Po istoriografinio posūkio. Dabartiniai pastebėjimai

Šiuolaikinis menas yra daugialypis reiškinys, nepasižymintis nei istorine, nei estetine vienove. Jo gausu, jis globalus ir įvairus, jis vyksta šiandien. Pastarosios aplinkybės apsunkina šiuolaikinio meno teorinių tekstų ir kontekstų atsiradimo galimybes: šiuolaikinį meną paprasčiausiai sunku „pagauti už uodegos“. Visgi belgų kuratorius ir meno kritikas Dieteris Roelstraete kaip tik ir bando tai padaryti. Jis mėgina žvelgti į šiuolaikinį meną kritiniu teoriniu žvilgsniu iš dabarties perspektyvos, nužymėti globalių sociopolitinių ir meninių veiksmų santykį, nusakyti šiuolaikinio meno ir šiuolaikinio pasaulio koreliaciją bei nustatyti šiuolaikinio meno vietą meno istorijos diskurse. Kokia yra šiuolaikinio meno charakteristika? Kodėl menininkai vis dažniau gręžiasi į praeitį ir vis rečiau kliaujasi dabartimi bei ateities studijomis? Kokio manifesto šiuolaikinio meno pasauliui žūtbūt reikia? Šis tekstas, publikuotas 2009-ųjų gegužę interneto žurnale e-flux (Nr. 6), yra stipriai sukibęs su aktualiausiais jo parašymo laiko bei artimosios praeities įvykiais. Vis dėlto tekste keliamų klausimų aktualumas šiandien niekur nėra dingęs, o kai kuriais atvejais – net sustiprėjęs.

Dieteris Roelstraete yra Čikagos šiuolaikinio meno muziejaus vyriausiasis kuratorius. Filosofo išsilavinimą turintis Roelstraete buvo žurnalo „Afterall“ redaktorius ir vienas iš leidinio „FR David“ įkūrėjų. Šių metų gruodžio 6 d. 18 val. Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centre (112 a.) jis skaitys paskaitą apie realizmą šiuolaikiniame mene. Paskaita yra trečioji, paskutinė paskaitų ciklo „Naujasis realizmas šiuolaikiniame mene“ dalis.

Atgal prie futuristų

Prieš šimtą metų, 1909-ųjų vasario 20 dieną, leidinyje „Le Figaro“ buvo publikuotas futurizmo manifestas. Šalia daugybės įtartinų pareiškimų nuskambėjo ir šis: „Esame ties amžių slenksčiu. Kam dairytis atgalios, jei norime atverti paslaptingus Neįmanomybės vartus?“ Šių žybsinčių, energingų sakinių autorius Filippas Tommasas Marinettis išrėžė ir pagarsėjusį muziejų palyginimą su kapinėmis:

Muziejai – kapinės! Iš tiesų jie vienodi, nelemtai sugretinę svetimus kūnus. Muziejai, lyg vieši bendrabučiai, kur miegi petys petin su nepažįstamu ar priešu. Muziejai – skerdyklos, kur tapytojai ir skulptoriai pjauna vienas kitą spalvingais kirčiais, sienų rėžiais. Per metus tik kartą, kaip per mirusiųjų dieną, galima ten apsilankyti. Vienąkart per metus ir gėlių Džokondai padėti… Galima. Bet uždrausčiau su liūdesiu, trapia drąsa ir rūsčiu nerimu kiekvienądien į muziejų žengti. [...] Iš tiesų, kasdieniai apsilankymai muziejuose, bibliotekose ar akademijose (visa tai tik nunykusių pastangų kapinės, nukryžiuotų svajų kalvarijos, gailių nesėkmių archyvai!) menininkui būtų lyg akyla tėvų globa, per ilgai skirta sumaniam jaunuoliui, apgirtusiam nuo ambicijų ir talento.

