Šį kreipimąsi pavadinau „Pilietiškumas“. Referendumas už žemę ir valstybės sugrąžinimą piliečiams, nebeslepiamas valdžios požiūris į jį suvienijo mus, visų tautybių neabejingus piliečius ir parodė, kad laimėti galime tik nesusiskaldę ir drauge. Deja, norintys tapti kandidatais į valstybės vadovus ir deklaruojantys esą nesisteminiai bei skelbiantys teisingus šūkius, nepanoro suprasti pilietiškumo pagrindo – pareigos. Pareigos ne tik valstybei, jei mes, piliečiai, dar norime ja tikėti ir turėti ją, bet ir pareigos, visų pirma, sau – rasti sprendimą, visų pirma, tarpusavyje, jei mes esame bendraminčiai. Su tokiu požiūriu vadovauti valstybei?! Vakarykštė LNK laida „Valanda su Rūta“ parodė, kad sistema, kuriai sugriauti, atrodytų, reikia tik stumtelėjimo petimi, dar sugeba paversti viešu balaganu net Respublikos Prezidento rinkimus. Kad tik nesusijungtume į šį bendrą petį. Taip, kaip sugebėjo susitelkti ukrainiečiai.
Tačiau nerimą kelia mūsų valdžios veiksmai dėl Ukrainos situacijos – ir pernai mūsų nelaimingo pirmininkavimo ES metu, ultimatyviai šokdinant Ukrainą, ir šiandien, provokuojant nežinia ką. Visa tai daroma, deja, Lietuvos sąskaita ir ne jos interesais.
Manau, kad dar nemažai sužinosime apie „didvyrius“, kurie pasinaudojo Ukrainos žmonių pilietiškumu ir net krauju ir savo tikslais suteikė pretekstą Rusijai užgrobti Ukrainą. Neskubėkime daryti išvadų tik pagal politines pažiūras. Net Vakarai Julijai Timošenko rekomendavo šiuo metu nesiveržti į Ukrainos Prezidentus. Ši ponia ne veltui vadinama „dujų princese“. Ją savo laiku dujų patikėtine Ukrainoje pasirinko Rusija, kaip tuo pat metu ir V. Uspaskichą Lietuvoje.
Politologai švelnina Prezidentės D. Grybauskaitės veiksmus ir pareiškimą, kad Lietuvos Seimo Pirmininkė, Darbo partijos frakcija ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas yra Rusijos šnipai. Išversiu Prezidentės pareiškimus į teisinę ir politinę kalbą. Atsakinga valstybės vadovė, demaskavusi Rusijos šnipus, nedelsdama turi kreiptis į Seimą dėl jo narių – Rusijos šnipų – apkaltos ir į Generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Ir Kovo 11-ąją aukščiausią valstybės apdovanojimą skirti VSD vadovui. Jei Seime Rusijos šnipai sudaro daugumą, tai Prezidentė nedelsdama privalo atskleisti informaciją ir paleisti Seimą, paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus.
Jei D. Grybauskaitė dėl savo rinkiminės kampanijos eilinį kartą viešai pamelavo, tai ji pranoko blogąja to žodžio prasme savo mokytojus A. Brazauską ir V. Landsbergį. Prezidentė – tikra provokatorė! Tik žingsnio trūksta iki kito mokytojo M. Burokevičiaus pasiekimų – dėl Ukrainos įvykių nutraukti su Rusija diplomatinius santykius. Šiandien Rusija diplomatinius santykius su Ukraina jau nutraukė. Iš tokios nesivaldančios ir neprognozuojamos valstybės vadovės galima tikėtis bet ko. Kad tik būtų dar kartą išrinkta. O būti išrinktai privalu – reikia ir toliau, dangstantis valstybės paslaptimis, slėpti savo biografiją, nes dėl galimo bendrininkavimo su mūsų valstybės perversmininkais gresia apkalta. Reikia slėpti ir jos kadencijos metu šimtais milijonų, jei ne milijardais, litų švaistomų valstybės lėšų tyrimus bei šiuos nusikaltimus vykdančius asmenis.
Matant šią situaciją, deja, neatsirado vadinamųjų nesisteminių pretendentų į valstybės vadovus pilietiškumo, kaip atsakingo politikų elgesio ir pareigos, siekio. Į Ekspertai.tv 2014-03-03 pokalbį „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ ne tik pasitikrinti anglų kalbos, bet ir dar kartą pabandyti susitarti atvykau tik vienas. Tad mūsų piliečiai ne telkiami, o skaldomi. Skaldomi ir pasiaukojantieji referendumo žmonės, kurie dabar drauge su visais mumis, pasiryžusiais lemiamiems įvykiams Seime dėl žemės ir valstybės susigrąžinimo Tautai referendumo bei VRK dėl lito apgynimo referendumo iniciatyvinės grupės įregistravimo ar neįregistravimo. Turime maksimaliai susitelkti ir plėsti pilietiškumo iniciatyvas, šviesti žmones ir telkti juos. Labai didelė tikimybė, kad visas šias iniciatyvas Prezidentė, Seimas ir Vyriausybė su VRK ryšis palaidoti bet kokia kaina.
