Pasaulio krikščionys šokiruoti – popiežius palieka postą

Pasaulio krikščionys, ypač Romos apeigų katalikai, kurių pasaulyje yra per milijardą, šokiruoti – postą nelauktai nusprendė palikti popiežius Benediktas XVI.

Šią žinią „Vatikano radijas“ pranešė vos prasidėjus pirmadieniui (http://www.news.va/en/news/pope-benedict-xvi-announces-his-resignation-at-end).

Savo atsistatydinimo kalbą drebančiu balsu lotynų kalba popiežius perskaitė išvakarėse – vasario 10-ąją. Pateikiame ją visą: „Mieli Broliai, sukviečiau jus į šią konsistoriją ne tik dėl trijų kanonizacijų, bet ir pabendrauti su jumis labai svarbiu Bažnyčios gyvenimui sprendimu. Po to, kai pakartotinai apsvarsčiau savo sąžinę prieš Dievą, esu tikras, kad mano jėgos, dėl senyvo amžiaus, nebėra adekvatūs atlikti Petro tarnystei. Gerai žinau, kad ši tarnystė dėl savo esmino dvasinio pobūdžio, turi būti atliekama ne tik žodžiais ir darbais, bet ir maldomis bei kančiomis. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame tiek daug greitų pokyčių ir tikėjimo gyvenimui svarbių klausimų, norint plukdyti Švento Petro laivą ir skelbti Evangeliją, reikalingos ir proto, ir kūno galios. Galios, kurios per pastaruosius porą mėnesių ėmė silpti manyje iki tokio lygio, kad turiu pripažinti savo nesugebėjimą adekvačiai eiti tarnystę, patikėtą man. Dėl šios priežasties, gerai suvokdamas šio veiksmo rimtumą, su visiška laisve aš pareiškiu, kad atsisakau Romos vyskupo, Švento Petro įpėdinio tarnystės, patikėtos man kardinolų 2005 m. balandžio 19 d., nuo 2013 m. vasario 28 d. 20 val. 00 min. Nuo tada Šventasis Romos sostas, Švento Petro sostas bus laisvas ir konklava turės išrinkti naują pontifiką, kurio kompetencija pasitikės.

Mieli Broliai, dėkoju jums kuo nuoširdžiausiai už visą meilę ir darbą, už palaikymą mano tarnystėje ir atsiprašau dėl savo klaidų. O dabar atiduokime Šventąją Bažnyčią globon į Mūsų Aukščiausiojo Ganytojo, Mūsų Viešpats Jėzaus Kristaus ir jo šventosios Motinos Marijos rankas, kad ji galėtų padėti kardinolams savo motinišku nerimu išrinkti naują popiežių.

Kas dėl manęs, aš taip pat noriu atsidavęs tarnauti Šventajai Dievo Bažnyčiai ateityje – gyvenime, skirtame maldai“.

85 metų popiežiaus žodžiuose esama keistų nerimo (kurį jis minėjo ir tekste) natų. Ne, ne todėl, jog Bažnyčios kanonas neleistų jam atsistatydinti. Pagal Bažnyčios kanono 332.2 straipsnį popiežius turi teisę atsistatydinti.

Pirmą kartą popiežius sostą apleido 1009-aisiais. Tai buvo Jonas XVIII (Fazanijus), netrukus po atsistatydinimo pasitraukęs į vienuolyną ir miręs. 1294 metais atsistatydino popiežius Celestinas V, pontifiku buvęs vos penkis mėnesius. 1415 metais atsistatydino ir popiežius Grigalius XII. Po jo iki Benedikto XVI popiežių atsistatydinimo atvejų nebuvo beveik 600 metų.

Kai popiežius atsistatydina, iki kito pontifiko išrinkimo Šventasis sostas būna tuščias, sede vacante. Ilgiausiai tokiu – 63 dienas – jis buvo 1830-1831 metais, mirus Pijui VIII.

Tačiau įdomiausia Benedikto pasitraukimo detalė yra šv. Malachijaus pranašystė. Tikėti ja ar ne – kiekvieno reikalas. Bet žinoti verta.

Šv. Malachijus (vid. air. Máel Máedóc Ua Morgair, 1094-1148) – Armagho arkivyskupas Airijoje – atliko kelis stebuklus ir regėjo viziją, kurioje aprašė būsimus 112 popiežių. Pagal šią viziją, Benediktas XVI yra paskutinysis (267-asis) popiežius, po kurio ateis Antikristas, vardu Petrus Romanus (Petras iš Romos). Apie jį Šv. Malachijus rašė: „Jis ypač persekios Šventąją Romos Bažnyčią, būdamas jos vadovu. Petrus Romanus sukels daug bėdų savo ganomoms avims, o kai viskas baigsis, septynių kalvų miestas bus sugriautas, ir baisus teisėjas nuteis savo žmones. Pabaiga“.

Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ - apie popiežiaus Benedikto XVI sprendimą

Virpančiomis širdimis klausėmės Popiežiaus Benedikto XVI kalbos, kurią jis pasakė sukviestiems į konsistoriją kardinolams. Šventasis Tėvas paskelbė tai, ko pasaulis šimtmečiais nebuvo girdėjęs:

Daug kartų sąžinėje Dievo akivaizdoje apsvarstęs, įsitikinau, jog mano jėgos, dėl senyvo amžiaus, jau nepakankamos, kad galėčiau deramai vykdyti Petro tarnystę. <...> Dėl to, puikiai suprasdamas šio sprendimo rimtumą, būdamas visiškai laisvas, pareiškiu, jog atsisakau Romos Vyskupo, Šventojo Petro Įpėdinio tarnystės, man kardinolų patikėtos 2005 m. balandžio 19 d., taip kad 2013 m. vasario 28 d. 20.00 val. Romos sostas, Šventojo Petro sostas bus laisvas, ir tie, kam priklauso, turės sušaukti konklavą naujo popiežiaus išrinkimui.<...> Kiek tai liečia mane, taip pat ir ateityje norėsiu iš visos širdies maldai skirtu gyvenimu tarnauti Šventajai Dievo Bažnyčiai.

Kaip žaibas ši žinia sklido tarp tikinčiųjų ir po visą pasaulį, vieniems sukeldama rūpestį, kitiems – susižavėjimą dėl neeilinės Popiežiaus drąsos ir nuolankumo priimant šį sprendimą. Buvo ir labai jautrių tikinčiųjų, kurie Popiežiaus atsistatydinimą priėmė labai skausmingai, – kaip gali tėvas palikti savo vaikus. Ne, Šventasis Tėvas nepalieka Bažnyčios vaikų, ir tai jis aiškiai pasakė savo kalboje, – jis iš visos širdies tarnaus Šventajai Dievo Bažnyčiai maldai skirtu gyvenimu. Darbus, kuriems reikalinga stipri fizinė sveikata, jis palieka būsimajam popiežiui, o save pašvenčia maldos tarnystei. Šiuos Benedikto XVI žodžius reikėtų visiems labai gerai įsidėmėti: Popiežius pasako svarbią tiesą, kad Bažnyčiai galima ir reikia tarnauti ne tik administracine veikla, bet ir maldos tarnyste ir kad ši tarnystė yra dar svarbesnė už veiklą.

Apie Popiežių Benediktą XVI šiomis dienomis jau yra pasakyta tiek gerų ir teisingų žodžių, tad sunku ką pridėti. Geriau už mano žodžius Popiežiaus asmenį atskleis viena jo kalba, kurią prieš 16 metų Regensburgo rotušėje aš girdėjau iš tuometinio kardinolo Josepho Ratzingerio lūpų. Tąsyk jis plačiai kalbėjo apie Lietuvos istoriją, kurios audros negailestingai daužė mūsų Tėvynę ir Bažnyčią joje. Savo kalbos pabaigoje jis prisiminė savo apsilankymą su Jonu Pauliumi II Šiluvoje. Cituoju:

Šalia Kryžių kalno man ypač įsiminė apsilankymas Šiluvos Marijos pasirodymo koplyčioje ir didžiojoje Marijos šventovėje. Tai pirmasis Marijos pasirodymas Europos istorijoje apskritai. <...> Šiluvos Dievo Motina gerbiama kaip Sanitas aegrotorum, Ligonių sveikata. Kiek daug ligų gresia žmogaus sielai, Europos tautoms, pasauliui, visai mūsų istorijai – mums rodo skausminga šio amžiaus istorija, ir tokios tarp didelių galybių įspaustos tautos, kaip Lietuva, istorija. Marija kalbanti piemenėliams; Marija, vadinanti save nereikšminga, niekam nežinoma tarnaite ir Šiluvoje pasirodanti tartum vaikas – ji stovi mažų, kuklių žmonių pusėje, žmonių, neturinčių vardo istorijoje, bet būtent todėl, kad yra maži, nelaukiančių žmonių garbės ir todėl nebijančių jų nuomonių. Išgijimas vis ateina iš mažųjų, ir galbūt tai galėtų mums padėti naujai suvokti bei suprasti mažų tautų misiją istorijos žaisme. Išgijimas ateina iš ten, kur žmonių garbė ir žmonių nuomonės nėra svarbios ir todėl netrukdo aiškiai matyti esminius dalykus, gyvojo Dievo tiesą.

Taip anuomet Popiežius kalbėjo, o dabar jis taip ir pasielgė. Vertindamas mažuosius, jis pats pasirinko paties mažiausiojo kelią – būdamas didis, laisvai pasitraukia į nuošalę, tampa mažas, kad galėtų tokiu būdu būti reikalingu įrankiu Dievo rankose. Ačiū, Šventasis Tėve, už šį tik mažiesiems suprantamą žingsnį!

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