Petras Cvirka

110 metų – lygiai tiek sueina nuo tada, kai 1909-ųjų metų kovo 12-ą dieną gimė Petras Cvirka (1909-1947). Literatūros klasiku tapęs rašytojas, poetas ir visuomenininkas, kurio kūrybinis palikimas, kaip ir patsai jo gyvenimo kelias lig šiolei kursto aistringas reakcijas. Apvalių metinių proga jį prisiminti vertėtų ir mums.

NEMUNO KRAŠTO SŪNUS

P. Cvirkos gyvenimas prasidėjo senoviniame Klangių kaime, ant aukšto skardžio į rytus nuo Veliuonos. Valstietiškai Kazimiero ir Marijos Cvirkų šeimai Petras buvo pirmagimis vaikas. Abu tėvai, nors paprasti bei nepasiturintys, vis dėlto buvo tarp labiausiai išprususiųjų kaimo gyventojų; skaitė pažangiąją to meto spaudą, domėjosi kultūros klausimais.

Kaimiškoje Nemuno krašto aplinkoje praėjusi Petro vaikystė nepaliko be gilių tuomečių istorinių įvykių žymių. Didelius įspūdžius davė Pirmasis pasaulinis karas, kurio vaizdai įaudrino dar šešiamečio (ties Klangiais frontas ėjo 1915-aisiais) Petro vaizduotę. Mėgdavęs žaisti su draugais karą, dabar jis ėmė piešti karo vaizdus – pradėdamas anglimi ant namų plūktinės aslos.

Pradžioje kiek juokingai pasireiškusį palinkimą į meną Petras aiškiai perėmė iš tėvo – vietoje buvusio žymiu bei nagingu medžio drožėju. Bet kol tėvo būta uždaro tylenio, sūnus charakterį perėmė iš motinos – nuolat tarp žmonių būti mėgusios, sąmojo, o taip pat altruizmo ir troškimo padėti kitam nestokojusios moters. Toks jis, svajojantis ir atlapaširdis vaikas, 1918-aisiais pradėjo lankyti Veliuonos pradinę mokyklą.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI

Dar tebūdamas mokyklinuku, 1921-aisiais Petras neteko tėvo. Nors šisai mirdamas paliko šeimą gan varganoje padėtyje, priešmirtinis jo troškimas buvo, kad nors vyriausias sūnus Petras galėtų išeiti mokslą. Kaip daugelis kitų to meto vargingųjų liaudies sluoksnių vaikų, P. Cvirka mokėsi, motinai iš paskutiniųjų besistengus išlaikyti šeimą.

1922-aisiais jis pradėjo lankyti Vilkijos progimnaziją. Tačiau tai reikalavo aukų iš visos šeimos. Tame tarpe ir Petro, ne visada turėjusio deramai apsirengti, arba apsiauti. P mokykloje šeimininkavo klerikalai, jaunimą dusinę religinio fanatizmo persunktais dvasios nuodais. Visgi situacija pakito 1924-ais į mokyklą atėjus naujiems, pažangiau nusistačiusiems mokytojams Petroniui ir Jaunučiui. Jų skatinamas Petras ima domėtis pasaulėžiūriniais klausimais, skaityti antiklerikalinę literatūrą; progimnazijoje suklesti saviveiklos būreliai, pradedamas leisti mokinių laikraštukas „Pirmieji žingsniai“ – vienu pagrindinių jo įkvėpėjų, autorių bei iliustratorių buvo jaunasis P. Cvirka.

„ŽIBURĖLYJE“

Tačiau Petras, nors parodęs turįs ir rašytojo gyslą, iš pradžių dar nepasuko literato keliu. 1926-aisiais metais baigęs Vilkijos progimnaziją Cvirka, skatinamas mokytojo Petronio, įstojo į Kauno meno mokyklą. Kad galėtų materialiai išsiversti, su Petronio pagalba Petrui pavyko susirasti kampelį „Žiburėlio“ labdaros draugijos bendrabutyje.

