Patriotizmas - kieno ir kam?

Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius teigė: pelų ir šiaudų niekas neklastoja, klastojamos tik didžios brangenybės. Reta sąvoka taip dažnai ir taip stipriai klastojama kaip patriotizmas. Jo vardu vykdomi didžiausi žygdarbiai ir dangstomos žemiausios niekšybės. Dar dažniau patriotizmas lieka tuščia iškaba, fasadu, už kurio nėra jokio turinio arba glūdi toks turinys, kuris iš esmės priešingas šiam fasadui.

Patriotizmą lengva supaprastinti iki vieno klausimo, pavyzdžiui, kokios nors grėsmės, dažniausiai – išorinės. XVI a. grasant Rusijai, Lietuvos valstybė iš pradžių dalimis, o paskiau – visa prijungta prie Lenkijos. XX a. 1-oje pusėje grasant Lenkijai, dalis žvalgėsi į sovietų Rusiją, dalis – į Vokietiją, abi šios imperijos mielai tuo naudojosi. XXI a. pradžioje nuo Rusijos bėgta Europos Sąjungon, atmetant bet kokias įžvalgas apie tenykščius iššūkius ir grėsmes. Visais šiais atvejais naudota patriotinė retorika, deja, „vieno klausimo patriotizmas“ netrukdo naikinti paties patriotizmo tikslo – Tėvynės laisvės ir savarankiškos valstybės.

Daugialypis ir sudėtingas pasaulis lengvai supaprastinamas iki dvišalės schemos: Vakarai (tarsi jie būtų vientisi) prieš Rytus (tarsi jie būtų statiški). Tu – Lietuvos patriotas? Vadinasi – prieš Rusiją. O jei taip – turi būti už Europos Sąjungą. Nenuostabu, kad ši vienpusė kryptis sulaukia atsako, – jau randasi žmonių, kurie, taip pat naudodami patriotinę retoriką, šneka atvirkščiai: Europos Sąjunga mums – grėsmė, išsigelbėjimas – Rusija. Kol kas jų nėra daug, jie neturi įtakos, bet tiktai laiko klausimas, kada čia plūstelės Rytų imperijos pinigai ir pakils rimta, grėsminga jėga.

Vienaakiams, žvelgiantiems vien dešine arba vien kaire akimi, sunku suprasti – kas sieja prancūzų Tautinio fronto pirmininkę Mariną Le Pen ir ukrainiečių Laisvės partijos vadovą Olehą Tiahniboką. Net kalbama apie skirtingus tautiškumus. Pirmoji – prieš Europos Sąjungą ir gana palankiai žvelgia į Rusiją, antrasis – atvirkščiai. Iš tiesų abiejų tautiškumas vienas ir tas pats: „Pour la France indépendante!“, „За самостійну Україну!“

Prancūzams Rusija nėra grėsmė, užtai gali būti sąjungininke. Ukrainiečiams Rusijos viešpatavimas šiuo metu – pagrindinė problema, kurią tenka spręsti. Antra vertus, jų tautininkai puikiai supranta, kas jų laukia Europos Sąjungoje. Priešingai, nei bandoma teigti pas mus, jie prieš Europos Sąjungos virsmą iš valstybių sandraugos į valstybę, prieš migraciją iš trečiųjų šalių, prieš dorą ir šeimą ardančias laisvės, lygybės, tolerancijos sampratas ir pasirengę su tuo kovoti.

Lietuvos atvejis ypač sudėtingas. Viena vertus, mes – jau Europos Sąjungoje, nors galima svarstyti, kiek teisėtai: Konstitucijos reikalaujama dauguma piliečių balsų referendume dėl stojimo taip ir nebuvo surinkta. Antra vertus, Rusijos grėsmė niekur nedingo – ji veikia mus propagandos, kultūros, ekonomikos ir energetikos kanalais, o karinės invazijos pavojus taip pat lieka tikėtinas. Gruzijos pavyzdys rodo, kad karų epochą nurašyti istorijai dar per anksti. Pridurkime agresyvėjančią Lenkiją ir jos ekspansinį politinį veikimą – ir turėsime visą problemų komplektą.

