Pasaulio l – ra

Pasaulio literatūra – skamba puikiai. Tikrai globali savo apimtimi ir užmojais literatūra turėtų stiprinti skaitytojų simpatijas ir griauti išankstinius nusistatymus, išvaduoti mus iš tvankaus provincializmo kiauto, leisti vaizduotei laisvai sklandyti po tolimus kraštus ir laikus. Tokios literatūros tikslas nepriekaištingas. Todėl humanitarų suvažiavimuose, tarptautinėse knygų mugėse ar literatūrinėse diskusijose niekas nepasako nė žodelio prieš. Žmonės, rašantys ir skaitantys įvairiomis kalbomis apie įvairias kultūras ir idėjas: kas gali būti prieš?

Literatūrinis globalizmas suklestėjo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje. 1997 metais Bookerio premiją pelnė Arundhati Roy „Mažmožių dievas“, netrukus jo buvo parduota 6 milijonai egzempliorių. 2001-aisiais Oprah knygų klubas skaitė indų kilmės Kanados rašytojo Rohintono Mistry romaną „A Fine Balance“ apie Indijos pokyčius nuo nepriklausomybės paskelbimo. 2003 metais amerikiečiai skaitė Afganistane gimusio Khaledo Hosseini „Bėgantį paskui aitvarą“. Literatūros mokslininkai susidomėjo Pasaulio literatūra 1999-aisiais, pasirodžius prancūzų kritiko Pascale’io Casanovos knygai „World Republic of Letters“.

Geografinis literatūros laukas ėmė plėstis tada, kai skurdesnės šalys ėmė vytis turtingesnes. 2013 metais pirmąkart nuo industrinės revoliucijos laikų ekonomikos augimas bus didesnis besivystančiose šalyse nei išsivysčiusiose. Anglų kalba parašytos literatūros rinka Indijoje tuoj bus didesnė nei Jungtinėje Karalystėje. Kinų rašytojai laimėjo dvi iš pastarųjų trylikos Nobelio literatūros premijų.

Ką visa tai reiškia? Iš literatūros nyksta ilgos folklorinės poemos ir liaudies pasakojimai, nebėra daugiau istorijų apie vos galą su galu suduriančius atokius kaimelius, neturinčius geriamojo vandens, kurios tariamai taip patikdavo visiems mokykloje. Naujajame tūkstantmetyje literatūra tarsi Džeisonas Bornas keliauja iš vienos naujos finansų sostinės į kitą: storos knygos apie Mumbajų, Pekiną, Nairobį ir San Paulą prisidėjo prie knygų apie Londoną ir Niujorką. Dabar jos ryškiai spindi literatūriniame žvaigždyne. Naujajame ekonominiame amžiuje, kur šiaurės šalių augimas vis lėtėja, o pietų – greitėja, pavyzdiniais romanų rašytojais tampa Orhanas Pamukas, Ma Jianas ir Haruki Murakami, sėkmingai peržengę savo tėvynių sienas ir įsisukę į pasaulinę sistemą, kur jų kūryba gali turėti universalios reikšmės.

Naujojoje taikios Europos prozoje vietoj ankstesnės nesantaikos tarp šalių ir šalių viduje vyrauja ramus ES universalumas. Vėlyvasis modernistas Handke (toks vėlyvas, kad vakarėlis, regis, seniai pasibaigė) – Paryžiuje gyvenantis austras, bet ar galėtumėte nustatyti, po kokį miestą klaidžioja jo veikėjai? Dauguma pokario Europos literatūros, tikrai puikios, kurią galime laikyti Pasaulio literatūra, – Georges’o Pereco, Thomo Bernhardo, Ceeso Nooteboomo, Elfriedės Jelinek, Javiero Maríaso, W. G. Sebaldo, Karlo Ovės Knausgårdo, – itin psichologiška, bet socialiniai ir geografiniai dalykai joje beveik nenubrėžti, nesvarbūs. Paprastai tai pasakotojo romanas-monologas, primenantis paties autoriaus balsą. Dažniausiai pasakojama apie asmenines bėdas socialinio sąstingio fone. Save pasakotojas snobiškai laiko pastovaus poliglotiško vieningos Europos elito dalimi. Dauguma kitų jo šalies (o ir šalių kaimynių) gyventojų – grėsmės nekeliantys bukapročiai, po darbo spoksantys televizorių. Jaunesnieji gyventojai vartoja narkotikus ir vaikšto į klubus savaitgaliais, senieji prieš numirdami nuo vėžio leidžiasi į turistines išvykas. Paskutiniai Nietzschės žmonės, kurių neišjudina nei karjera, nei ginklai ir smurtas, dalykai, paaštrinantys amerikietiškąjį gyvenimą.

