Perl Harboras: JAV ir Lietuva

Lygiai prieš 75 metus JAV patyrė smūgį, kuris pakeitė istorijos eigą. Išnaudojusi visas galimybes JAV pasimokė iš istorijos ir įsitraukė į karą prieš totalitarinį režimą… sudarydama sąjungą su kitu totalitariniu režimu. Vėliau sekė pergalė ir… Jalta.

Vašingtone, kur pirmą kartą po rinkimų lankosi vieninga Baltijos šalių parlamentarų komanda, visi prisimena istoriją, kalba apie pasirengimą blogiausiam scenarijui ir mini Perl Harborą bei naują Jaltą, kurios galėtų ir nebūti, jeigu pasimokytume iš istorijos. Tačiau išmintingi žmonės pastebi, jog dažniausiai iš savo istorijos nepasimokome. Taigi ar iš tiesų mūsų laukia antra Jalta bei antras Perl Harboras?

Įdomiausia, kad į šį klausimą šiandien niekas vienareikšmiškai Vašingtone atsakyti negali. Statyti tik ant vieno iš pasirinkimų būtų tiesiog rizikinga arba net neprotinga. Pasaulis keičiasi iš esmės, ką labai sunku pripažinti. Liberali demokratija išgyvena beprecedentinę krizę, kokios demokratinis pasaulis neprisimena nuo didžiosios depresijos JAV laikų, nors ir tada niekas JAV nesuabejojo demokratijos vertybėmis – šiandien jos kvestionuojamos visame pasaulyje. Artėjanti ketvirtoji industrinė revoliucija, postmodernus postkrikščioniškas virtualus socialinių tinklų pasaulis ištrina vidurinę klasę, liberalios demokratijos pagrindą. Esminis šios gilios politinės ir socialinės pasaulinės krizės bruožas – gilėjanti takoskyra tarp miesto ir (valstietiško?) kaimo. Kaimą atstovaujantys žmonės sukyla prieš po antro pasaulinio karo sukurtą tarptautinę sistemą, liberalią demokratiją, siekia „išstoti“ iš šio pasaulio, užsidaryti savyje. Lietuviški valstiečiai nėra atsitiktinumas, bet globalios, sunkios ligos požymis. Taigi, kokios pasekmės mūsų visų laukia minint 75 Pearl Harbor metines, ko iš tiesų galėtume pasimokyti iš istorijos tiek JAV, tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje.

Visų pirma, turime atsibusti iš iliuzijų ar neigimo, depresijos stadijos. Turime visu rimtumu pripažinti, kad liberali pokarinė demokratija, kokią (bent iš knygų) pažinojo mūsų seneliai, tėvai ir mes patys, šiandien miršta. Turime pereiti į pripažinimą, kad situacija rimta ir pasekmės gali būti labai liūdnos, turime rimtai pradėti ruoštis blogiausiam, tam, kad šio scenarijaus išvengtume ir išsaugotume savo laisvę ir demokratiją – tiek pasaulyje, tiek šalyje. Laisvė ir demokratija turi tapti esminiais mūsų kasdieninės darbotvarkės punktais.

Antra, turime nedelsiant sujungti savo jėgas su likusiais laisvės ir demokratijos kovotojais – tiek JAV, tiek (Lietuvai ypatingai svarbu) Lenkijoje, tiek visame Šiaurės, Baltijos, Vidurio Europos regione, tiek Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ar net Prancūzijoje, ir neleisti pamiršti (ir patiems nepamiršti) savo likimo brolių ir seserų Rytų Europoje, kruvinose žemėse tarp Baltijos ir Juodosios jūros, kurie visada patiria pirmą smūgį, po kurio visi sulaukiam ir antro.

Turime nedelsdami skirti gerokai daugiau pinigų diplomatijai, mūsų užsienio politikai, kuri šiandien finansuojama mažiausiai iš visų, nors būtent šie žmonės šiandien dar palaiko paskutinius tiltus tarp tautų, kuriais vaikšto demokratijos ir laisvės šaukliai – jeigu šie tiltai bus sudeginti ir prabils haubicos, užmokėsime tokią kainą, kuri tikrai bus didesnė už kelis papildomus milijonus Lietuvos diplomatams ar kelis papildomus šimtus parlamentinei diplomatijai, kuria Lietuva pagrįstai didžiuojasi nuo pat Kovo 11-sios.

Turime skirti daugiau pinigų ir mūsų žvalgams, analitikams, mūsų akims ir smegenims, kurie bus pirmi įspėsiantys kitas kūno dalis, mūsų sąjungininkus apie artėjančią grėsmę.

Trečia, privalome skirti tuos nelemtus du procentus gynybai ne rytoj, o šiandien, nes jie jau vakar turėjo būti paskirti. Be gebėjimo gintis neišgyvensime – tai elementaru ir nuo šiol tai turi tapti mūsų esminiu prioritetu. Išgyvenimo instinktas normaliai būtybei visada yra esminis. Ne 2020, ne 2018, bet dabar, šiandien, 2017, nes tai, jog nesugebėjome to padaryti vakar nėra Trumpo, bet mūsų pačių kaltė ir didelė. Už trumparegystę paprastai užmokama skaudžiu kritimu, o jeigu jau užsidėjome akinius ir pamatėme pasaulį tokį, koks jis yra – nedelsiant pasidarykime akių operaciją, kol dar jauni, nes vėliau jau niekas nepadės.