Kaip visgi šios ištaros prasilenkia su dabartine tikrove, kai tiek jaunų menininkų, – ir, be abejo, jau ne tik vyrų, – apgirtusių nuo ambicijų ir talento, didžiai trokšta letargiško, apmarinančio muziejų komforto; dabar, kai menininkai su nežabota aistra būriais plūsta į šias kapines, išsprūdęs žodis „nekrofilija“ skamba visai deramai! Net institucinė kritika kaip savarankiškas „judėjimas“ ar „-izmas“ iš pirmo žvilgsnio, rodytųsi, pritariantis futurizmo ikonoklastinės ardomosios veiklos retorikai, galiausiai kalba apie meilę muziejams, apie geismą priklausyti muziejams. (Kodėl yra tiek mažai „institucinės kritikos“, nukreiptos prieš institucionalizuotą meno rinką? Matyt, institucijų kritikai irgi turi kažkaip pragyventi.)

Straipsnyje „Kastuvo kelias“ šią diagnozę išreiškiau kritiniu terminu „istoriografinis posūkis mene“, kuris atspindi archyvavimo, užsimiršimo, memuarų ir memorialų, nostalgijos, užmaršties, atkartojimo, atminimo, retrospekcijos maniją. Trumpiau tariant, praeities maniją, kuri, regis, įkvėpė daugybę geriausių (ir labiausiai vertinamų) šių dienų menininkų: Gerardą Byrne’ą, Tacitą Deaną, Felixą Gmeliną, Joachimą Koesterį, Goshką Macugą ir Deimantą Narkevičių. Daugeliu atvejų tai išėjo į gera – šioje sferoje buvo sukurtas pats įstabiausias menas. Aš pats esu istorijos gerbėjas, mieliau kiūtantis praeityje, – be abejo, ne tik meno, – nei iš tiesų gyvenantis dabartyje.

Tiesą sakant, priežasčių, pastaruosius penketą metų motyvuojančių optimistiškai atsiduoti dabarčiai ar ateičiai, nebuvo daug. Istoriografinis posūkis mene, be abejo, formavęsis ilgiau nei penkerius metus, užbaigtą visaverčio stiliaus ar meninio judėjimo (kaip derėtų tai pavadinti?) formą įgavo pirmaisiais XXI amžiaus metais; kitaip tariant, jo inauguracija tam tikra prasme buvo Rugsėjo 11-osios įvykiai 2001 metais ir vėliau prasidėjusi „karo prieš terorizmą“ kampanija, pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį pavertusi visiškai niūriu ir depresyviu. Patinka jums tai ar ne, bet „naujasis istoricizmas“ (ar taip reikėtų pavadinti?) yra ne kas kita, o Busho eros menas.

Grįžkime į 2003 metus, kurie bent iš kelių perspektyvų atrodo esminiai. Per pastaruosius metus pasaulis buvo apsėstas naujos geopolitinės manijos, naujos „ideologinės“ šmėklos, šįkart klaidžiojančios ne tik po Europą, bet ir po visą pasaulį. Tai – teroras. 2003-iųjų kovą šios globalios baimės politikos kulminacija buvo neteisėta Irako invazija, kurią inicijavo Busho administracija ir tarptautinių pajėgų koalicija. Akivaizdžiai nusikalstamas operacijos „Irako laisvė“ pobūdis įžiebė pačias didžiausias antikarines demonstracijas istorijoje. 2003 metų vasario 15-ąją demonstracijos vienu metu vyko 800 pasaulio miestų. Manoma, kad jose dalyvavo nuo 10 iki 30 mln. protestuotojų. Pasak BBC, „demonstracijos Londone buvo didžiausios šio miesto politinėje istorijoje, jose dalyvavo beveik 2 mln. žmonių“, ir, anot Gineso pasaulio rekordų knygos, trys milijonai protestuotojų, susirinkę Romoje, surengė pačią didžiausią antikarinę demonstraciją istorijoje. Tuo metu buvau Meksikoje ir dalyvavau demonstracijoje Meksike kartu su 10 000 artimų sielų – nedaug, tuomet pagalvojau, kaip antram pagal dydį miestui pasaulyje.

