Partnerystė: slapta Ukrainos karo istorija

Neatskleista istorija apie slaptą Amerikos vaidmenį Ukrainos karinėse operacijose prieš Rusijos okupacines pajėgas

2025 m. kovo 29 d. ADAM ENTOUS straipsnis

Adam Entous per daugiau nei metus atliko daugiau nei 300 interviu su Ukrainos, Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Lenkijos, Belgijos, Latvijos, Lietuvos, Estijos ir Turkijos vyriausybių, kariuomenės bei žvalgybos atstovais.



Šiame „New York Times“ straipsnyje pripažįstamas tiesioginis JAV dalyvavimas Ukrainos kare, ko iki šiol nepripažįsta Lietuvos teritorijos administratoriai bei gausus šalies politikos mokslininkų bei analizių analitikų būrys.

Jūsų dėmesiui, šio straipsnio įžanga.

ekspertai.eu



Vieną pavasario rytą, praėjus dviems mėnesiams po to, kai Vladimiras Putinas įsakė savo invazinei armijai žygiuoti į Ukrainą, prie vieno Kijevo gatvės kampo sustojo keli nepažymėti automobiliai. Iš jų išbėgo nežinomi vyrai ir paėmė du vidutinio amžiaus civilio drabužius dėvėjusius vyrus.

Išvykusi iš miesto, kolona – kuriai vadovavo neuniformuoti, tačiau gerai ginkluoti britų specialiųjų pajėgų kariai – nukeliavo 640 kilometrų link vakarų, pasiekdama Lenkijos sieną. Pasieniečiai per sieną praleido be problemų – visi keliautojai turėjo diplomatinius pasus. Paskutinis etapas buvo Žešovo-Jasionkos oro uostas, kur jų jau laukė“ karinis transportinis lėktuvas C-130.  

Keleiviais buvo aukščiausio rango Ukrainos generolai. Jų tikslas – JAV kariuomenės Europoje ir Afrikoje būstinė Vysbadene (Vokietija), žinoma kaip Clay Kaserne. Ten jie vykdė misiją, susijusią su viena slapčiausių Ukrainos karo paslapčių.

Vienas iš tų vyrų – generolas leitenantas Mykhailo Zabrodskis – prisiminė, kaip jį privedė laiptais į taką, esantį virš didžiulės pagrindinės kareivinių salės, vadinamos „Tony Bass“ auditorija. Prieš karą ši erdvė buvo įprastas sporto, susirinkimų ir kariuomenės orkestro renginių vieta, čia net vykdavo skautų varžybos. Tačiau dabar generolas Zabrodskis stebėjo kitokį vaizdą: koalicijos šalių pareigūnai, įsikūrę laikinų darbo kabinetų labirinte, ruošė pirmąsias Vakarų ginkluotės siuntas Ukrainai – M777 haubicas ir 155 mm sviedinius.
Vėliau jis buvo įvestas į 18-ojo oro desanto korpuso vadovo generolo leitenanto Christopherio T. Donahue biurą, kuris pasiūlė partnerystę.
Partnerystės plėtra ir vidiniai mechanizmai buvo matomi tik nedidelėje Amerikos ir sąjungininkų pareigūnų grupėje. Ši partnerystė, grindžiama žvalgyba, strategija, planavimu ir technologijomis, tapo slaptuoju ginklu – Bideno administracija ją vaizdavo kaip pastangas išgelbėti Ukrainą ir išlaikyti įsitvirtinusią tarptautinę tvarką po Antrojo pasaulinio karo.

Šiandien ši tvarka - kartu su Ukrainos žemių gynyba - balansuoja ant peilio ašmenų. Prezidentas Trumpas, siekdamas susitaikymo su Putinu, žada "pabaigti karą", tačiau ukrainiečiams šie ženklai nekelia drąsos. Didžiųjų valstybių konkurencijoje dėl įtakos ir saugumo, kuri tęsiasi nuo Sovietų Sąjungos žlugimo, Ukraina tapo nauja tampriąja tauta - jos stiprėjanti vakarietiška orientacija ėmė kelti nerimą Maskvai. Dabar, prasidedant derėjimosi procesui, Amerikos prezidentas be pagrindo apkaltino ukrainiečius karą pradėjusiais, spaudė juos atsisakyti nemažos dalies mineralinių išteklių ir reikalavo sutikti su paliaubomis be konkretaus JAV saugumo garantijų pažado - tokia taika, kuri negarantuoja, kad taika išliks.

Trumpas jau pradėjo mažinti 2022 metų pavasarį Vyzbadene patvirtintos partnerystės elementus. Tačiau sekant jos istoriją galima geriau suprasti, kaip ukrainiečiams pavyko išgyventi per tris ilgus karo metus, susiduriant su kur kas didesne ir galingesne priešininke. "Tai galimybė pamatyti pro rakto skylutę, kaip karas įšoko į šiandienos duobę."