Niekada nuo pat savo visuomeninės politinės veiklos pradžios 1986 m. neskaldžiau žmonių, bet siekiau juos sutelkti. Tai aiškiai suvokiau ir 1988 m. birželio 3-iąją, pakvietęs susirinkusiuosius Mokslų akademijoje telktis ir siūlyti kandidatus į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Supratau, kad vienas pats pirmasis Lietuvoje ekologinis klubas „Žemyna“ savo iniciatyvomis neįveiks sistemos.
Todėl ir šiandien, tikėtina, jau kitą savaitę, turėsime maksimaliai mobilizuotis. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas nutarė kreiptis į Kovo 11-osios iškilmingo minėjimo Seime dalyvius ir svečius nedalyvauti šiame posėdyje, jei Seimas ignoruos 320 818 Lietuvos piliečių konstitucinę teisę į referendumo iniciatyvą.
Tiems, kurie mano, kad grįžau į aktyvų visuomeninį ir politinį gyvenimą dėl to, kad dalyvaučiau Respublikos Prezidento rinkimuose, atsakau – Jūs klystate. Niekada nesiveržiau į vadovaujančius postus – „Žemynos“ klube buvau pirmininko Juozo Dautarto pavaduotoju, Sąjūdyje – visų pirma, juodadarbių bendražygiu, niekada neatsisakiau būti ten, kur kiti ir privengdavo. Pagal dabartinį politikos suvokimą, aukojau politinę karjerą dėl tiesos sakymo žmonėms. Kliuvo man dėl tiesos sakymo apie Kazimierą Prunskienę, Vytautą Landsbergį, ir Dalią Grybauskaitę. Ir dėl neleidimo vogti KGB archyvus, ir dar dėl daug ko. Ir dėl savo nuomonės apie referendumus. Klius ir dėl mano paskelbtų faktų apie euro įvedimo kainą ir visišką valstybinės logikos nebuvimą, aklą valdžios paklusnumą ES biurokratinei mašinai.
Tačiau visiškai atsakingai suvokiu, kad savo veikla ir nuostatomis sužadinau daugelio mūsų piliečių viltis, jog dalyvausiu Respublikos Prezidento rinkimuose.
Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad jei ką nors darau, tai darau rimtai ir atsakingai, sveikai užsispyręs, kruopščiai įsigilinęs ir kryptingai. Todėl vasario 19 d. pasiryžau tapti šios politinės kampanijos dalyviu. Nesugebėsiu trumpai išvardinti tų trukdžių, kuriuos patyriau, kad to nedaryčiau. Ir suvokiu kodėl. Nežinantiems žmonėms labai sudėtinga suvokti, kokia mašina užsukta prieš mane ir mano šeimą. Ir labai seniai. Šiomis savaitėmis tai dar labiau suintensyvėjo. Manau, kad netruksime ir viešai sužinoti nemažai naujienų. Todėl prisiimti tą darbą, kuriam negalėsiu skirti visų savo jėgų ir laiko, yra neatsakinga. Nes žinau, kas manęs laukia artimiausiu metu. Po kovo 6 d. mano spaudos konferencijos Seime dėl D. Grybauskaitės VRK pateiktų melagingų duomenų Seimo kanceliarija jau gavo paklausimą, kokiu pagrindu man suteikiama teisė naudotis šia sale.
Šioje situacijoje privalėjau šį žingsnį suderinti ir su šeima, kuri dėl to kenčia dar labiau nei aš. Tai pasirodė labai sudėtinga.
Pasvėręs visas aplinkybes ir tai, kad bene vieninteliam šios politinės kampanijos dalyviui praktiškai užsidarė vos ne visi informacijos sklaidos būdai, kad negaliu vaidinti spektaklio, jog keturi vadinamieji nesisteminiai pretendentai, tariamai draugiškai susikibę rankomis ir deklaruodami vienybę, iš tikrųjų skaldys pilietiškos visuomenės balsus ir didins dabartinės Prezidentės galimybes patekti į antrąjį rinkimų turą, pasitraukiu iš šios rinkimų kampanijos. Atsiprašau visų, kurie tikėjosi, kad neatsitrauksiu.