Puikiai prisimename, kad visa tai neturėjo jokio skirtumo: šiek tiek daugiau nei po keturių savaičių Bagdade buvo numestos pirmosios Amerikos bombos, o kas vyko toliau, yra istorija – labai tinkamai pavadinta, atsižvelgiant į mūsų temos kontekstą. Didžiausias visų laikų antikarinis protestas pasirodė apgailėtinai bejėgis: nenuostabu, kad likę penkeri prezidento Busho kadencijos metai pasižymėjo įsišaknijusia rezignacija, išplitusia visuose (Vakarų) visuomenės ir (Vakarų) kultūrinio gyvenimo sluoksniuose. Šį periodą taip pat lydėjo „vidinė tremtis“ (istorinės prasmės kupinas posakis), pabėgimas ir atsitraukimas į intro- ir retrospekciją bei de-politizacija ir hedonistinė apatija. Tik atsižvelgę į šį kontekstą galime perskaityti charakteringiausius pastarųjų aštuonerių metų šiuolaikinio meno scenos bruožus: 1) tai beprecedentis meno rinkos klestėjimas, pasižymintis nepaliaujamai augančia galerijų ir meno mugių gausybe visame pasaulyje, bei eksponentinis puslapių, skirtų reklamai, skaičiaus augimas svarbiausiuose meno leidiniuose (e-flux yra tiek šio fenomeno dalis, tiek jo liudininkas); 2) artimosios meno istorijos perrašinėjimas, įgalinant naujų paradigmų „išradinėjimą“ (pvz., „romantinis konceptualizmas“) ir jį lydinčio savotiško marginalizmo sąmoningą kultivavimą; 3) istoriografinis posūkis pačiame mene.

Jeigu rimtai atsižvelgsime į dabartinę meno rinkos padėtį, labai tikėtina, kad ši meno era, kartu su Busho era, eina į pabaigą. Ir galbūt tai sukels ne tik meno, bet ir visuotinį apsigręžimą 180 laipsnių – atgal į ateitį. Kaip atrodytų toks orientacijos pakeitimas? Kokia yra dabartinė meno padėtis, ištikus krizei ir po Busho eros?

Dabartiniai pastebėjimai (apie esamą padėtį)

Didūs menininkai, mąstytojai ir rašytojai yra plačiai žinomi. Nemaža atvejų, kai pats populiarumas tampa jų didybės šaltiniu. Tai ypač galiojo XX amžiaus „aukštajai kultūrai“, kurioje dominavo tam tikrų personažų sudievinimas. Laisvamanis (pamenate McCainą?), persimetėlis (pamenate Palin?) ir užsispyrėlis (pamenate Clintoną?) garbinami už tai, kad su panieka žvelgė į -izmus – jų pačių įkurtus -izmus ar tiesiog pavadintus jų vardu dėl pionieriškos veiklos. Žinome, kad nė vienas iš pirmųjų dada „lyderių“ nenorėjo būti asocijuojamas su „dadaizmu“; Guy Debord’as pagarsėjo neigęs bet kokias užuominas apie „situacionizmo“ egzistavimą; Steve’as Reichas ir Philipas Glassas energingai purtosi „minimalizmo“ etiketės; galiausiai pats Michelis Foucault’as nemažą dalį savo viešojo intelektualinio gyvenimo paskyrė bandymams atsisieti nuo struktūralizmo ir poststruktūralizmo, nors vėliau vis tiek buvo paskelbtas šių -izmų šventuoju kankiniu globėju.

Šimtmečio, įkvėpto sekuliaraus mito apie charizmatinį, nyčišką individualizmą (prasidedantį dar nuo Johno D. Rockefellerio ir Pablo Picasso ir besitęsiantį iki Matthew Barney ir, tiesą sakant, Baracko Obamos), šimtmečio, kuriame nuolat mokoma, kad pavyzdinis blogis yra kolektyvizmo įgeidžiai ir perversiška masinių judėjimų (nacistinės Vokietijos, stalinistinės Tarybų Sąjungos) psichologija – tokio šimtmečio pabaigoje pati -izmo sąvoka entuziazmu galėtų uždegti nebent tik antrarūšius ar trečiarūšius menininkus, mąstytojus ir rašytojus, pasmerktus niekada neįkurti savojo -izmo, judėjimo ar mokyklos. Suburti irkluotojų įgulą kokiam -izmui tampa ypatinga pareiga – tačiau ne -izmų lyderių (pirmarūšių menininkų, mąstytojų ir rašytojų) pareiga, bet sekėjų, kurių, tiesą sakant, lyderiai net nepageidavo.

