Žmonės kalbasi, reiškia savo pažiūras, nuomones, išsako vertinimus. Žmonės pirmiausia yra oraliniai „gyvūnai“, o jau tik po to – piliečiai. Viešumoje išsakytos mintys įgauna papildomo svorio – jomis įtikinėjama vienos ar kitos nuomonės teisingumu, tvirtinamas tam tikras įvaizdis, pučiami „informaciniai burbulai“, juodinami, menkinami kitaminčiai. Mūsų laikais viešumoje veikia profesionalūs nuomonių reiškėjai, kurie ne tik kuria, bet ir valdo „visas visuomenės mintis“. Nors visų minčių užvaldyti nepavyksta, tačiau puikiai išmokta manipuliuoti visuomenės nuomone, skleisti reikiamus „informacijos burbulus“, o kokius nesusipratusius „tiesos ieškotojus“ apipilti įvairiausių užuominų lavinomis; kuriant paniekinamą jų įvaizdį -- „nedemokratiški“, „homofobai“, „fašistuojantys“, „Putino draugeliai“, „teisinės valstybės griovėjai“ ir pan. Tie srautai pasipila tarsi burtininko lazdelei mostelėjus – į viešumą išeina visa profesionalioji aptarnaujančiosios žiniasklaidos kariauna, kurios veidai sumirga visuose televizijos kanaluose, naujienų portaluose, laikraščių skiltyse. Jų pasirodymas yra ženklas, kad kažkas valdžios ar oligarchinėse viršūnėse dėl kažko sunerimo, tad atėjo metas informacijos ir dezinformacijos burbulais užlieti žmonių geidžiamos tiesos prošvaistes. O sykiu ir pamazgomis apipilti tuos geidžiančiuosius.
Tarp tokių profesionalų išsiskiria ypatingų gebėjimų būrelis, kurį vienija suvokimas, jog didžiausia vertybė ir gėrybė yra kuo geriau aptarnauti valdžią. Nesvarbu, kokia ji būtų – demokratine save vadinanti, rajoninė feodalinė, autoritarinė ar dar kokia. Būti reikalingam valdžiai – vadinasi, ne tik gerai, bet ir labai gerai gyventi. Aptarnavimo buvo išmokta sovietmečiu, iš ten ir tos veiklos mentalitetas bei ideologija. Kaip tik sovietmečiu brendę anuo metu jaunieji valdžios aptarnavimo ir buvimo prie valdžios profesionalai šiuo metu užima svarbias pozicijas viešojoje žiniasklaidos erdvėje. Tad valdžios aptarnavimo nuostata bei ideologija tampa ir jaunesnės žiniasklaidininkų kartos gyvenimo principu. Neprisitaikysi – nedirbsi. Tad geriau gyventi ne prisitaikant, o tiesiog tikint, jog toks aptarnavimas duoda didelę naudą valstybei. Stebėtina, kaip greitai net buvę Sąjūdžio žmonės persiėmė tokia ideologija ir tapo nuoširdžiausiais visų valdžių pagalbininkais.
Kas šiuo metu labiausiai neduoda ramybės mūsų pačiai demokratiškiausiai valdžiai, kas, kaip kokie „kurmiai“, rausiasi po mūsų teisiškiausios ir konstitucingiausios valstybės pamatais? Ne kokia opozicija, ne kokios užsienio žvalgybos, o visokie vadinamieji visuomenininkai, vadinamieji intelektualai, vadinamieji laisvieji menininkai. Tiems vadinamiesiems vis negana – tai jiems Vytauto Pociūno, Gintaro Beresnevičiaus, Drąsiaus Kedžio žūties aplinkybės neaiškios, tai jiems nepatinka specialioji operacija išlaisvinant Deimantę Kedytę iš sužvėrėjusių maldininkų aplinkos, kurią taip puikiai atliko Afganistane patirties įgavusi mūsų specialioji vadovybė, tai jie šamaniškais būgneliais ir kreidutėmis bando prikelti mūsų valdininkijos ir pareigūnijos sąžinės likučius. Naivuoliai – nesupranta, kad sąžinės likučiais sotus nebūsi, juolab gražioje paežerėje nieko nesusiręsi. Tik valdžia viską duoda ir viską laimina.