Laisvo piliečio, ne kandidato, statusas man leis šiuo labai atsakingu pilietinės visuomenės telkimo metu ne tik turėti didesnes sklaidos galimybes, bet ir būti laisvam aiškinat tiesą ir apie kandidatus į Prezidento pareigas. Klausiate mano nuomonės apie kitus galimus kandidatus. Negaliu vertinti tų, kurių nežinau. Manau, kad D. Grybauskaitė neliks antrai kadencijai. Manau, kad Z. Balčytis vargu ar įtikins mus, kad Lietuvai reikalingos E. Estrelos rezoliucijos nuostatos mokyti vaikus lytinių pojūčių nuo jų pirmų gyvenimo metų. Manau, kad nereikia aiškinti dėl sisteminių partijų kandidatų, taip pat ir L. Balsio bei Br. Ropės, nusprendusių, kad jų smulkių partijų klausimas šiandien svarbesnis už bendrą piliečių susitelkimą ir valstybės išsaugojimą. Deja, to nesuprato ar nepanoro suprasti ir R. Paulauskas, ir N. Puteikis. Pasakęs tiesą apie D. Grybauskaitę ir V. Landsbergį, negaliu rinkėjams meluoti ir apie šiuos pretendentus. Kalbame apie valstybės vadovo rinkimus. Atsiprašau tų, kurie supyks, tačiau privalau pasakyti, kad valstybės vadovo poste nematau R. Paulausko. Jei radikalių pažiūrų Sąjūdžio žmogus 1992–1993 m. galėjo pereiti tarnystėn buvusios komunistų partijos vadovybei, nesu tikras, kad tai neatsitiks dar kartą. Manau, kad R. Paulauskas supranta, jog jo TV laida su LDDP premjeru A. Šleževičiumi „Kas geresnio premjere?“ propagandiškai buvo labai reikalinga Sąjūdžio politiniams oponentams. Neįtikino manęs ir R. Paulausko nurodyta priežastis, kodėl Sausio 13-osios naktį jis neatvyko į Aukščiausiąją Tarybą, kurioje po kruvinųjų įvykių su nerimu skaičiavome deputatų kvorumą, kad galėtume į Lenkiją išvykusiam užsienio reikalų ministru A. Saudargui suteikti įgaliojimus formuoti Lietuvos Vyriausybę užsienyje. Neįmanoma buvo būnant „Draugystės“ viešbutyje negirdėti už kelių šimtų metrų vykusio mūsų televizijos ir radijo šturmo. Net komunistai V. Beriozovas ir J. V. Paleckis tą naktį buvo Aukščiausioje Taryboje. Neįtikino savo ketinimų nuoširdumu ir N. Puteikis. Nes nepaaiškino, kodėl jis yra už konservatorišką Visagino AE projektą, kodėl žemės referendumą jis palaiko, o 2012 m. spalio 14 d. referendumo sprendimo vykdyti nereikia? Nepaaiškino N. Puteikis savo nuomonės, kodėl jis yra už euro įvedimą ir š. m. sausio 23 d. spruko iš Seimo, kai reikėjo balsuoti ir priešintis lito su visomis jo dengimo atsargomis sunaikinimui. Nuomonės pakeitimas dėl šių esminių strateginių konservatorių partijos projektų prieš pat šiuos rinkimus neįtikina, nes N. Puteikis nieko taip ir nepaaiškino: nežinia, kada jis sako teisybę, kada ne. Nuoširdžiai kviečiu N. Puteikį įtikinti rinkėjus savo pasikeitusios nuomonės pagrįstumu ir nesiblaškymu. Ir primenu jam rusišką patarlę, kad nereikia dėl visų bėdų kaltinti gero caro blogų patarėjų.
2009 m. sutikau su kolegų nuomone, kad kažkas turi atkreipti dėmesį į Prezidento rinkimų parodiją. Dėl 2012 m. spalio 14 d. referendumo pasisakiau žmonos Reginos paragintas – nei ji, nei Lietuvos žmonės manęs nesuprastų, jei nepasakyčiau savo nuomonės dėl to. Todėl kviečiu, kad dėl Prezidento rinkimų nesiskaldytume – nei referendumo žmonės, nei visi besitelkiantys mūsų piliečiai. Lietuvos Prezidentas, net jei to norės, vienas be Seimo ir mūsų, susitelkusių piliečių, padėties iš esmės nepakeis. Todėl telkimės, nes panašu, kad sparčiai artėja metas, kada Tautai teks pasinaudoti savo konstitucinėmis teisėmis ginti save ir valstybę nuo valdžios, atvirai besikėsinančios į Lietuvos Respublikos konstitucinę sąrangą.
Būkime pasiruošę ir referendumui dėl valdžios ir valstybės valdymo sistemos keitimo.