Čia ne tik išsiskleidė Petro, kaip dailininko, sugebėjimai, bet susiformavo ir aiškesnė politinė pozicija. Ten, išmokęs rusų kalbos, Cvirka ėmė godžiai skaityti Antono Čechovo, Levo Tolstojaus, o taip pat socialistinio realizmo tėvo – Maksimo Gorkio raštus. Inteligentijos, ypač liaudiško kilimo, tarpe sklido antikapitalistinės, socialistinės ir komunistinės idėjos. „Žiburėlio“ valgykla buvo tapusi savitu pažangaus Kauno jaunimo klubu. Diskusijose dalyvaudavo ir pogrindinio komjaunimo veikėjai. Būtent „Žiburėlyje“ 1927-aisiais Cvirka susipažino su Jonu Šimkumi, o 1928-aisiais, su bene artimiausiuoju savo bendražygiu – Antanu Venclova.

Kaip tik tada P. Cvirka debiutavo, kaip literatas. Tiksliau – poetas. Išėjo nedidelis eilėraščių rinkinukas pavadinimu „Pirmosios mišios“. Jame Cvirka kandžiai pašiepė bažnyčią ir jos tarnus, iškėlė aikštėn skaudžias tuometės Lietuvos visuomenės piktžaizdes (pvz. – „Mišios, kurias aš pats laikiau“, „Lietuva“, „Gyvenimo katarinka“ ir kt.). Nenuostabu, kad reakciniai sluoksniai knygelę sutiko neigiamai; netrukus „Pirmosios mišios“ buvo cenzūros uždraustos, o tiražas – konfiskuotas.

Tačiau tuo nesibaigė nei Cvirkos literatūrinė kūryba, nei opozicinė jo veikla. Priešingai, jis tik dar labiau brendo, o jo pažiūros – radikalėjo. 1929-ais išėjusiame almanache „Raketa“ P. Cvirka jau atvirai kėlė kritinį realizmą atitikusias idėjas – kritikavo buržuazinę, miesčionišką literatūrą, jos beidėjiškumą, kviesdamas jaunuosius literatus nestovėti nuošalėje, bet savo kūriniais kovoti su gyvenimo blogybėmis, kurių pagrindinė priežastis – kapitalistinė santvarka su jos lemiamais socialiniais santykiais.

„TREČIAS FRONTAS“

Iš čia Cvirka prieina beletristinės kūrybos. 1930-aisiais pasirodo jo pirmasis apsakymų rinkinys – „Saulėlydis Nykos valsčiuje“, žiaurių, tragiškų, bet kartu teisingų tikrovės vaizdų nestokojančios realistinės prozos pavyzdys. Kartu P. Cvirka baigia keturis Menų mokyklos kursus, nuspręsdamas daugiau dailės nebesimokyti, bet tapti literatu; o tam geriausią pasiruošimą jis matė ne universitetinėse studijose, bet gyvenimiškoje patirtyje. Susižavėjęs M. Gorkio žygiais po Rusiją („gyvenimo universitetais“), Cvirka kartu su Venclova 1930-iųjų vasarą pėsčiomis perėjo Dzūkiją, išvaikščiojo ir gražiausias rytų Aukštaitijos vietas, pakeliui susipažindami su vietinio gyvenimo realijomis, jo skausmais bei džiaugsmais.

Šį Cvirkos idėjinio subrendimo, kaip ir posūkio link literatūros laikotarpį žymi jo bendradarbiavimas 1930-1931 m. ėjusiame „Trečiajame fronte“ – viename žymiausių to meto kairiosios minties žurnalų, už kurio (neminint paties Cvirkos) stovėjo karštas antifašistas ir revoliucijos šauklys Kazys Boruta (dabar mums žinomiausias savo „Baltaragio malūnu“), kartu su A. Venclova, J. Šimkumi ir kt. kairiaisiais to meto literatais.

