymas buvo toks, kad labai garsūs Lietuvos žmonės priklausė šiam pedofilų tinklui, ir kad „jie priklauso Lietuvos elitui ir jie yra neliečiamieji“.

Šie straipsniai šį tyrimą apibūdino kaip didžiausią korupcijos ir pedofilijos skandalą Rytų Europoje.

Net keletas psichologų pripažino, kad DK pasakojimai yra neišgalvoti, o paremti tikrais išgyvenimais.

Teisėja Venckienė ir Kedys parašė begalę skundų Lietuvos generaliniam prokurorui, kurių daugumą buvo ignoruojami.

Tyrimas sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą. Jie abu kritikavo pedofilijos tyrimą, kuris atvėrė pedofiliją ir korupciją Lietuvos vyriausybės ir teismų sistemos viduje.

Jie abu tikėjo, kad DK tapo Lietuvos ir Latvijos pedofilų gaujos auka.

Tačiau jų protestai atsimušė į plytų sieną.

Praradusi viltį Venckienė parašė knygą  „Drąsiaus viltis išgelbėti mergaitę“.

2009 m. spalio 5 d. teisėjas Furmanavičius ir Stankūnaitės sesuo Violeta Naruševičienė buvo nušauti, tą pačią dieną dingo ir Drąsius Kedys.

Kai Stankūnaitei buvo pareikšti įtarimai, o Kedys dingęs, DK priežiūra buvo paskirta teisėjai Venckienei.

Vilniaus apygardos teismas galiausiai pripažino, kad pakanka įrodymų apkaltinti Stankūnaitę vaiko išnaudojimu, tačiau prokuratūra niekada to nepadarė.

2010 m. kova Venckienė paprašė, kad būtų ištirti ūso grasinimai, kuriuos jis pareiškė jai ir jos šeimai TV šou metu.

Balandžio 17 d., 2010 m. Kedžio lavonas buvo rastas ant marių kranto. Vyriausybės tyrimas parodė, kad jo mirtis neva buvo nelaimingas atsitikimas (alkoholio vartojimo sukeltas užspringimas), tačiau nepriklausomas tyrimas atskleidė, kad jis buvo nužudytas. Kedžio laidotuvės pritraukė dešimtys tūkstančių žmonių.

Plačiai paviešinti kaltinimai pedofilija ir Kedžio mirtis sukėlė visuomenės pasipiktinimą, kuris išaugo ir išsiliejo į antisisteminės politinės partijos „Drąsos kelias“ atsiradimą. Jos kūrėjai kritikavo valdžios korupciją ir reikalavo teisingumo Kedžiui ir jo dukrai.

Venckienė buvo šios partijos lyderė, o Kedys buvo paskelbtas kankiniu.

Teisėja Venckienė padėjo suorganizuoti grupę rėmėjų, kurie norėjo sekti ir surinkti informaciją apie „pedofilų klaną“ tam, kad juos demaskuoti.

Ekstradicijos dokumentai kaltina Venckienę tuo, kad ji neva vadovavo šiai grupei, „organizuodama aktyvų pasipriešinimą dukterėčios perdavimui ir teismo sprendimui“.

Namas, kuriame gyveno Venckienė, buvo įvardijamas kaip pasipriešinimo stovykla, kuriame, pasako jos arešto prašymo, buvo žmonės, kurie „ėjo pareigas“.

Birželio 13 d., 2010 m. Ūsas, dar vienas pedofilijos bylos įtariamasis, buvo rastas negyvas.

Lapkričio 17 d. Panevėžio apygardos teismas nutraukė tyrimą dėl ūso vaidmens pedofilijos byloje.

Venckienė pasmerkė tai, kaip Lietuvos vyriausybė vykdė pedofilijos tyrimą, ir viešai pažadėjo žurnalistams, kad tuo tyrimas nesibaigs, ir kad jie nebus nutildyti, nors tam prireiktų ir daugelio metų.

Laikraščiai išspausdino šių Venckienės komentarų pavyzdžius, ir jos atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas dėl „nepagarbos teismui“.

2011 m. sausio 12 d., neradusi jokių įrodymų, kad Venckienė pažeidė kokius nors įstatymus, tyrimas jos atžvilgiu buvo nutrauktas. Tada baigėsi ir terminas pareikšti jai kokius nors kaltinimus.