Dėl šių priežasčių reikalingos dvi geopolitinės linijos. Viena vertus, svarbūs ryšiai su JAV, deja – dabartinės prezidentės politika mus vis labiau tolina. Maivymasis prieš Baraką Obamą, kalbos apie JAV diktatą – čia pat pataikaujant tiek Europos Sąjungai, tiek Rusijai, tariamų CŽV kalėjimų skandalas ir jo kurstymas vargiai prisideda prie draugystės su NATO aljanso lyderiais, o NATO kol kas – svarbiausias mūsų geopolitinio saugumo garantas, gal ir ne tobulas, bet kito kol kas nėra. Antra ir dar svarbesnė kryptis – geopolitinio, kultūrinio ir ekonominio bloko kūrimas savo regione, pirmiausia – su Latvija ir Estija, paskui – su Ukraina, o galiausiai galbūt kviečiant ir Baltarusiją.

Šis blokas – sąlyginai galima jį vadinti Baltokarpatija – būtų ganėtinai stiprus atsilaikyti tiek prieš Maskvos, tiek prieš Varšuvos, tiek prieš Briuselio imperializmą. Šias šalis sieja istorija, geopolitiniai iššūkiai, artimos moralės ir kultūros sampratos. Sėkmės atveju galėtume mažiau rūpintis vis labiau ryškėjančiomis vidaus problemomis NATO aljanse ir pačiose JAV. Šis blokas galėtų tapti rimtu veiksniu ir kalbantis su Karaliaučiaus krašto gyventojais, kurie vis mažiau nori likti Rusijos imperijoje, bet Vakarų Europos dekadansas – taip pat menkai viliojanti perspektyva.

Žinoma, skeptikas vyptelės: kam išradinėti dviratį? Dviratis išrastas: žydras ir su žvaigždutėmis. Čia tenka grįžti prie tikslo. Pirmiausia – ar tikrai didelis skirtumas tarp Kremliaus Maskvoje ir Kremliaus Briuselyje? Antra, net žiūrint iš Rusijos sulaikymo taško tai abejotinas išsigelbėjimas. Europos Sąjungos metropolijos – Prancūzija ir Vokietija (skirkime politinius elitus nuo tautų). Vokietija tiesia Rusijai dujotiekius, keliančius mums politinę, ekonominę ir ekologinę grėsmę, o Prancūzija pardavinėja jai karo laivus. Pagaliau Europos Sąjungos prezidentas atvirai kalba: tautoms ir tėvynėms Europoje vietos nėra. Ar tokį patriotizmą siūlo vienaakiai fasadiniai?

Jeigu Europos Sąjunga grįžtų prie suverenių tautinių valstybių, klasikinės doros ir iš tiesų europietiškos Europos – be perėjūnų iš viso pasaulio, tokioje Sąjungoje galėtume likti. Net nėra prieštaravimo tarp jos ir galimo Baltokarpatijos bloko. Jau šiandien esame keliose tarptautinėse sąjungose, kurių valstybės narės ne visais atvejais tos pačios. Žinoma, pagrindinis principas – tiek Baltokarpatijos kūrimo, tiek išlikimo Europos Sąjungoje – tautinis suverenumas, be didžiųjų brolių, be visagalių centrų. Jeigu, žinoma, tikslas – Tauta ir jos Tėvynė, o visi blokai – priemonės.

Fasadiniai patriotai daug kalba apie globalią, modernią, konkurencingą Lietuvą. Globalios Lietuvos konceptas jau savaime kelia šypseną: vienas kolega juokais pasiūlė klajojančios Lietuvos konceptą. Atsisakome atgyvenusių ryšių su žeme, buriamės į mobilias grupes, hunų pavyzdžiu beldžiamės į bet kurio pasaulio miesto vartus ir sakome: duokite pinigų! Jei ne – čia ir liksime, su visomis pasekmėmis. Vietiniai viską pasveria ir sumoka, o mes keliaujame toliau. Projektas?