Savo kūryboje atskleisdamas opiąsias visuomenės problemas – kapitalistinį išnaudojimą, valdininkų savivalę, žmonių susvetimėjimą, skurdą ir nelygybę, „patriotine“ skraiste pridengtąjį buržujų elito savanaudiškumą, Cvirka išstoja kaip rašytojas-publicistas, rašytojas-kovotojas. Kaip liaudies tribūnas.

„Per varganą svietą beeidams, sūnus,
Pamatė, kad reik agituot: –
Ponus nuversti, dalyti dvarus, –
reik viską biedniem atiduot.

Kad tau sūnelis iššvilpavo, –
neliūsk per daug, motuš, motuše.
Jei kartais dar lauktų kilpa jo, –
biedniem atiduotų ir dūšią.“*

* Sūnaus agitatoriaus dalia. – P. Cvirka. Raštai. T. 5. V., 1985, p. 95

Toks „Trečiam fronte“ paskelbtas eilėraštis buvo daugiau, nei skambi deklaracija. Tai – programinis pareiškimas, tai Cvirkos idėjinis, pilietinis, jo etinis apsisprendimas.*

* Štai kaip pats Cvirka tai sukonkretino, atmesdamas „grynojo meno“ („meno menui“) teoriją, pabrėždamas būtinumą idėjiškai, visuomeniškai angažuotis:

„Yra žmonių, kurie rašo didesniais tikslais, jie esti akstinas, atbudimas, protestas, kovos pradžia, jie išeina su lozungais ir agitacija už naują tvarką, naują socialinę santvarką, naujas gyvenimo formas... Jų daina – žadinimas. Yra žmonių, rašančių šiaip sau visokias „ciamcia lemcia“ ir drįstančių afišuotis poetais, spėjusias subrukti nevykusį ketureilį apie širdies kentėjimus, apie fėjas, pasileidusia dvasios anarchija skelbiančius dekadansą ir demoralizuojančius jaunąją, ateinančią kartą, kuriai kartais mokyklose šis šlamštas brukamas už „perlą“.

Štai kokia turėtų būti mūsų protesto pradžia. Po protestu visi tie pasirašys, kuriem rūpi reikšmingas ir prasmingas žodis, kurie supranta naują poeto tipą: agitatorių, kovotoją, einantį su masėmis, nes jis turi prasmę ir tikslą. Mums svarbu būt tendencingiems, svarbu – tvirtinu, kada visur toks bankrotas ir tokia sąšlavynė iš tų „grynojo meno kūrėjų“ (P. Cvirka. Raštai. 6 T. V., 1985, p. 249-250).

PARYŽIUS – KAPITALIZMO SPINDESYS IR SKURDAS

Ši pozicija tik sustiprėjo 1931-aisiais, kai jaunasis rašytojas, gavęs kuklią stipendiją iš „Žiburėlio“ draugijos, šiaip taip išvyko į Paryžių studijuoti literatūros ir meno. Ten P. Cvirka pamato didžiulius kontrastus – „vitrininį“ elito kapitalizmą, blizgančius rūmus ir miesčionių kvartalus; o greta – vargingųjų sluoksnių gyvenimą.

Nesužavi Cvirkos ir populiarėjęs „modernusis“, nuo realizmo atsisakęs dekadentinis menas. „Nepyk, brolau, juk tu žinai, kad aš marksistas. Per visas galerijas eik – tas pats ir tas pats – visur meistrai, visur vardai, visur juos sunku „smertelnam“ žmogui pasiekt – o vis dėlto visur buržuazinio pasaulio dūšios menkysta“, – savo bičiuliui, skulptoriui Juozui Mikėnui adresuotame laiške iš Paryžiaus rašė P. Cvirka.*

* Laiškas J. Mikėnui. Paryžius, 1931 m. ruduo. – P. Cvirka. Raštai. T. 7. V., 1986, p. 223.