Jų tribūnas – Michelis Houellebecqas. Kiti didieji Europos romanistai rašo knygas apie asmeninius santykius ir tarptautinę kultūrą, daugiau beveik apie nieką. Štai toks europietiškas romanas, susitaikęs su savo galutiniu nereikšmingumu, parašytas literatūros žmonių literatūros žmonėms apie literatūros žmones, kurių kritinė masė susirenka tik Frankfurto knygų mugėje. Tų knygų puslapiuose daug savižudybių. Keista, kad ne dar daugiau.

Šiuolaikinė Pasaulio literatūra iš pirmo žvilgsnio peržengia nacionalines ribas ir mąstymo ribotumą. Šiais laikais vis daugiau rašytojų neišvengiamai internacionalūs – savo patirtimi, temomis, skaitymo pomėgiais. Jų leidėjai – multinacionalinės korporacijos, universitetuose, kuriuose jie dėsto ir kur dėstoma jų kūryba, mokosi būsimas globalaus pasaulio elitas. Didžioji jų skaitytojų dalis skaito angliškai, nors egzistuoja didžiulė knygų rinka mandarinų, ispanų ir prancūzų kalbomis. Prancūzijoje, taip pat mažesnėse rinkose maždaug pusė grožinės literatūros – verstinė (Europoje du iš trijų romanų yra versti iš anglų kalbos).

Raštingoji gyventojų dalis, taip pat ir jos suvartojamas modernios literatūros (kartu ir žurnalistinės rašliavos, įvairaus šlamšto ir kt.) kiekis tikrai dar augs artimiausius 120 metų. Kai kuriose šalyse, įskaitant neaprėpiamąją Indiją, vidutinis žmogus kasmet vis dar skaito daugiau, o ne mažiau, galbūt net skaito ir geresnę literatūrą. Visur kitur rimtos ar pusiau rimtos prozos ir esė rašytojai, ką ir kalbėti apie pjesių ir poezijos autorius, susiduria su nuolat mažėjančiu nacionaliniu skaitytojų būriu. Literatūros – tikros ar tokia norinčios save laikyti literatūros, talento ir intelekto sukurtos, – skaitytojų sluoksnis globaliai plečiasi, bet daugumoje visuomenių jis taip pat ir siaurėja. Literatūra niekada nebuvo atsikračiusi savo elitiškumo, o šiais laikais ji tapo dar elitiškesne profesionalų veikla. Rašytojams telieka viltis, kad juos perskaitys gana negausių ir vis mažėjančių nacionalinių skaitytojų publikų pasaulyje.

Šiuolaikinę Pasaulio literatūrą geriau būtų vadinti globalia literatūra. Žodis „pasaulio“ primena tikrąjį visuotinumą – „Pasaulis esame mes!“, o tariant žodį „globalus“, nors ir ne dėl jo kaltės, iškyla globalaus kapitalizmo ar globalaus atšilimo reiškiniai, ir prisimename visus gerus ir blogus su jais susijusius ir visame pasaulyje juntamus dalykus.