Pentagonas ypatingai skaidriai paskelbė viešą ginkluotės, tiekiamos Ukrainai, sąrašą – kurio bendra vertė siekia 66,5 milijardo dolerių. Įskaičiuota daugiau nei pusė milijardo mažo kalibro šaudmenų ir granatų, 10 000 „Javelin“ prieštankinių raketų sistemų, 3000 „Stinger“ priešlėktuvinių raketų, 272 haubicos, 76 tankai, 40 aukšto judrumo artilerijos raketų sistemų (HIMARS), 20 Mi-17 sraigtasparnių ir trys „Patriot“ oro gynybos baterijos.“
Tačiau „New York Times“ tyrimas atskleidė, kad JAV buvo kur kas glaudžiau ir plačiau įsipainiojusios į karą, nei buvo manyta iki šiol. Kritiniais momentais ši partnerystė tapo Ukrainos kariuomenės atrama – pagal JAV skaičiavimus, buvo nužudyta ar sužeista daugiau nei 700 000 Rusijos karių (Ukrainos duomenimis, jų nuostoliai siekė 435 000). Vyzbadene, misijos vadovavimo centre, JAV ir Ukrainos kariniai vadovai kartu planavo Kijevo kontrapuolimus. Amerikos žvalgybos veikla ne tik formavo bendrą mūšio strategiją, bet ir suteikė tikslią taikinių informaciją tiesiogiai Ukrainos kariams kovos lauke.
Vienas Europos žvalgybos vadovas prisiminė, kaip buvo nustebęs sužinojęs, kad jo NATO kolegos glaudžiai įsitraukė į operacijas Ukrainoje. „Jie dabar yra dalis žudymo grandinės dalis“, – tarė jis.

Partnerystės pagrindinė idėja buvo ta, kad šis glaudus bendradarbiavimas leistų ukrainiečiams pasiekti netikėčiausią žygdarbį – smogti lemiamą smūgį Rusijos invazinei kariuomenei.

Vienas po kito sekė sėkmingi veiksmai, kuriuos lėmė ukrainiečių drąsa ir taktinis lankstumas, taip pat rusų klaidos. Dėl to šis ambicingas tikslas pamažu ėmė atrodyti pasiekiamas.

Ukrainos, JAV ir Didžiosios Britanijos kariniai vadovai per susitikimą Ukrainoje 2023 m. rugpjūtį.

Vienas iš ankstyviausių šios koncepcijos įrodymų buvo operacija prieš vieną labiausiai bijotų Rusijos kovinių dalinių – 58-ąją kombinuotų ginklų armiją. 2022 m. viduryje, pasinaudodami JAV žvalgybos duomenimis ir taikinių nurodymais, ukrainiečiai paleido raketų ataką į 58-osios armijos štabą Chersono regione, sunaikindami viduje buvusius generolus ir štabo karininkus. Kiekvieną kartą, kai grupė persikeldavo į naują vietą, amerikiečiai ją aptikdavo, o ukrainiečiai vėl smogdavo – kol galiausiai buvo sunaikinta.

Toliau pietuose partneriai nusitaikė į Sevastopolio uostą Kryme – strateginį Rusijos Juodosios jūros laivyno taikinį, iš kurio kraunamos raketos į karo ir povandeninius laivus, skirtos smogti Ukrainos miestams ir karinėms objektams. 2022 m., Ukrainos kontrpuolimo pike, prieš aušrą jūrų dronų būriai, remiami Centrinės žvalgybos agentūros (CIA), surengė dronų antpuolį. Jie sėkmingai pažeidė keletą Rusijos karo laivų, privertę priešą trauktis.

Tačiau laikui bėgant partnerystė ėmė silpti – karo vingis pasisuko dėl vidinių nesutarimų: konkurencijos, nusivylimo ir skirtingų strategijų bei operacinių realijų.

Ukrainiečiai dažnai jautė, kad amerikiečiai pernelyg kišasi ir kontroliuoja - kaip tipiški globėjai, mėgstantys diktuoti sąlygas. Iš savo pusės amerikiečiai kartais stebėdavosi, kodėl ukrainiečiai atsisako priimti, jiems rodos, neabejotinai naudingus patarimus.

Kai amerikiečiai koncentravosi į konkrečius, išmatuojamus rezultatus, ukrainiečiai siekė ryškaus ir lemiamo pergalės triumfo.

Šis požiūrių skirtumas kūrė įtampą: ukrainiečiai amerikiečius dažnai suvokdavo kaip stabdį, o amerikiečiams ukrainiečių ambicijos kartais atrodydavo nerealistiškos. Nors abi pusės dalijosi bendra pergales viltimi, amerikiečiai visuomet siekė užtikrinti, kad ukrainiečiai išvengtų katastrofiško pralaimėjimo.