Dar daugiau. Cvirka užmezga ryšius su vietos pažangiąja visuomene. Su marksistais, kairiaisiais literatais Tada jis iki galo apsisprendžia, kaip socializmo-komunizmo šalininkas. Bet 1932-aisiais grįžęs į Lietuvą (cenzūrai jau uždarius „Trečią frontą“) Cvirka neberanda ankstesnių galimybių iš ties revoliuciniams kūriniams skelbti viešoje, legalioje spaudoje. Sekantį laikotarpį jis praleidžia brandindamas naujus kūrybinius sumanymus, versdamasis atsitiktiniais vertimais, kompiliacinio pobūdžio straipsniais.

Tiesa, ir tuomet jis nesnaudžia. 1933-iaisias į valdžią Vokietijon atėjus nacistams P. Cvirka kartu su A. Venclova nuodugniai ištyrinėja pastarųjų ryšius su vokiškaisiais pramonininkais, su monopolinio kapitalo gigantais ir kartu parašo demaskuojančią publicistinę knygelę „Adolfas Hitleris“.

KŪRYBOS SUŽYDĖJIMAS

Paskui seka bene produktyviausias Cvirkos, kaip rašytojo, veiklos laikotarpis. 1934-aisiais išeina pirmasis jo romanas, beje – pirmasis satyrinis romanas lietuvių literatūros istorijoje – „Frank Kruk“. Jame pavaizduotas Amerikoje pralobusio lietuvio biznieriaus, „graboriaus“ Prano Krukelio (už Atlanto tapusio Franku Kruku) gyvenimas. Nuo skrupulų nepripažįstančio jo iškilimo buržuazinės visuomenės piramidės laiptais iki tragikomiško kracho „graboriui“ grįžus į Lietuvą ir papuolus į vietinių biurokratų pinkles... Nors to meto kritikoje sulaukęs priekaištų dėl formos bei stiliaus trūkumų, kūrinys įgijo didžiulį populiarumą, o „Krukas“ netrukus tapo lietuviško vertelgos simboliu. Šiuo savo debiutu Cvirka įtikinamai demaskavo buržuaziją ir biurokratiją.

Iš karto po to, jau sekančiais, 1935-aisiais metais – išeina dar du, po ankstesnio bandymo jau brandesni Cvirkos kūriniai. Vaikams skirtų apsakymų rinkinys „Cukriniai avinėliai“ (pvz. – „Šyvio gyvenimas“, „Vaikų karas“ ir kt.). Vengdamas tiesiogiai moralizuojančių didaktinių kalbų, čia autorius auklėjamąsias mintis perteikia gyvuose veikėjų paveiksluose, jų praktiniuose veiksmuose, skatindamas jaunuosius skaitytojus žvelgti gyveniman su optimizmu, be nusižeminimo ar nuolankumo. Dar svarbesnis momentas P. Cvirkos kūrybinėje biografijoje – „Žemė maitintoja“. Tai – apimtimi ne itin ilgas, bet visgi plataus užmojo socialinis romanas, per valstiečių Juro ir Monikos Taručių šeimos istoriją nušvietęs tuomečio Lietuvos kaimo tikrovę. Tarutis, pradžioje patikėjęs „nepriklausomos“ Lietuvos pažadais ir nuėjęs į savanorius, paskui gavęs sau mažą lopinėlį žemės, ilgainiui nusigyvena, buožės Jarmalos spaudžiamas, prarasdamas viską, net šeimą. Atskleidžiama nelygybė, buožių įsiviešpatavimas tarpukario kaime, gražiais šūkiais pridengtos žemės reformos antiliaudinė esmė. Galop romane ryškėja ir socialistinio visuomenės pertvarkymo, kaip alternatyvos esamai padėčiai, idėja.

Beje, 1935-aisiais P. Cvirka ne vien intensyviai rašo, bet sėkmingai kuria savo asmeninį gyvenimą – įsimylėjęs Meno mokyklos studentę Mariją Račkauskaitę, ją veda. Sukūrę šeimą jiedu apsigyvena Marijos tėvų namuose Fredoje. Tuo baigiasi ankstesnis Cvirkos gyvenimas bendrabučiuose ir pusrūsiuose. Kartu jis tampa stambaus masto, iš ties pripažintu rašytoju.