Anglakalbė pasaulio literatūra turi savo rašytojus: visų pirma Coetzee ir Rushdie, o tarp jaunesnių – Kiran Desai, Mohsiną Hamidą ir Chimamandą Ngozi Adichie. Ji taip pat turi savo ekonomiką, kurią sudaro tarptautiniai leidybos tinklai, talentų ieškotojai ir knygų mugės. Ji turi ir savo apdovanojimus: visų pirma, žinoma, Nobelio premiją, bet daug patrauklesnė ir galingesnė premija yra Man Booker ir Man Booker International. Politinė šios literatūros atšaka yra PEN klubas. Pasaulio literatūros kalendorius kupinas literatūros festivalių, kurių metu globalusis elitas susitinka su žėrinčiomis pasaulio literatūros žvaigždėmis. Kasmet minios įtakingų žmonių suskrenda iš Meksiko į Chalapą paspoksoti, kaip Julianas Barnesas pasirašinėja knygas, ar iš Naujojo Delio į Džaipurą dalyvauti vakarėlyje su Mario Vargasu Llosa. Hėjaus festivalis, prasidėjęs Hėjaus prie Vajaus miestelyje Velso glūdumoje, dabar turi savo filialus Dakoje, Beirute, Nairobyje ir kitur.

Kas vyksta šiuose festivaliuose? Jokių ginčų, jokių šūkavimų, nedidelės išgertuvės, daugybė pasirašytų knygų. Jie primena taikos konferencijas ir atstovauja pasaulio literatūrai. Visi senieji XX amžiaus politiniai rašytojai įgijo daug ramesnius ir nuosaikesnius sekėjus. Maištingoji Gordimer užleido vietą nuolat pasibaisėjusiam Coetzee; bambeklis Grassas – gedulingajam (jau mirusiam) Sebaldui; piktasis Rushdie – bjauriam, prastai rašančiam Rushdie. Tiesa, senasis kovingumas taip pat nebuvo toks jau sveikintinas reiškinys. „Mes kovojome už partijas, kurios, jei būtų laimėjusios, tučtuojau būtų pasiuntusios mus į prievartines darbo stovyklas, – tiesiai ir beveik neperdėdamas yra pasakęs Bolaño. – Mes kovojome ir visą savo didžiadvasiškumą atidavėme idealams, mirusiems daugiau nei prieš penkiasdešimt metų.“

Pasaulio literatūra nebuvo taip vadinama, kol egzistavo šaltojo karo padalytas pasaulis. Tada ji buvo kapitalistinė, socialistinė arba linkstanti į kurią vieną pusę. Šiais laikais rašytojai tapo žodingesni, bet šiuolaikinis pasaulis jų kūriniuose atspindimas vis mažiau ir mažiau. Vėlyvojo modernizmo ir postkolonializmo romanų (pagrindinio pasaulio literatūros žanro) temos – tremtis ir trauma – atsietos nuo pirminio politinio konteksto, tapo akidangčiais, o ne įžvalgos instrumentu.

Senąjį pasaulio literatūros romaną gaivino pastangos ne tik atrasti prozai naują kalbą ar formą, bet ir išsaugoti tam tikrą laisvės sritį. Tačiau politinis išsivadavimas žlugo, išsigimė arba buvo išduotas, o dabar rašyti taip, tarsi trečiasis pasaulis vis dar būtų ateities pažadas, – nuobodi veidmainystė. Dingus politinei perspektyvai, rašytojai ėmė žvalgytis į praeities traumas. Ši praeities traumų tema gadina daugelio žinomų jaunesnės kartos žydų rašytojų kūrinius. Jų kūriniuose visa ko šaltinis yra Holokaustas. Ypač tai būdinga Jonathanui Safranui Foeriui, kurio romanas „Viskas nušviesta“ – ašaras spaudžiantis komedijos ir kelionių knygos po sugriautus štetlius mišinys. Jo antrasis romanas „Extremely Loud and Incredibly Close“ pasakoja apie nekaltą ir ne pagal metus subrendusį vaiką, sukrėstą savo tėvo žūties Rugsėjo 11-ąją. Kuo mažiau ryšio su realybe turi romanas, tuo didesnę simpatiją jis kelia. Rašytojos Kamilos Shamsie romanas „Burnt Shadows“ išnaudoja šią formulę iki galo ir paverčia ją absurdu: jos romanas prasideda Hirosimoje 1945-aisiais, vėliau veiksmas persikelia į 1947 metų nepriklausomybės pradžios Delį, paskui – į devintojo dešimtmečio Karačį, Rugsėjo 11-osios Niujorką, o baigiasi Afganistane, ėmus kristi amerikiečių bomboms.

