1958 metų rugpjūčio 22 diena. Paklausite, kuo ši data gali būti susijusi su 2012 metų rugpjūčio 22?
Būtent 1958 metų rugpjūčio 22 dieną gimė buvęs socialinės apsaugos ir darbo mininstras Donatas Jankauskas, atvykęs į savo kolegos, Seimo nario Arvydo Anušausko knygos pristatymą. O 2012 metų rugpjūčio 22 dieną Seimo narys, istorikas dr. A. Anušauskas išdidžiai, kaip kokiems studentams per paskaitą, susirinkusiems žmonėms pareiškė, kad šis vakaras bus skirtas TIK knygos ”Teroras 1940 – 1958” pristatymui, ir pradėjo istorijos paskaitą Garliavos bibliotekoje.
Faktai, surinkti knygoje, išties labai įdomūs ir svarbūs: didelė duoklė Lietuvos istorijai. Įsitaisau patogiau kėdėje, nes labai įdomu paklausyti, tuo labiau, kad tą pačią istoriją pasakojo mama, tetos, dėdės. Žinojau, kad tai tiesa. Atsipalaiduoju ir pasistengiu kuo daugiau įsiminti.
Tai tada, tais baisiais 40-58–aisiais mūsų protėviai buvo surenkami į kluonus, su maišais ir vaikais, ir išvežami vagonais į Sibiro platybes. Kas šeštas tremtinys buvo lietuvis. Vėliau tremtiniai lietuviai sudarė 50 / 50 proporciją.
Užsimerkiu. Tik tik aušta. Stovi sustirę žmonės. Su terbom ir vaikais. Kai kas verkia, kai kas tyli nuleidę galvas ir bijo net į akis pažiūrėti, nes nežino, ar pasimatys, o jei ir pasimatys, tai kada?
Atsibundu iš savo minčių. Čia aš apie 1958 ar 2012? Kas kelintas lietuvis yra taip išlydimas savo artimųjų į svečią šalį ieškoti pragyvenimo? Ar kas skaičiuoja procentus, kaip tai atrodo? Tik dabar žmonės surenkami ne iš kluonų, kaip anuomet, o nuo “Megos” aikštelės Kaune.
PARALELĖS?
Paklaustas, ar neįžvelgia PARALELIŲ tarp anų metų ir šių laikų, A. Anušauskas įsiplieskia kaip ugnis, tarsi išgirdęs asmeninį ižeidimą. Šis žodis trenkė kaip žaibas. Ir vėl PARALELĖS, nes tuo pat metu už lango siautė škvalas ir tikrų žaibų išties netrūko.
Vėl pasineriu į pasakojimą. Tiek to, neerzinsiu pono seimūno, taip jautriai reaguojančio į kai kuriuos klausimus. Toliau kalba apie aukštų, atsakingų pareigūnų savivalę ir klastojamus dokumentus, apie aktyvių, šviesių žmonių persekiojimą.
“56 metų Raimundas Ivanauskas. Daugiau nei 30 metų dainavęs Kauno valstybiniame chore ir, pasak choro vadovo maestro Petro Bingelio, buvęs šio choro geroji dvasia, nepaprastas talentas. Buvęs kultūrizmo čempionas. Sausio 13-osios medalininkas. „Man tai – doras ir labai sąžiningas žmogus“, – kalbėjo P. Bingelis”.
"Iš Plungės daugiavaikės šeimos kilęs M. Žalimas, kaip ir jo brolis, jau buvo teistas. O paskui virš jo galvos pakibo ir įtarimai sunkiai sužalojus žmogų.
Keistas sutapimas: vos M. Žalimas sutiko liudyti garsiojoje žudynių byloje, vos ėmė pasakoti, kad žudė neabejotinai D. Kedys, o jo bendrininkai esą buvo R. Ivanauskas ir jo draugė, įtarimai M. Žalimui buvo panaikinti.
Užtai nulėkė aukštų policijos pareigūnų galvos ir žudynių byloje atsirado įtariamieji, kuriuos galima teisti: R. Ivanauskas ir jo draugė E. Barauskaitė.”