SOCIALIZMO ŠAUKLYS

1936-aisiais Cvirka paskelbia trečiąjį savo romaną – „Meisteris ir sūnūs“. Dar anksčiau ketinęs parašyti humoristišką knygą apie Lietuvos kaimo amatininkus, čia Cvirka įvykdo gerokai platesnį užmojį. Būtent – nupiešti istorinį 1905-1907 m. revoliucinių įvykių vaizdą mūsų krašto kaime. Tai P. Cvirka padaro, sėkmingai aktualizuodamas kūrinį savo laiko gyvenimui. „Pakils Lietuva jėgų įgavusi, kurioje žydės teisybė ir lygybė, nebebus kalinių, priespaudos. Tauta su tauta broliškai gyvens kaip lygios šeimos. Ir tvarkysis be ponų, valdimierų ir žalnierių“*, – meisterio Deveikos lūpomis tarė Cvirka, visiškai atvirai keldamas revoliucinio visuomenės pertvarkymo ir internacionalizmo idėjas.

* Meisteris ir sūnūs. – P. Cvirka. Raštai. T. 3. V., 1984, p. 339.

Tais pat metais Cvirka pirmąkart išvyksta vizitu į Tarybų Sąjungą. Pirmąją šalį žmonijos istorijoje, stačiusią socializmą-komunizmą. Viešėjo jis tiek Maskvoje, tiek Leningrade. Jaunąjį rašytoją sužavėjo kultūriniai TSRS laimėjimai, ypač mažųjų tautų nacionalinės dvasios sužydėjimas. Vladimiro Majakovskio atminimo vakare gyvai susipažinęs su eile žymiausių to meto tarybinių rašytojų, kelionės metu Cvirka priėmė pasiūlymą „Žemę maitintoją“ išleisti rusų kalba (po metų knyga pasirodė 20 tūkst. vnt. tiražu). Grįžo jis į Lietuvą kupinas jėgų, kovingumo ir tikėjimo, į lietuvių kalbą ėmėsi versti Gorkio, Makarenkos, Ilfos ir Petrovo darbus.

Iš literatūrine kūryba užsidirbtų pinigų, 1937-aisiais P. Cvirka su žmona spėjo pakeliauti ir po Vakarų Europa, aplankyti didžiuosius Prancūzijos, Italijos bei Vokietijos miestus, jų kultūros paminklus. Įspūdžiai buvo dvejopi. Didžiai įvertindamas senosios Europos laimėjimus, Cvirka kartu, kaip ir anksčiau, regėjo vis gilėjantį buržuazinio pasaulio dekadansą, o greta jo – kylančią fašizmo pabaisą. Jis nacistų valdomą Vokietiją taikliai prilygino zoologijos sodui, nužmoginančiam kalėjimui. „Ateina žmonės į gražų viešpaties sodą, sugauna už save silpnesnius, uždaro už štangų, priverčia kilnoti rankas, strapsnoti kojomis, papūgiškai kartoti žodelius“*, – rašė P. Cvirka.

* Zoologijos sodas. – P. Cvirka. Raštai. T. 6. V., 1985, p. 57.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Cvirkos pozicija buvo aiški. Mirtinas fašizmo priešas, jis šaukė liaudį į darbą ir kovą už naują gyvenimą, už socializmą. Tokioje dvasioje jis parengė ir 1938-ais paskelbė sekantį stambesnį savo kūrinį – apsakymų rinkinį „Kasdienės istorijos“. Čia, jau antrame (po „Saulėlydžio Nykos valsčiuje“) tokio tipo bandyme Cvirka atsiskleidė kaip stiprus novelistas, realiais gyvenimo vaizdais ir psichologiniais veikėjų portretais išryškindamas moralinę situacijų problematiką. Pasakojimai, smerkdami nežmoniškus socialinius santykius, persunkti neapykanta neteisybei ir išnaudojimui, kartu pulsavo tikėjimu žmogumi ir jo orumu.