Šioje ideologizuotoje dialektikoje, kur „geras“ individas skiriamas nuo „blogos“ minios, moderniojo meno indėlis į valdančiąją liberalią doktriną, skelbiančią herojišką verslumo išradingumą (ir kviečiančią „būti lyderiais, ne sekėjais!“), yra ypač svarbus. Visa tai pratęsia ir šio amžiaus vadinamasis „šiuolaikinis“ menas. Paradoksalu, tačiau šiuo metu menininkų, matyt, yra daugiau nei per visą istoriją (ir visi jie, žinoma, mikliai skelbia savo originalų individualumą), tačiau dar nėra buvę taip sunku atrasti ar įvardyti kokį nors -izmą, po kuriuo galėtume priglausti nors grupelę iš šio perpildyto ir padriko menininkų sambrūzdžio.

Bet kurių galų mes bandome įsivaizduoti tokį -izmą? Kamgi reikia -izmo, skirstysiančio ir disciplinuosiančio pasklidusią meninę energiją, kuri iš esmės ir įkūnija numanomą šiuolaikinio meno turtingumą? Argi ne ši įvairovė užtikrina fun galimybę? Iš tiesų, atrodo labai keista trokšti aiškumo ir intelektualinio komforto, kurį suteikia tiksli ir tvarkinga mokyklų, judėjimų ir -izmų apžvalga, ypač kalbant apie šiuolaikinį meną, kuris išsiskiria savo aršiu, pamatiniu pasipriešinimu bet kokiam hierarchiniam mąstymui, redukcijai ir sistemizacijai.

Būtent tokio bendro supratimo apie meną stoka – pavadinkime tai Jürgeno Habermaso die neue Unübersichtlichkeit [remiuosi plonyčiu politinių tekstų rinkiniu („Kleine politische Schriften“), kurį Habermasas išleido 1985-aisiais; terminas iki šiol neišverstas, bet klaidingai įvardijamas kaip „naujoji painiava“; sunkiai išverčiamas žodis Unübersichtlichkeit skiriasi nuo „painiavos“, Unübersichtlichkeit panašiau į „neištiriamumą“] atveju, – arba olimpinio žvilgsnio, leisiančio iš pašalio užrašyti dabarties istoriją, nebuvimas, yra galbūt esminis milžiniško „meno esamuoju laiku“ (Art in the Present Tense) lobyno elementas. Šiuo požiūriu šiuolaikinis menas beveik tiesiogiai atspindi globalizuoto pasaulio bruožus – negrįžtamą decentralizaciją, fragmentaciją ir nelankstumą (trumpiau tariant, Unübersichtlichkeit). Aš sąmoningai sakau ir rašau „galbūt esminis“ – mat kas galėtų nuoširdžiai tvirtinti, kad gyvename meno aukso amžiuje? Kas iš tiesų tiki, kad kiekį galima prilyginti tikram turtui? Gal sau per daug atlaidi die neue Unübersichtlichkeit retorika tėra pasiteisinimas, dingstis ir toliau proteguoti tingų mąstymą, intelektualinį paralyžių ir bailumą, susidūrus su šiuo perprodukcijos fenomenu, kuris tiesiog prašosi būti teorizuojamas besąlygiškoje istorijos terminijoje. Kitaip sakant, būti pavadintas -izmu.