Tačiau 2011 m. vasario 24 d. teisėjų taryba paprašė pratęsti terminą pareikšti jai kaltinimus.

Terminas buvo pareikštas, nors jokių tyrimų jos atžvilgiu nebuvo pratęsta daugiau nei metai.

Visą tą laiką Venckienė buvo vaiko teisėta globėja, tačiau gruodžio 16 d. Kėdainių teismas nurodė jai gražinti vaiką motinai, nors šiuose namuose ir vyko įtariami vaiko prievartavimai ir seksualiniai priekabiavimai.

Venckienė sakė, kad vaikas atsisakė gyventi su motina, bijodama, kad vėl bus seksualiai išnaudojama.

Kilo didelis visuomenės pasipiktinimas ir protestai dėl tokio teismo sprendimo.

2012 m. kovo 22 d. Kėdainių teismas nurodė, kad galima panaudoti jėgą teismo sprendimui įvykdyti, tačiau tik pašalinant kliūtys pareigūnams.

Kovo 23 d. į Venckienės namus, kai jos nebuvo namie, atvyko antstolis ir 25 pareigūnai, bandymo pagrobti vaiką metu policininkai sužeidė Venckienės motiną ir tetą, ir fiziškai jas sužalojo. Operacija buvo nufilmuota ir parodyta, tada šimtai žmonių ėmė budėti prie Venckienės namų, kad apsaugotų mažą mergaitę.

Lietuvos aukštojo teismo pirmininkas pavadino Venckienę „teisinės sistemos pūliniu“, ir tuo, kad ji yra visos valstybės problema. Jis taip pat pasakė, kad teisėja Venckienė puola visą Lietuvos teisinę sistemą.

Tas pirmininkas bandė priversti Venckienę atsistatydinti, tačiau ji atsisakė.

Teismo pirmininko pasisakymai neabejotinai paveikė puolimą prieš Venckienę ir parodė valdžiai, kaip reikia su ja elgtis.

Gegužės 17 d. daugiau nei 200 pareigūnų šturmavo „pasipriešinimo stovyklą“, kur gyveno vaikas.

Buvo parodytas TV įrašas, kuriame policijos komisaras aiškino, kad tai didžiausia policijos operacija civilinėje byloje, ir joje dalyvauja 80 pareigūnų ir 140 riaušių policininkų, kurie atėjo apsirengę ir pasiruošę tramdyti riaušes ir masinius protestus.

Proteste dalyvavo virš 100 žmonių, dauguma kurių buvo suimti,

policijai reikėjo kviestis rezervą.

Policininkai išjungė TV kameras, kurios buvo įrengtos namuose, kad įrašytų veiksmus. Jie išlaužė duris. Vaikas apsikabino Venckienės kaklą rankomis, maldaudamas, kad jo nepagrobtų.

Policininkai panaudojo jėgą prieš ją, sužalodami ranką.

Vėliau valdžia paskelbė, kad Venckienė įvykių sūkuryje įspyrė Stankūnaitei ir trenkė policininkui.

Tačiau šis įvykis tik paskatino Venckienę dar garsiau kalbėti apie pedofilijos skandalą ir ji parašė dar vieną knygą.

Žmonės masiškai protestavo, reikalaudami „Laisvės mergaitei“.

Taip pat vyko protestai ir prieš Lietuvos prezidentę, kuri toleravo visus šiuos įvykius.

Kaltinimų jai daugėjo – net sūnus buvo apkaltintas dainuojantis „iškreipta Lietuvos himno versiją“.

Keli Venckienės organizuotos grupės nariai kvietė pradėti maidaną Lietuvoje, ir išvaikyti visą valdžią ir vyriausybę.

Venckienė atsistatydino, suprasdama, kad negali toliau eiti savo pareigų. Vieša komisija vėliau pripažino, kad policija pažeidė Venckienės teisinę neliečiamybę.

2012 m. gruodžio 22 d. Venckienei buvo pareikšti kaltinimai, kad ji negerbia teismo, nevykdo teismo sprendimo.

2013 m. balandžio 9 d. jos parlamentinė teisinė neliečiamybė buvo panaikinta.

Susirūpinusi dėl savo saugumo. Venckienė pabėgo į JAV, ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Šis prašymas iki šiol neišnagrinėtas.

Praėjo beveik penki metai, kol Lietuva formaliai parašė jos ekstradicijos.

Dokumento tekstas anglų kalba ČIA.