LIAUDIES SEIMO DEPUTATAS

P. Cvirka užėmė vis ryškesnę vietą viešajame gyvenime. Dalyvavo jis literatūros vakaruose, pažangios pakraipos spaudos (žurnalų „Dienovidis“ bei „Literatūra“) leidime. Augo jo autoritetas tiek visuomenėje apskritai, tiek konkrečiai tarp rašytojų. 1939-aisiais Cvirka jau buvo Lietuvių rašytojų draugijos sekretoriumi; o tokio žmogaus iškilimas, savo ruožtu, atspindėjo tuometes tendencijas, kurios aiškiai krypo į kairę.

Lemiamus 1940-ųjų vasaros įvykius Cvirka sutiko atitinkamai. Ilgą laiką oponavęs fašistinei Smetonos diktatūrai, jis – kaip visa pažangioji to meto visuomenė – džiūgavo diktatoriukui pabėgus Vokietijon. Dar daugiau, Cvirka tapo vienu pagrindinių naujojo Liaudies seimo (su Justu Paleckiu priešakyje) dalyvių. Liaudies rašytojas tapo liaudies deputatu. Prasidėjo Lietuvos pertvarkymas socializmo pagrindais. Kelias buvo aiškus – įsijungimas į TSRS, – „kur“, – anot Cvirkos, – „visiems laikams išrauta galimybė venam žmogui misti šimto ir tūkstančio žmonių prakaitu bei krauju“.*

* Ko mes galim pasimokyti iš TSRS. – P. Cvirka. Raštai. T. 7. V., 1986, p. 51.

Buvęs tarp Lietuvos delegatų, vykusių (K. Borutos žodžiais) „Stalino Konstitucijos saulės“ parvežti – Cvirka amžiams įėjo į Lietuvos politinę istoriją. Antikomunistams, antitarybininkams ir reakcionieriams – kaip tariamas „tėvynės išdavikas“ ar „tautos priešas“... Bet net didžiausi tamsybininkai negalėtų priskirti jo prie prisitaikėlių, „išvertusių skūrą“. Ne, Cvirka visad laikėsi kairiosios, socialistinės-komunistinės pozicijos. Kaip toks rašytojas, kaip liaudies dainius – jis nuo pradžios lig galo liko ištikimas sau. Nes būtent socializme jis regėjo savosios lietuvių tautos atgimimo, jos pilnutinio suklestėjimo perspektyvą.

Rašytojas nedelsdamas pasinėrė į naują kultūrinį darbą. Ėmėsi vadovavimo Lietuvos TSR rašytojų sąjungos organizaciniam komitetui, o buvusiuose milijonieriaus Vailokaičio rūmuose suorganizavo kultūrinio gyvenimo centru tapusį menininkų klubą. Kartu Cvirka redagavo literatūrinį žurnalą „Raštai“, domėjosi Lietuvos teatro situacija; tai be abejonės buvo aktyviausi jo visuomeninės veiklos metai.

DIDŽIOJO TĖVYNĖS KARO METU

Deja, prasidėjusią naujo, socialistinio gyvenimo Lietuvoje statybą nutraukė 1941-ųjų birželio 22-ąją startavusi hitlerininkų „Barbarosos operacija“ – puolimas prieš TSRS, tame tarpe ir Lietuvą. Šalyje ėmė siautėti 1940-1941 m. reformomis (ypač – žemės) nepatenkintieji privilegijuotųjų sluoksnių atstovai. Buožės ir miesčionija, kurios neretas atstovas papildė vadinamųjų baltaraiščių ir žydšaudžių gretas. Raudonajai armijai traukantis atgal, buvo organizuojama ir kultūrinių, politinių veikėjų evakuacija.