Didėjant ukrainiečių autonomijai, jie vis labiau slėpė savo strateginius ketinimus. Įtampa augo: ukrainiečius erzino amerikiečių atsargumas tiekiant ginkluotę, tuo tarpu amerikiečius neramino ukrainiečių reikalavimai ir nenoras įsipareigoti rizikingiems veiksmams, kurie galėjo reikšti esminių pajėgų perstumdymą.

Taktiniu lygiu partnerystė ne kartą parodė savo efektyvumą, pasiekdama vieną pergalę po kitos. Tačiau lemiamu karo momentu – 2023 m. viduryje, kai ukrainiečiai ruošėsi kontrpuolimui, siekdami išlaikyti pirmųjų karo metų sukurtą strateginę iniciatyvą – Vizbadene parengtas planas suiro dėl Ukrainos vidinės politikos. Konfliktas tarp prezidento Volodymyro Zelenskio ir jo karinio vadovo (kartu potencialaus politinio varžovo), taip pat nesutarimai su užsispyrusiu pavaldiniu vadu, paralyžavo sprendimų priėmimą. Kai Zelenskis pareiškė palaikymą vadui pavaldiniui, Ukrainos kariuomenė masiškai mobilizavo resursus ir žmogiškąsias galias bevaisėms Bakhmuto atkūrimo operacijoms. Per kelis mėnesius visa kontrpuolimo kampanija žlugo, o strateginė galimybė buvo prarasta.

Ukrainos karys apšaudė Rusijos pozicijas netoli Bachmuto.

Partnerystė veikė giliausios geopolitinės baimės šešėlyje – baimės, kad Vladimiras Putinas gali ją įvardinti kaip tiesioginio karinio įsikišimo ribos peržengimą ir įgyvendinti savo dažnai kartotą branduolinį grasinimą. Šios bendradarbiavimo istorija atskleidžia, kaip arti šios raudonosios linijos kartais priartėdavo JAV ir jų sąjungininkai, kaip augantis grėsmės lygis priversdavo juos – kai kurių nuomone, pernelyg lėtai – žengti į pavojingesnę teritoriją, ir kaip jie kruopščiai kūrė saugiklius, kad liktų saugioje ribų pusėje.

Bideno administracija vis dažniau leisdavo slaptas operacijas, kurias anksčiau griežtai draudė. Amerikiečių kariniai patarėjai buvo išsiųsti į Kijevą, o vėliau jiems leista veikti netoli kovos veiksmų zonos. Karo ir CŽV specialistai Vašingtone padėjo planuoti bei remti Ukrainos atakų kampaniją prieš Rusijos aneksuotą Krymą. Galiausiai JAV karinės pajėgos, o vėliau ir CŽV gavo leidimą smogti taikiniams giliai Rusijos teritorijoje.

Tam tikra prasme Ukraina tapo revanšu ilgoje JAV ir Rusijos konkurencijos istorijoje – nuo Vietnamo 1960-aisiais ir Afganistano 1980-aisiais iki Sirijos konflikto tris dešimtmečius vėliau.

Ukrainos karas tapo unikaliu mokymosi poligonu – gelbėdami Ukrainą, amerikiečiai tuo pat metu rinko nepakartojamą patirtį būsimiems karams.

Afganistane kovose su Talibanu ir Al Qaeda bei Irake ir Sirijoje kovoje su Islamo valstybe JAV pajėgos tiesiogiai dalyvavo žemės operacijose ir tiesiogiai rėmė vietinius sąjungininkus. Ukrainoje situacija buvo iš esmės kitokia - JAV kariuomenė negalėjo dislokuoti savo karių mūšio lauke ir teko teikti paramą nuotoliniu būdu.

 „Ar taikymo taktika, naudota prieš teroristų grupes, veiks prieš vieną galingiausių pasaulio kariuomenių?“

Ar Ukrainos artileristai be abejonės paleis haubicas į koordinates, nurodytas JAV pareigūnų būstinėje, esančioje už 1300 mylių (~2100 km)? Ar Ukrainos vadai, gavę JAV pareigūnų balsu perduotą žinutę: „Ten nieko nėra — eikite“, įsakys pėstininkams įžengti į kaimą už priešo linijų? Atsakymai į šiuos klausimus – iš tiesų, visos partnerystės ateitis – priklausys nuo to, kaip stipriai JAV ir Ukrainos pareigūnai pasitikės vieni kitais.

Aš niekada jums nemeluosiu. Jei ir jūs man meluosite, partnerystė bus baigta“, – prisiminė pulkininkas leitenantas Zabrodskis generolo Donahue žodžius pirmajame susitikime. „Aš jaučiu lygiai tą pat“, – atsakė ukrainietis.

Ukrainos karys budi Charkove 2022 m. vasario 25 d., kitą dieną po to, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą.

Bus daugiau

Šaltinis: nytimes.com