Per 10 metų Lenkijos lietuvių sumažėjo 15 procentų

Neseniai, gruodžio 9 dieną, per Punske vykusį Lenkijos lietuvių bendruomenės (LLB) tarybos posėdį, tarp kitko, kalbėta apie lietuvių kultūros paveldo išsaugojimą Lenkijoje ir su tuo susijusias problemas. Tai nėra nauja tema. Jau ne kartą apie tai diskutuota, ne kartą bandyta įvairiais būdais tą paveldą registruoti ir išsaugoti.

Nemažai darbo atliko prieš kelis dešimtmečius Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos įsteigta speciali komisija, kuri surinko gana daug informacijos. Nors dėl politinės santvarkos nepavyko daugelio objektų įamžinti ar deramai jų pažymėti, surinkta informacija ir toliau davė vaisių. Visų pirma ja naudojosi lietuviškų mokyklų mokytojai, rengdami mokinius istorijos konkursams, ruošdami proginius minėjimus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę į pagalbą atėjo Lietuvos institucijos ir įvairios nevyriausybinės organizacijos. Visų pirma susirūpinta Lietuvos karių kapais Seinų ir Berznyko kapinėse, Seinuose iškilo paminklas lietuvių poetui ir Seinų vyskupui Antanui Baranauskui ir pan.

Šiandien galima drąsiai teigti, kad sukaupta nemažai informacijos apie lietuvių paveldą Lenkijoje, atlikta tyrimų, išleisti moksliniai darbai. Šiais klausimais rūpinosi Lietuvos diplomatinės atstovybės, LR kultūros ministerija, o pastaruoju metu apie tai kalbėta bendrų Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) ir Lietuvos Seimo ir Vyriausybės institucijų posėdžių metu. Lenkijoje esantis lietuvių paveldas - tai ne tik Lenkijoje gyvenančių lietuvių, bet visų lietuvių paveldas.

„Kultūros paveldas“ – tai labai plati sąvoka. Dažnai esame linkę kalbėti tik apie materialųjį paveldą (tai bažnyčios, kiti istoriniai pastatai, kapinės ir pan.), tačiau užmirštam, kad šiame krašte dar daugiau išlikusio nematerialiojo paveldo (dainos, šokiai, kalba, tradicijos…). Unikalus gamtovaizdis ar lietuviškos pavardės – tai taip pat mūsų paveldas. Kokį vaidmenį Seinijoje gyvenančiam lietuviui jis atlieka? Atsakymas galėtų būti labai platus, tačiau apibendrinant reikėtų konstatuoti, kad visų pirma stiprina tautinę tapatybę, leidžia didžiuotis savo protėvių palikimu ir tokia dvasia auklėti ateities kartas.

LLB tarybos posėdžio metu buvo pasakyta daug minčių apie kultūros paminklus, siūlyta vienaip ar kitaip juos atnaujinti arba naujais paminklais įamžinti iškilias asmenybes ar įvykius, išleisti leidinį, kuriame informacija apie lietuvių paveldą būtų tinkamai susisteminta.

Per susitikimą atkreiptas dėmesys į tai, kad paskutinis Lenkijos visuotinis gyventojų surašymas parodė, jog jau patys mūsų regione gyvenantys lietuviai tapo itin sparčiai nykstančiu lietuvių kultūros paveldu. Nuo 2002 metų, kai vyko pirmasis po demokratinių permainų Lenkijoje surašymas, iki 2011 metų surašymo lietuvių Lenkijoje (visų pirma reikėtų turėti omenyje mūsų regioną) suskaičiuota 4,7 tūkstančio. Vadinasi, per 10 metų jų sumažėjo 15 proc. (tai lyg būtų išnykę du trečdaliai Punsko gyventojų!). Daugelis jų niekur neišvyko. Jie nusprendė deklaruoti kitą tautybę. Jeigu šis procesas vyks tokiu tempu, tai po 50 metų šiame regione lietuvių gali nebelikti. Liks šiek tiek materialiojo paveldo, bet juo rūpinsimės ne mes, o geriausiu atveju mūsų kaimynai.

Todėl kyla natūralus klausimas, kas lemia tokį spartų nutautėjimą ir kodėl lietuvių paveldas neatlieka reikiamo vaidmens. Ar tai lėmė Lenkijos politika, ar globalizacijos procesai, ar mūsų pačių klaidos? Neblogai veikiančiuose lietuvių kultūros namuose kiekvienais metais vyksta daugiau kaip 60 kultūrinių renginių, veikia ansambliai, muziejai, žurnalų redakcijos, rašoma poezija, leidžiamos knygos, net… miuziklą pavyko pastatyti. Tačiau visa tai nesustabdė asimiliacijos.

Žinoma, susiduriama ir su objektyviomis problemomis. Kuo toliau nuo Punsko, tuo lietuvių kultūros paveldo išsaugojimo klausimas sudėtingesnis, dažnai politizuojamas, apipintas įvairiais istoriniais stereotipais. Čia ir savo tautinę tapatybę sudėtingiau deklaruoti, ir išsaugoti.

Kita vertus, ar šių ir panašių problemų sprendimas padės sustabdyti lietuvių asimiliaciją? Ilgai trukusios diskusijos dėl dvikalbių kaimų pavadinimų Punsko savivaldybėje, atrodo, davė vienareikšmį atsakymą. Jų pakabinimas tų lietuviškų kaimų nepadarė labiau lietuviškų. Vietovių pavadinimai lietuviški, o jų gyventojų pavardės ir toliau liko lenkiškos. Lietuvių sumažėjo. Ar panašių lentelių pakabinimas Seinų savivaldybėje prisidės prie lietuvių skaičiaus augimo, jų sąmoningumo stiprinimo? Neprisidės, nes tai daroma politiniais sumetimais. O gal tos lentutės ateities kartoms išsaugos tų kaimų baltišką kilmę? Man atrodo, kad tai ne lentučių, o mokslininkų užduotis.

Norint Lenkijoje išsaugoti lietuvių kultūros paveldą, kitaip sakant, likusių lietuvių tautinę tapatybę, reikia į tai žiūrėti kompleksiškai. Visų pirma mums patiems pagaliau įsisąmoninti, kad mūsų beliko ne 15 ar 30 tūkstančių, o jau tik keli tūkstančiai. Suprasti ir bandyti įtikinti taip pat kitus, kad intensyvus ir turtingas kultūrinis gyvenimas ilgainiui neapsaugos nuo nutautėjimo, jeigu tuo pat metu nebus skatinama regiono ekonominė plėtra, gerinami infrastruktūra, švietimas, keliamas lietuvių kalbos vartojimo prestižas, jeigu nebematys prasmės sugrįžti universitetų absolventai. Kitaip kitų padedami sukuriame tik iliuziją, kuria laikui bėgant pradedame ir patys tikėti.

www.ausra.pl (www.alkas.lt)