Koks likimas jiems buvo ruošiamas tėvynėje – matyti iš poeto Vytauto Montvilos, kuris, 1941-aisiais neišsižadėjęs savo komunistinių įsitikinimų ir atsisakęs tarnauti fašistams, pastarųjų buvo kraugeriškai nužudytas, pavyzdžio. P. Cvirka, be abejo, irgi buvo baltaraiščių taikiklyje. Tačiau jam su šeima pavyko išvengti tokios lemties, spėjus pasprukti į TSRS gilumą.

Pradžioje įsikūręs tuometėje Kazachijos sostinėje, Alma Atoje (dab. Almatoje), Cvirka smarkiai išgyveno atsiskyrimą nuo gimtojo krašto, o taip pat – pirminę savo izoliaciją. Jis sielojosi, nugyvenęs jau virš 30-į metų, bet dar toli gražu nenuveikęs, kiek galįs. Cvirka stengėsi kaip galėdamas prisidėti prie bendro karinio reikalo, nors kaip rašytojas keldamas kovinę dvasią savo žodžio jėga. Kaip tik to jis ėmėsi 1942-aisiais atvykęs į Balacnhą, kur eilę mėnesių praleido tarp Lietuviškosios (16-os) Raudonosios armijos divizijos karių.

Karo sąlygomis Cvirka nuolat kalbėdavo lietuviams per radiją, o taip pat intensyviai rašė tuometėmis temomis. Išleido apsakymų apie Lietuvos raudonuosius partizanus („Bausmės ranka“), dalis šio meto jo kūrinių tapo chrestomatiniais (pvz. – „Vienas paveikslas“, „Lakštingala“, „Verksmas“ ir kt.). Į Lietuvą grįžo kartu su Raudonąja armija, 1944-ųjų liepą atvykęs į Vilnių dar aidint šūviams.

PASKUTINIEJI METAI

Pergalę kare Cvirka sutiko džiugiai. Iš tiesų, kaip suprato jisai – tai buvo ne tik lietuvių tautos egzistencinis „būti ar nebūti“ klausimas (hitlerininkams generaliniu „Ost“ planu numačius galutinį lietuvių, kaip nacijos, sunaikinimą), betgi visos žmonijos kova su tamsiausiomis reakcijos jėgomis, su imperialistinio kapitalizmo pagimdytuoju fašizmo slibinu. Tačiau kartu jis buvo išvargęs, sunkiai pergyvenęs karo sunkumus.

Vis dėlto jis nedelsė imtis darbo. 1945-aisiais tapo Rašytojų sąjungos pirmininku. Tai iš esmės reiškė atsakomybę bene už visą tuometę lietuvių literatūrą, už jos orientavimą tarybinės ideologijos linkme. Pradėjo rašyti apsakymus atitinkama tematika – apie besikeitusį visuomeninį gyvenimą bei dramatiškas pokario kovas Lietuvos kaime; jie išėjo rinkiniu „Ąžuolo šaknys“.

1946-ųjų vasarą P. Cvirka su ašaromis akyse palaidojo savo brangiąją motiną. Pastaroji mirė nuo širdies ligos. Kaip ir eilė kitų Cvirkų šeimos narių. Neaišku, ar jis tada įtarė, kad panašus likimas greitu metu lauktų ir jo – dar pačiame jėgų žydėjime buvusio jauno vyro... Visgi 1946-ieji jam tuo nesibaigė. Tų metų rudenį su Antanu Vienuoliu ir Juozu Paukšteliu jis išvyko į kelionę po tarybines Užkaukazės respublikas. Sužavėtas tiek vietos gamtos, tiek egzotiškų vietos nacionalinių kultūrų, Cvirka įspūdžius aprašė eilėje apybraižų, kurios išėjo to meto spaudoje. Jį šios kelionės dar labiau įtikino, kad būtent tarybinis internacionalizmas sudaro prielaidas tiek kiekvienos tautos savitos kultūros klestėjimui, tiek broliškam visų tautybių sugyvenimui.