Galbūt teorizavimo ir įvardijimo iššūkis – teorizuoti ir įvardyti dabartinę meno padėtį, o ne tik paplekšnoti per petį už ekscesus ir heterogeniškumą – yra būtent tai, ko dabar labiausiai reikia tiek pačiam menui, tiek meno teorijai. Atrodo visiškai pagrįsta, netgi privalu užduoti klausimą sau patiems – ką po dešimt ar penkiolikos metų apie pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį kalbės meno kritikai, istorikai ir teoretikai? Kokį -izmą, apsakysiantį šią dabartinę sisteminę painiavą, jie išgalvos? Kokiame mokyklų ir judėjimų raizginyje mes gyvename? Man asmeniškai tai pats svarbiausias klausimas, klausimas, kurį privalu kelti rimtai, su nauju (naujos rūšies) rimtumu.

Tad klausiu rimtai: Kodėl per pastarąjį dešimtmetį pasirodė tiek daug mėšlo, bet neiškilo joks reikšmingesnis -izmas? Kad ir kokie būtų atsakymai (o jie gali pasirodyti blaivesni, nei to norėtume), mes turėtume padėti jiems įgauti aiškesnę formą – visų pirma pradėdami mąstyti apie galimus -izmus.

Į vidų, į išorę; atgal pirmyn

Kada pastarąjį kartą kritinėje meninės veiklos erdvėje iškilo teorija, kurią galėtume pavadinti „mokykla“ ir kuri veiktų pagal sąmoningai suformuluotą tezių korpusą? Tarkime, kad šį įvykį vienu metu įkūnijo „reliacinė estetika“ (jau minėtas „romantinis konceptualizmas“ čia visiškai netinka). Tačiau, kaip ir pridera, pagrindiniai šios srovės atstovai galiausiai pradėjo kratytis šios etiketės ir atsisakė priklausyti konkrečiam -izmui, mūsų laimei, su menku publikos pritarimu, nors savo parodas jie vis dar vadina bet-kuri-vieta (anyplacewhatever). Žinoma, nuo to laiko dar buvo smulkių menotyrinių kristalizacijos bandymų, tačiau nenuostabu, kad šie bandymai buvo pernelyg istoriniai – o gal vertėtų sakyti istoricistiniai?

Mes jau užfiksavome istoriografinį posūkį mene, ir čia nenorėčiau išsiplėsti, tačiau atrodo, kad egzistuoja ryšys tarp, pirma, nenoro teorizuoti dabartinio momento mene (ką jau kalbėti apie ateitį) ir, antra, galybės meno kūrinių, suinteresuotų „vakarykščia diena“; atrodo, kad mūsų negebėjimas „mąstyti“ ar įsivaizduoti ateitį yra struktūriškai susijęs su daugybės menininkų aistra kasinėti nutolusios ir nepažinios praeities likučius – ir kuo nepažinesnė praeitis, tuo gilesnis šio melancholiško, restrospektyvaus žvilgsnio patologinis matmuo. (Vienas gyvybingas šiuolaikinio meno žanras – -izmu dar nepavadintas – užsiima vien tik nepastebėtų nesenos meno istorijos užkampių nagrinėjimu: tai yra atkūrimojudėjimas (re-enactment), primenantis istoricizmą n-uoju laipsniu.)

Danų menininkas Joachimas Koesteris yra pasakęs, kad „XIX amžiaus tyrinėjimai buvo geografiniai. Buvo rengiamos ekspedicijos į tankiausias džiungles ir Arkties ledo dykynes, ieškant paskutinių neatrastų ir nepažymėtų Žemės taškelių. Tačiau XX amžiuje „nežinomojo“ sąvoka pasikeitė. Tyrimai atsigręžė į vidų. Naujomis žvalgybų sritimis tapo molekulė (Nielsas Bohras), pasąmonė (Sigmundas Freudas), kalba (Gertrude Stein) ar proto paribiai (Henri Michaux).“ Koesteris pats pagarsėjo savo skvarbiu tyrinėtojo žvilgsniu, kuriuo jis nagrinėjo šią dvigubą tyrinėjimų (tiek vidinių, tiek išorinių) istoriją. Jo paties tyrimas aptarė tyrinėjimo fenomeną kaip tam tikrą istorinį pasiekimą, o jo žinomiausi darbai (nebylūs 16 mm filmai) darkart permąstė atokiausius „vidinio aš“ kampelius („Morning of the Magicians“) ir mūsų gyvenamo pasaulio paribius („Message from André“).