Juokai juokais, o didžiausios fasadinių patriotų partijos lyderis ne taip seniai gyrėsi: išsikovojome laisvę emigruoti. Pasiekimas, ką besakyti – ypač patriotui. Kurios Tėvynės – lieka atviras klausimas. Ypač daug kalbama apie modernumą, ką gi: juodaodis lenkakalbis lietuvis – labai modernu, bet dar moderniau būtų, jeigu jis būtų homoseksualus, o vaikus pradėtų mėgintuvėlyje. Ar čia jau – riba? Gal tik laikinai, kol rinkėjai pripras, kad tai priimtina?

Konkurencingumas – skamba išdidžiai. Deja, tikrame pasaulyje visada buvo ir bus skirtingos sąlygos, dėl to varžybose visada vieni pirmaus, o kiti atsiliks. Jeigu, žinoma, žais tą patį žaidimą, toje pačioje arenoje. Globali konkurencija, tiek kultūroje, tiek ekonomikoje – tik dar viena širma, už kurios glūdi savų, nacionalinių vertybių ir interesų išdavystė. Sąmoninga ar ne – mažiau svarbu. Žinoma, šalis, puoselėjanti nacionalinę kultūrą ir ekonomiką, ilgainiui gali žengti į tarptautines varžybas ir jas laimėti, geriausi pavyzdžiai – Izraelis ir Japonija. Bet tam reikia subręsti. Šalis, dar tik besigaivelėjanti nuo ištisinio alinimo, greičiau taps Ekvadoru ar Nigerija, kur siautės svetimi.

Rusų nacionaldemokratų lyderis Konstantinas Krylovas taikliai apibūdino Pietų Afrikos Respubliką iki ir po Nelsono Mandelos revoliucijos. Iki revoliucijos tai buvo pirmaujanti Vakarų valstybė, o po revoliucijos tapo eiline atsilikusios Afrikos šalimi. K. Krylovas klausia – kas geriau: puikus dvaras ar jį nugriovus sukalta vargana daržinė? Ir pats atsako – nelygu kieno dvaras ir kieno daržinė. Iki revoliucijos afrikiečių žemėje stovėjo svetimas dvaras, o patys afrikiečiai jame geriausiu atveju dirbo tarnais, blogiausiu išvis liko už jo vartų. Po revoliucijos jie pasistatė daržinę, bet ta daržinė priklauso jiems.

Žinoma, tai reikia suprasti perkeltine prasme. Vokiečių pilys Latvijoje tapo jos paveldu. Vis dėlto dabar šis paveldas priklauso Latvijos piliečiams. Perkeltinę prasmę išvertę į tiesioginę, galime klausti, pirmiausia patys savęs: kas geriau – klestinti ekonomika, iš kurios gėrybes sems geriausiu atveju labai siauras vietinių žmonių sluoksnis, blogiausiu – svetimšaliai, ar pusėtina, bent kiek pakenčiama ekonomika, užtikrinanti atitinkamą gerovę daugeliui šalies piliečių?

„Varpo“ šūkis „Lietuva – lietuviams!“ šiandien ypač aktualus. Jis reiškia, kad Lietuvos valstybės pagrindu turi likti lietuvių tauta, Lietuvos valstybė – laisva ir savarankiška, o aukščiausia valdžia joje – piliečiai. Negali būti patriotizmo be „patrijos“, be Tėvynės, jungiančios bočius ir ainius. Patriotizmas – tai sistema, kurioje kiekvienas gyventojas – pilietis, turintis teisę ir pareigą spręsti svarbiausius Tėvynės klausimus. Atsakykime sau, kieno patriotais norime būti ir su kokiais patriotais mums pakeliui – su Lietuvos ar su transnacionalinių korporacijų, Europos Sąjungos, Rusijos imperializmo arba Lenkijos ekspansionizmo patriotais?