Simboliniu tų naivuolių ir vadinamųjų intelektualų bei kultūrininkų pavidalu tapo Darius Kuolys, tad jam ir tenka maudytis ne tik išmoningai valdžios aptarnautojų pilamuose „informaciniuose burbuluose“, bet naiviųjų gandų skleidėjų, Sorošo „machinacijas“ įžvelgusių pasisakymuose. Ką jau kalbėti apie kai kuriuos akademinio pasaulio atstovus, kuriems D. Kuolio mokslinis autoritetas neduoda ramybės – ir jiems tiesos ieškojimas atrodo esąs labai įtartinas. Dėsto tuos savo įtarimus nuoširdžiai, net negirdėdami profesionaliųjų aptarnautojų katučių – dirba veltui. Juk ne taip jau retai nuoširdus mėgėjas su visom savo mokslinėm regalijom kolegos apipurvinimo darbą atliks geriau nei profesionalas. Nuoširdumas – teksto ir vaizdo jėga. Tačiau be profesionalų vistiek neapsiesi – jų darbas sutelkti reikiamą informaciją ir reikiamu metu atverti „šliuzą“, o sykiu tą „informaciją“ pateikti taip, kad dalis publikos ją virškindama patirtų tam tikrą malonumą.
Valdžia aptarnaujama tekstais ir kalbėjimu, kitaip tariant, oraliniu būdu. Kalbėjimas neatsiejamas nuo kalbančiojo bei besikalbančių vaizdo bei įvaizdžių, nuo „kadro kompozicijos“. Akivaizdu, kad šiais vaizdinių technologijų laikais svarbiausia yra oralinis vaizdinis aptarnavimas. Juo ir užsiima įvairiose televizijose dirbantys profesionalai. Suprantama, nemokantis parašyti tinkamo teksto niekaip netaps reikalingu ir patikimu oralistu. Atmintin įstrigo viena Lietuvos televizijos laida, kurioje valdžia buvo aptarnaujama, sakyčiau, pavyzdiniu būdu. Tiesiog mažas šio žanro šedevras. Visi laidos dalyviai savaip gražūs, individualybės, daug moteriško žavesio ir švelniai šiurpinančios odą bei vaizduotę saugumietiškos mistikos bei magijos. Laidą vedė Rita Miliūtė, o jos pagrindinis herojus buvo anuometinis VSD šefas Arvydas Pocius, drąsiai gynęs mūsų teisinės valstybės pamatus nuo visokių su V. Pociūno žūtimi susijusių istorijų. Laidoje buvo išaukštintas ir mūsų VSD, ir ypač jos vadovo įvaizdis. Suprantama, šitai matydama publika turėjo pasišlykštėti niekingu vadinamųjų tiesos ieškotojų vidiniu pasauliu. Viskas kadre buvo apgalvota iki smulkmenų. Vadovas, jis ir iškilus Lietuvos žemės pagimdytas sūnus, sėdėjo kiek aukščiau, praskėtęs kojas, o jau žemiau iš abiejų pusių po gražų aptarnaujantį profesionalą. Vyras ir moteris. Išlaikytas ir valdžios hierarchijos, ir lyčių lygybės principas. Klausiama ir komentuojama pasisukant į didžiavyrį Vadovą ir keliant akis aukštyn. Klasikinė kompozicija su visais dvasią virpinančiais simboliniais obertonais. Nereikia jokio 25-ojo kadro. Švelnios moters lūpos, aukštyn keliamos tyros akys, pasisukant įsitempiantis kūnas – „o gal jums taip?“ Vadovas nesikuklina – jam patinka ir taip, ir kitaip, jis išnaudoja visus lyčių lygybės ir visuotinės tolerancijos teikiamus privalumus Jokios režisūros, viskas nuoširdžiai, įsijautus, išlaisvinus gyvybines ir intelektualines galias. Pabaigoje publika regi bendrai išgyvenamą užtarnautą malonumą, o dalis jos net pajunta to malonumo lašelį.
Visokioms valdžioms reikalingi ją aptarnaujantys, jos menkystę ir nusikaltimus sugebantys įtikinamai paversti demokratinėmis dorybėmis profesionalai. Ypač – gebantys kurti ir palaikyti tokio informacinio aptarnavimo tinklus. Jie puikiai išmano žaidimo taisykles, tad jiems nereikalinga nurodinėti, ką ir kaip daryti. Jie vertinami ir įkainojami pagal gebėjimą užbėgti valdžios norams, geismams ir nuojautoms už akių. Patys padaryti, o sykiu ir kai kuriuos naivuolius paakinti daryti tai, kas šiuo metu reikalinga ar tuoj bus reikalinga valdžiai. Išvadinti tiesos ieškančius, dėl tautos ir valstybės likimo susirūpinusius, Dievo malonės mūsų žemei prašančius žmones „patvoriniais“, „vadinamaisiais‘, „Putino draugeliais“. Tokių profesionalų Lietuvos žemėje nepritrūks.