Koesterio turiningas, inteligentiškas, retrospektyvus (bet nenukreiptas atgal) žvilgsnis yra jo aukštos reputacijos šiuolaikiniame mene ramstis. Visgi faktą, kad jo – istoriografinio posūkio mene pionieriaus – darbai yra taip aukštai vertinami, galima laikyti įrodymu naujos ir ne itin naudingos vystymosi krypties, visiškai logiškai užbaigiančios minėtą jo paties pastebėjimą: XXI amžiuje tyrinėjimai atsigręžė atgal. Ne išorėn, ne vidun, bet tiesiai į praeitį. Tai, žinoma, ne itin įdomi perspektyva, kai siekiame mąstyti tiek apie dabartį, tiek apie ateitį. Nedvejodamas sakau, kad tai yra daug svarbesni dalykai, negu – pasikartosiu! – mums buvo įteigta.

Kaip jau minėjau, priežasčių, skatinančių pasinerti į eskapistines istoriografijos fantazijas, yra visai nemažai, tačiau ryškiausias motyvas yra šis: pasaulis per pastarąjį dešimtmetį pavirto nykia, slogia vieta. Pastarieji penkeri metai mums įsiūlė be galo daug nostalgiško „istoricistinio“ meno (deja, paprasčiausiai nevykusio) ir sugriovė specifinės žiūros galimybę, iš kurios meno pasaulį pamatytume kaip istorinę visumą, kuri kviečiasi mus ir kuriai reikia mūsų sukurto bendresnio vaizdo. Šios bendresnės perspektyvos apmąstymas bei ūpas sukurti dabarties ir ateities atgaivinimo („iškasimo”) teoriją gali būti labiausiai įkvepiantis šiuolaikinio meno iššūkis – galiausiai vėl galėti užfiksuoti meną saujelėje -izmų.

Troškimas ir proga: „krizė“

Dabar pats tinkamiausias metas pabandyti atgauti ateitį ir kartu sukonstruoti dabarties teoriją bei atsukti nugarą praeičiai. „Dabar“, žinoma, reiškia „po krizės“, tos mitologinės, lemiamos akimirkos 2008 metais (o kada tiksliai? Rugsėjo 15-ąją? Spalio 3-iąją? Lapkričio 4-ąją?), kurios mes, savaime suprantama, taip ilgai troškome. Būtų labai nesąžininga išsižadėti to neaprėpiamo palengvėjimo jausmo (besiribojančio su Schadenfreude), kurį įpūsdavo net menkiausia nuojauta, kad šie ilgi ir skaudūs pertekliaus metai sulauks gėdingos pabaigos. Viena iš daugelio krizėje gimusių vilčių yra ta, kad šis visiškai nepadorus perprodukcijos, persisotinimo ir pertekliaus tarpsnis pagaliau liausis ir kad vėl galėsime aiškiai regėti (o šie trys paminėti elementai yra vidiniai die neue Unübersichtlichkeit veiksniai, įgalinantys šį begalinį mėgavimąsi).

Štai čia, sakykime, slypi didžioji galimybė atsikratyti šiukšlių (mat karnavalas jau baigėsi) ir pradėti mąstyti: „Kas gi čia nutiko?“ Arba tiesiog pradėti mąstyti iš naujo. O tam mums prireiks visai nekuklių tikro istorinio mąstymo formuluočių apie -izmus, judėjimus ir mokyklas. Tam mums reikės tiek kritikos (critique), tiek kritiško nagrinėjimo (criticism). Kaip Isabelle Graw, Stefanie Kleefeld ir André Rottmannas rašė žurnalo „Texte zur Kunst“ naujausio numerio, ironiškai ir dramatiškai pavadinto „Po krizės“, įvade: „Jei rinkos padėtis keisis, reikės iš esmės ir iš naujo apibrėžti meno sampratą. Būtent dėl šios priežasties kiekviena krizė yra tinkamas metas kritikai, kuri produktyviai apsvarsto, kaip Menas turi būti suprantamas.“ Akivaizdu, kad prireiks (iš naujo) įsivaizduoti dabartį ir ateitį, reikės perprasti, kas yra menas (dabar) ir koks gali bei turi būti menas (ateityje). Visa tai galiausiai privers atsigręžti į šių dienų meno istoriją, o ne tik paviršutiniškai ir neatsakingai kapstytis praeityje.