P. Cvirka buvo pradėjęs ir naują romaną – „Upė negrįžta“, kurį ketino paskirti tai pačiai socializmo įtvirtinimo pokarinėje Lietuvoje temai. Tačiau šios knygos baigti jam nebuvo lemta. Mirė jis netikėtai, 1947-ųjų gegužės 2-ąją dieną, turėjęs vos 38-erius metus, bet pakirstas – kaip ir senoji motina – širdies ligos..

PALIKIMAS IR ATMINIMAS

Nors vertino save ypač kritiškai, o didžiąją dalį savo darbų įsivaizdavo dar esant ateity – netgi per šį palyginti trumpą laiką Cvirka paliko mums didžiulį literatūrinį palikimą. Jis įėjo į mūsų krašto istoriją ir iš jos pasitraukti nesiruošia.

Tarybiniais metais jo pripažinimas buvo neabejotinas. Būtent tada, iki 1990-ųjų, buvo išleisti 3-eji daugiatomiai P. Cvirkos „raštų“ rinkiniai. Paskelbta daugybė straipsnių, populiarių knygelių bei monografijų, skirtų Cvirkos gyvenimo bei kūrybos klausimams. Rašytojo garbei vadintos gatvės, aikštės, o 1959-aisiais Vilniaus centre iškilo J. Mikėno sukurta Cvirkos skulptūra. Stovi ji ten ir dabar, nors daugelis dabarties reakcionierių garsiai reikalauja josios pašalinimo.

Tačiau ne visame tame – Cvirkos tikroji vertė. Ji slypi jo kūryboje, jo raštuose. Dar daugiau, ji slypi tame pavyzdyje, kurį rašytojas įkūnijo visu savo gyvenimu ir darbais. Nuo pradžios lig pabaigos buvęs ištikimu liaudies sūnumi, rišęs savąjį kūrybinį kelią ne vien su savo individualiais polėkiais (kurių, be abejo – būta didelių), bet ir su visuomeniniu interesu. Su paprastos liaudies siekiu geresnio, šviesesnio rytojaus. Būtent dėl to jis šiandien ir yra šmeižiamas, juodinamas, nekenčiamas tų, kurių aukščiausioji dievybė – aukso veršis, o kapitalistinė vergija jam – kone tikriausioji laisvės viršūnė...

Vertėtų dabarties Lietuvos jaunimui, ypač besidominčiam literatūra, pažinti ir nagrinėti P. Cvirkos darbus. Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis iš jų. Ne tiktai formos ar stiliaus – dalykų, kurie, aišku, palyginti greitai sensta. Bet mokytis dvasios, mokytis jo kūrybos esmės. Kuri pačiam Cvirkai buvo vienui vienintelė: „Tarnauti liaudžiai – reiškia tarnauti pačiai tautai, žmonijai, tarnauti tam, kas progresyvu ir gera.“*

* Gyvenamasis metas ir rašytojai. – P. Cvirka. Raštai. T. 6. V., 1985, p. 421.

Todėl nenuogąstaukime. Kol liks tarnaujančių liaudžiai – tol gyvas bus P. Cvirka. Tol gyvas bus jo palikimas, gyvas bus jo pavyzdys. Apžvelgę garbingą rašytojo nueitą kelią bei semdamiesi iš jo įkvėpimo saviems darbams bei kovoms, atminkime jį šiomis už Cvirką jaunesnės kartos poeto, taip pat iki gyvenimo pabaigos (net žlugus TSRS) išlaikiusio ištikimybę liaudžiai, ištikimybę socializmo idealams – Juozo Macevičiaus eilėmis, kurias jis dedikavo mūsų Rašytojui:

„Tu nemirei. Tu amžiais liksi gyvas.
Tu savo širdį mums čia palikai.
Tavus žodžius pavasarį ankstyvą
Kartos mums gimtos pievos ir laukai.“*

* Žemė maitintoja. – J. Macevičius. Rinktiniai raštai. T. 1. V., 1986, p. 26.