Daug svarbesni ir geresni tekstai taip pat susitelkia į istorines traumas. Junot Díazo romane „The Brief and Wondrous Life of Oscar Wao“ (2007) rašytojas staiga nusigręžia nuo šiuolaikinės Dominikos bėdų ir ima rašyti apie skausmingus diktatoriaus Trujillo laikus. Teju Cole’o knygos „Open City“ (2011) – įžvalgaus, puikaus romano – pagrindinis veikėjas Džulijus klaidžioja po Niujorką ir ieško vergų turgaus, išžudytų indėnų ir kitų žiaurybių ženklų. Kaip ir jam įtaką padariusiuose Sebaldo tekstuose, melancholiškas klydinėjimas tarp mirusiųjų, regis, apsaugo romano veikėją, o gal ir patį rašytoją, nuo šiuolaikinio pasaulio, su kuriuo susidurti jam nepakeliama.

Šis apsėdimas praeitimi reiškia tik viena – pasaulio literatūra atsilieka nuo paties pasaulio, nors žanras ir stengiasi pabrėžti jos šiuolaikiškumą. Galima ginčytis, sakyti, kad Hirosimos ar Holokausto šmėklos vis dar persekioja mus, kad žmonės vis dar vengia apie šį persekiojimą kalbėti. Be to, dėl praeities baisybių, skirtingai nei dėl šiais laikais vykstančių žiaurumų, sutaria visi liberalūs skaitytojai. Tačiau šie rašytojai išstumia iš savo kūrinių šiuolaikinį pasaulį, perkelia politiką kitur – į tolimas šalis ar nebesugrąžinamą praeitį. Šių dienų painiava ir prieštaravimai yra ignoruojami arba susentimentalinami.

Pagrindinė pasaulio literatūros kūrimo ir palaikymo institucija yra ne literatūros festivaliai ar komercinės leidyklos, o universitetai. Regis, kiekvienas pasaulio literatūros rašytojas turi paskyrimą. Pamukas dėsto Kolumbijos universitete, Paulas Muldoonas – Prinstone, Junot Díazas – Masačusetse. Universitete gimusios postkolonializmo idėjos taip pat darė įtaką pasaulio literatūrai.

Tiesa, ne visi išgarsėję periferijos rašytojai pakliuvo į pasaulio literatūros sūkurį. Kai kurių likimas laimingesnis ar mažiau kompromituojantis. Rusas Eduardas Limonovas, svarbi nacionalinė figūra, liko už festivalių kultūros ir pasaulio literatūros ribų galbūt ir todėl, kad yra neprognozuojamas šiknius: visur vaikšto nekviestas, jo politinės pažiūros ir veikla įtartinos, negana to, kai Limonovas paskutinį kartą lankėsi literatūros festivalyje, jis smogė šampano buteliu britų rašytojui Paului Bailey į galvą.