Tai - iš Jurgitos Šakienės straipsnio "Kauno dienoje".
O čia - iš Rūtos Šepetys romano “Tarp pilkų debesų”:
”- Mes visi turime pasirašyti tą dokumentą, - persakė mama. – Ten surašyti trys dalykai.(…)
- Na, kas dar? Koks trečiasis dalykas, Elena? - nekantravo ponia Rimienė.
- Mes pripažįstame, kad esame nusikaltėliai, - ištarė mama ir vėl trumpam nutilo. - Ir kad esame nuteisti… dvidešimt penkeriems metams sunkiųjų darbų. (…)
- Juk mes inteligentiški, orūs žmonės. Todėl mus ir išvežė.”
Ir vėl dabartis:
„Visa tai man atrodo tarsi utopija, – papurtė galvą R. Ivanauskas. – Kad esu sugniuždytas – ne tas žodis.“
Šiuos žodžius užfiksavo "kauno dienos" žurnalistė J. Šakienė. Šiandien jau sakau - drąsi žurnalistė, rašiusi apie kelių žmonių gyvenimo peripetijas ne 1958, o 2012 metais.
PARALELĖS? Nesinori ir klausti.
Rūta Šepetys, “Tarp pilkų debesų”:
“Tai nebuvo beldimas. Kažkas ėmė kumščiais daužyti į duris – aš net pašokau. Jie trankė mūsų lauko duris.”
2012 metų gegužės 17 dieną vieno namo duris daužė ne kumščiais, o benzopjūklais. Tobulėjame, atsiranda ir naujovių, ir įrankių.
Rūta Šepetys, “Tarp pilkų debesų” :
“- Mums reikia laiko susiruošti. Iš ryto būsime pasirengę, - kalbėjo mama.
– Dvidešimt minučių, arba ryto nesulauksit! – atšovė karininkas.“
2012 metų gegužės 17 diena: “Dabar arba po minutės! Kito pasirinkimo neturi! – sukomandavo vaikų teisių apsaugos specialistė tą ankstų rytmetėlį, peržengusi svetimų namų slenkstį.
Rūta Šepetys, „Tarp pilkų debesų“ :
„- Man reikia į tualetą, - garsiai paskelbiu, stengdamasi nukreipti dėmesį nuo mamos ir jos palto.
– Turi pusę minutės."
PARALELĖS?
Rūta Šepetys, „Tarp pilkų debesų“ :
„- Jūs, buržuazinės kiaulės, amžinai gaišinat laiką! Neprireiks tau tos skrybelės, - sušnarpštė jis.“
Mažajai Klonio mergytei neprireikė jos fleitos.
Rūta Šepetys, „Tarp pilkų debesų“ :
„- NKVD, - blykšdamas sušnibždėjo Jonas. – Tadas sakė, kad jie išvežė jo kaimynus, sukišę į sunkvežimį. Jie suiminėja žmones!”
2012 metų gegužės 17 dieną žmonės, atėję išreikšti savo pilietinę valią ir nepritarimą abejotinai teismo nutarčiai, buvo suimti ir išvežti. Kai kam darėsi bloga, reikėjo vandens. Vienai moteriai stojo širdis. Kieme vyko dar aiškesni dalykai: vienus tempė, kitus daužė automatų buožėmis. Iš seno žmogaus atėmė Dievo atvaizdą, numetė į šoną ir dar paspyrė koja. Lietuvos vėliava plyšo per pusę, ji buvo trypiama. Tą rytą, kartu su vėliava, plyšo į dvi puses Lietuva.
Rūta Šepetys, „Tarp pilkų debesų“:
„Nupiešiau dvi susikibusias rankas, sykiu ir plėšiančias viena kitą. Ant vieno delno pavaizdavau svastiką, o ant kito – pjautuvą su kūju. Lietuvos vėliava sudraskyta plaikstėsi tarp jų.“
Atsibundu. Aš čia apie kelintuosius metus mąstau? PARALELĖS.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]