Ketvirta, turime užmiršti vidutiniškus sprendimus ir vidutinybes, kuriomis apsistatėme nuo galvos iki kojų per pastaruosius 25 metus. Valstietiškas plaukimo pasroviui, galvos neiškėlimo, vienos vietos saugojimo sovietinis mentalas mus atvedė prie bedugnės. Nemokame siekti rezultato, net nenorime jo, pasitenkiname autoritarinėmis vado instrukcijomis, raminame ar naikiname kūrybingus ir individualius, asmenybes, kurių nemėgstame, nes juose per daug laisvės ir demokratijos. Priėjome liepto galą, todėl paprasčiausiai patys prisiimkime atsakomybę už savo valstybę, sukilkime – prieš savo viršininką ar oligarchą, kurio tikslas yra labai paprastas – Tave kontroliuoti, Tave apvogti, paimti iš Tavęs tiek pinigus, tiek laisvę, tiek Tavo ateitį – iš Tavęs bei Tavo vaikų. Privalome atverti kelius jaunai kartai, kuri šį kartą balsavo, ir ne tik gražiais šiandien iš aukštų tribūnų skelbiamais žodžiais, bet ir darbais. Negalime sau leisti būti vidutiniška valstybe, kadangi tokie paprasčiausiai neišgyvensime. Visose srityse privalome siekti tobulumo, lyderystės. Turime iškelti pačius geriausius, jauniausius, siekti unikalių, pasaulį stebinančių, pasaulį į priekį vedančių sprendimų. Visose srityse privalome būti pirmi. Taip, kaip siekia Trumpas. Make America Great Again privalo tapti Lietuvos šūkiu.

Ir pabaigai apie Ameriką, kurioje šiuo metu su Seimo delegacija esame. Tiesiog prisipažinkime, kad iki šiol Amerikai skyrėme labai mažai dėmesio. Lygiai tiek, kiek Kazachstanui ar Baltarusijai, gal net mažiau. Iki šiol Vašingtone dirba tik dvi grupės žmonių – diplomatai, mūsų priesaikos riteriai, nepaliekantys šventų seniausios Lietuvos ambasados pasaulyje sienų jau 92 metus, ir kariškiai.

Šios dvi grupės, beje, yra ubagai, neturintys pinigų net elementariai veiklai – lygiai kiek turi pinigų bet kokia kita Lietuvos ambasada, seniai tik biurokratiškai išgyvenanti, pastatus išlaikanti, paskutinius grašius skirdama nebent Ministro pamaitinimui ar pasitikimui, kuris, žinoma, lieka patenkintas. Žmonių Vašingtone turime mažiau nei vidutiniška, o gal ir mažesnė nei vidutiniška Afrikos valstybė.

Turime diplomatų skaičių bei jų resursus Vašingtone mažiausiai patrigubinti, ir šie resursai turi būti aiškiai įtvirtinti atskira biudžeto eilute, į kurią jokia URM vidutinybė nesikėsintų. Kalbant apie kitas institucijas jau seniai nudžiuvo liežuvis. Vieningai Seime priimta deklaracija už transatlantinius santykius gėdingai nevirto, nevirsta ir nevirs darbais, kad ir kaip gražiai bei vieningai juos visi Seime dėliotų. Kada valstiečių ar socdemų ministrai – kiekvienas iš jų – paskirs po savo žmogų Vašingtone, tada savo žodžius atsiimsiu.

Kultūros ministerija savo specialų atašė Vašingtone sunaikino. Išlaikė tik Žemės ūkio. Transporto, Energetikos, Švietimo, Ūkio (Turizmo ar Valstybės saugumo departamentų) ir kt. vadovai tik gražiai šneka, bet savo žmonių darbui su Vašingtonu nepaskiria. Kaip ir Seimas, prieš trejus metus žadėjęs skirti vieną žmogų santykiams su galingiausiu demokratiniu pasaulio parlamentu – JAV Kongresu, nuo kurio sprendimų vieną dieną priklausys Lietuvos piliečių gyvybės. Man gėda, o Jums ne? Beje, nekaltinkime tik politikų ar biurokratų – estai jau prieš penkis metus sugebėjo į Vašingtoną pasiųsti savo kamerą ir žurnalistą, Varšuva tokių turi virš dešimt, mes neturime nieko, nes su Kremliaus propaganda kovojame tik žodžiais, matyt jau pripratome gyventi su išplautais smegenimis. Nevyriausybinės organizacijos Vašingtone turi iš esmės tik du atstovus – Marių Laurinavičių bei Dalia Bankauskaitę – abu čia dirba už JAV lietuvių pinigus, nes Vilnius neskiria tokiems dalykams pinigų. Džiaugiuosi tik verslu, kuris nepaisant kritikos ir perspėjimų padarė savo – tiek JAV verslas, netrukus priartėsiantis prie 10000 naujų darbo vietų Lietuvoje, tiek Lietuvos verslas, praeitais metais savo eksportą į JAV išplėtęs (ir nuolat plečiantis) net 30 procentų. JAV ekonomika didžiausia, jos rinka milžiniška ir ji taps dar didesnė, jeigu sudarysime laisvos prekybos sutartį su JAV, kurią mūsų visi draugai respublikonai JAV Kongrese šiandien remia. Ar ją parems Prezidentas Trumpas netrukus pamatysime – manau, kad esmė išliks, nors pavadinimai gali keistis, nebent ir mūsų valstiečiai iškels savo seną kovos kirvį prieš esmę, o ne tik pavadinimus.

Kaip jau sėkmingai susitvarkė su JAV skalūnais ar atomu.

Taigi, ar tikrai minime, ar prisimename 75 Pearl Harbor metines, mokomės iš istorijos, mokomės iš savo bei svetimų klaidų? Dar ne vėlu, viską dar galime ir turime padaryti. Vieningai, ne žodžiais, o darbais Tėvynę mylėdami.