Saramago savo silpnesniuose romanuose sentimentalus, bet stipriausi jo romanai parašyti žmogaus, kuriam humanizmas – politikos pamatas, ranka. Bolaño, ispaniškai kalbančiame pasaulyje išgarsėjęs tada, kai gavo Romulo Gallegoso apdovanojimą už romaną „Pašėlę detektyvai“ (1998), kuris tyčiojosi iš literatų, nepasuko lengvesniu keliu, bet parašė nežmoniškai storą ir atstumiantį „2666“. 150 šio romano puslapių – siužeto neturintis vyrų smurto prieš moteris Meksikos pasienio mieste katalogas (tai daugiau šių laikų, o ne praeities baisybės). O dar prisiminkime ir Arundhati Roy, kuri metė rašyti romanus po „Mažmožių dievo“, nes nerado tinkamos literatūros formos savo vis radikalėjančioms politinėms pažiūroms išreikšti. „Savo negailestinga Indijos „liberalaus vystymosi“ ir dvejopų JAV standartų kritika, – rašo indų prozininkas Tabishas Khairas, – Roy atskyrė save nuo žmonių, kurie paprastai lankosi literatūros festivaliuose. Tokie žmonės paprastai laukia tik švelnios kritikos, kuri neverstų jų jaustis nepatogiai.“

Pamažu pasaulio literatūra tapo tuščiu indu, skirtu globalaus elito saviratifikacijai, nors dažniausiai tam elitui literatūra nė nerūpi. Pasaulio literatūra primena Davoso forumą, kur ekspertai, valstybių delegatai ir įžymybės, gurkšnodamos iš buteliukų vandenį, ramiai ir draugiškai diskutuoja apie siaubingas žmonijos problemas, bėdas, iš kurių jie patys, regis, išsisuko.

Tiesa, esama keleto autorių, kuriems pavyko išvengti glotnaus globalizmo. Šis keleto amerikiečių sudarytas sąrašas, žinoma, yra visiškai nepilnas ir eksperimentinis. Bet kelis vardus reikia paminėti: Prancūzijoje tai prieštaringoji Marie NDiaye, pietų Italijoje – feministinius romanus rašanti Elena Ferrante (ypač jos bauginančios „I giorni dell’abbandono“ („Apleisties dienos“, 2002) ir ramesnioji trilogija, prasidedanti romanu „L’amica geniale“ („Mano nuostabioji draugė“, 2011). Iš Meksikos rašytojų minėtini aštresnį požiūrį į Lotynų Amerikos istoriją pasirinkę Juanas Villoro ir Álvaro Enrique; Argentinos rašytoja Pola Oloixarac savo daug triukšmo sukėlusiame romane „Las teorías salvajes“ („Laukinės teorijos“, 2008) demaskuoja moterų literatūros stereotipus. Iš įdomesnių rusų autorių minėtinas poetas ir vertėjas Kirilas Medvedevas, viešai atsisakęs autoriaus teisių į savo kūrinius. Kinas Yian Lianke, skirtingai nei Nobelio premijos laureatas Mo Yanas, buvo priverstas pasitraukti į literatūrinį pogrindį, bet tapo įtakinga jėga. Indijoje dirba keletas angliškai rašančių autorių – Samanth Subramanian, Tabishas Khairas, taip pat vietinėmis kalbomis rašantys Girishas Karnadas ir Mahasweta Devi.

Globali literatūra, labiau apibrėžiama institucijų tinklo nei panašių kūrinių ar projektų, į literatūrą žvelgia kaip į akivaizdų autonomišką gėrį, tarsi tam tikras literatūros meistriškumo standartas gali būti atribotas nuo to, ką rašytojai gali pasakyti ir kaip jie tai daro. Bedančiam globalios literatūros ekumenizmui trūksta pasipriešinimo tiek forma (kaip buvo modernizmo laikais), tiek turiniu. Globalūs literatai pasitenkina mintimi, kad vien rašydamas ar skaitydamas „grožines“ knygas jau savaime, estetiškai ir politiškai, atsiduri gerųjų angelų pusėje. Ši literatūra nedaro sprendimų ir nereiškia nuomonių. O rašytojai, labiau susidomėję literatūra nei tiesa, paprastai nepasiekia nė vieno iš šių tikslų.

nplusonemag.com

Parengė Marius Burokas

www.satenai.lt