Tarkime, kad pradėsime -izmo, visapusiškiausiai įkūnysiančio ir reprezentuosiančio dabarties momentą, paiešką. Kokie būtų jo būdingiausi bruožai, pagrindinės prielaidos ir principai? Kas parašys šio -izmo manifestą, praėjus beveik šimtui metų po Marinetti’o cum suis? Nes šiuo metu aiškiai ir tvirtai bylotų tik manifestas (šiaip ar taip, jau nebegyvename „nesuskaičiuojamų išvadų“ amžiuje); šitai užčiuopė ir „Dogmos 95“ apsišaukėliai. Žvelgiant dar toliau: ką mes rastume kasinėdami ateitį? Ir išvis kaip atrodytų tokių archeologinių kasinėjimų vieta?

Tikras realizmas

Krizės, kaip žinoma, priveisia realizmų: pirmąjį realizmą (XIX amžiuje), socialistinį realizmą, Walkerio Evanso, Dorotheos Lange ir Diego Riveros realizmą (prisiminiau: ši manoji brošiūra tikriausiai turėjo būti dedikuota Helenai Levitt, mirusiai praeitą mėnesį), kapitalistinį realizmą, kritinį realizmą ir fotorealizmą. Visi jie gimsta ekonominių, politinių, socialinių ir kultūrinių krizių momentais, nes krizės, kaip rašė Graw, Kleefeld ir Rottmannas, yra „tinkamas metas kritikai, kuri produktyviai apsvarsto, kaip Menas turi būti suprantamas“.

Šis preliminarus praeities realizmų sąrašas parodo, kad (čia neįtraukime Roberto Bolaño visceralinio realizmo) tiek mene, tiek kultūroje per pastaruosius tris dešimtmečius realizmo nebūta – iš dalies dėl to, kad nebuvo tikros krizės, bent jau tikrai tikros krizės, kaip yra dabar. Štai keletas realizmo apibrėžimų iš (internetinio) žodyno: 1) „neidealizuotos ir neromantizuotos, bet tikrosios pasaulio prigimties pripažinimas ir praktiškas to supratimas“; 2) „tikroviškas žmonių ir pasaulio reprezentavimas mene ir meno kūriniuose atsisakius idealizavimo“; 3) „teorija, skelbianti, kad visuotiniai ir moralės faktai bei teorinės mokslinės esybės egzistuoja nepriklausomai nuo žmonių minčių ir percepcijos“; 4) „teorija, skelbianti, kad nors ir egzistuoja nepriklausantis nuo mūsų sąmonės, objektyvus pasaulis, visgi žmonės yra pajėgūs suprasti to pasaulio aspektus per suvokimą“; 5) „teorija, kad kiekvienas loginis teiginys yra arba teisingas, arba klaidingas, nesvarbu, ar tai įmanoma tiesiogiai verifikuoti“. Šie apibrėžimai leidžia suprasti, kodėl šiais laikais neiškilo joks tikras realizmas: pastaraisiais metais paprasčiausiai nebuvo jokios rimtos sąveikos su „tikru“ (t. y. tikrai bendru) pasauliu.

Mes jau nagrinėjome, kodėl taip įvyko – pasaulis nebuvo labai svetingas, ir gyvenimas jame nebuvo ypač praturtinantis. Tačiau dabar aiškėja, kad laikai gali keistis, o gal jau ir pasikeitė (kiek kartų pasaulio politikos horizonte teko girdėti trimitą aidint: „Permainos!“), ir galbūt mes vėl išrasime realizmą mene (arba tiesiog grįšime prie jo). Bet tam reikės didvyriškų naujo (ir šįkart tikrai tikro) rimtumo pastangų.

Vertė V. G.

Parengė Inesa Pavlovskaitė

www.satenai.lt