Po politikos ir demagogijos – kas?

Politika – tai vienas iš labiausiai paplitusių burtažodžių, į kurio prasmę mažai kas gilinasi. Bet tai netrukdo juo naudotis. Vieni politiką pavadina valstybės valdymo menu. Kiti – daugelio interesų derinimo veikla. Autokratinėse šalyse politikos neapibrėžtumas padeda vadams - demagogams (demos – liaudis, agogo – vedu, graik.) vesti tautas. Tačiau politika kaip ir tikėjimas reikalingi tiek ir tol, kol ateitis nėra žinoma. Demokratinėse šalyse, įgijus žinių ir gebėjimų numatyti ir išrasti ateitį, neapibrėžtą politikos veiklą sėkmingai pakeičia labai konkreti ir aiški strateginės savivaldos veikla.

Šventa demagogija

Politika dažnai pavadinama menu, kadangi ji pagrįsta vedlio ateities nuojauta ir oratoriniais gebėjimais patraukti paskui save minias žmonių. Tikras politikas yra kūrėjas ir menininkas, sugebantis surasti reikiamų žodžių ir masalų. Politiko kalboje naudojami žodžiai turi dvejopą poveikį klausytojams. Dėl jų daugiaprasmiškumo kiekvienas besiklausantis juos suvokia sau žinoma gerąja prasme, kadangi kalba visų gerbiamas žmogus, dar sustiprindamas jų poveikį emocijomis. Tikrieji burtažodžiai, kurių poveikiui atsispirti labai sunku, tai – tėvynė, tauta, ištikimybė, pasiaukojimas, drąsa, atsakingumas ir t.t. Kuo gausesnė minia, tuo jie yra daugiau kartų sustiprinami ir tampa paskata bendram veiksmui.

Dar įdomiau yra tai, kad joks politikas nieko niekur nenuveda, kadangi nei vienas vedlys nėra dievas ir negali žinoti visuomenės ateities. Dar labiau – žmonės ir nereikalauja iš politiko, kad šis būtinai nuvestų ten, kur žadėjo. Ateities pasaulis tikrovėje visada pasirodo toks, kurio nesitikėjo ne tik vedlys, bet ir vedamieji. Tiesiog bendruomenei yra būtinas asmuo, kuris parodys bendrą judėjimo kryptį ir tiek. Panašus į politiką yra piršlys lietuviškų vestuvių apeigose. Jis visaip giria jaunajai neprilygstamą jaunikį, kuris yra ir turtingas, ir gražus, ir protingas. O pastaroji pagal gamtos šauksmą mielai tiki viskuo, ką sako vestuvių politikas ir dar daugiau. Tačiau vestuvių rytą paaiškėja baisi apgaulė, kad jaunikis visai ne toks, kokį paišė piršlys, todėl be jokių išimčių kiekvienose vestuvėse piršlys yra kariamas. Tačiau kadangi pats gamtinis veiksmas – giminės pratęsimas jau įvyko, todėl jaunoji pasigaili ir išgelbsti nuo kilpos nelaimėlį piršlį.

Politika – apeigos be turinio

Politiką nagrinėja politologai – asmenys, gebantys pastebėti demagogų ypatumus, išskirtinius bruožus ir jų iššaukiamą atsaką minioje. Politologija taip pat grįsta daugiaprasmiais žodžiais ir todėl čia pakanka vietos manipuliacijoms žmonių pasitikėjimu. Tačiau tiek politiką, tiek ir politologiją negalima pavadinti konstruktyvia veikla. Kaip minėjo dar viduramžių filosofas Rene Dekarte, kiekviename žinojime yra tiek mokslo, kiek jame yra matematikos. Todėl politika yra apeigos, kaip neišvengiama bet kurios žmonių bendruomenės gyvenimo dalis.

Plačiausiai paplitusios yra rinkimų apeigos, kurių metu bendruomenė renkasi sau demagogą – prezidentą, merą, deputatą, parlamentą, senatą, tarybą ir kt. Rinkėjai neturi žinių ir gebėjimų objektyviai įvertinti kiekvieno kandidato gebėjimus. Todėl jie gaudo gandus apie pretendento elgesio praeityje padorumą, kad padaryti išvadą: „jeigu praeityje asmuo elgėsi dorai, tai matyt ir ateityje jis elgsis tinkamai“. Deja šis politikų parinkimo metodas visada paveda – anksčiau ar vėliau demagogijos ir melo giminystė atsiskleidžia.

Spalvotos partijų piršlybos

Partija yra dalis. Politinėmis partijomis vadinamos organizuotos žmonių grupės, deklaruojančios savitą ideologiją - išskirtinį dabarties aiškinimą ir ateities įsivaizdavimą, vertybes ir jų įgyvendinimo priemones. Prigimtinė politinių partijų paskirtis yra „nuo bačkos“ formuoti ir skleisti savo ideologiją visuomenėje, kad rinkėjai galėtų atsirinkti ir balsuoti už renkamus į savivaldos organus asmenis ir ne daugiau. Ideologijos yra brukamos žmonėms ne per protą, bet per jausmus. Įvairūs partijų pavadinimai – kairieji ir dešinieji, konservatoriai ir socialdemokratai, centro ir darbo, liberalai ir tvarkiečiai ir kt. neturi fiksuoto turinio, kadangi daugiareikšmiai žodžiai padeda visada paaiškinti ką tik demagogas pageidauja.

Partijos išskirtinumas labiausiai įsimena per vadų fotografijas ir partijų spalvas. Politika – tai kaleidoskopas. Joje švyti raudonos, juodos, vaivorykštinės, žalios ir kitos spalvos. Rinkėjams pakanka susieti patikusį politiką su jo spalva, ir jau jie pasirengę balsuoti. Jiems atrodo, kad balsavimas už patinkančią partiją lems geresnį gyvenimą. Jie net neįtaria, kad žmonijos raida vyksta nuolatos visiškai nepriklausomai nuo to, už kurį politiką būtų balsuojama, ir kad ilgesnėje perspektyvoje ateitis visada bus geresnė už dabartį.

Politinės partinės apeigos nėra konstruktyvi veikla, todėl partijos nėra skirtos valdyti ir spręsti konkrečius bendruomenių gyvenimo planavimo ir tvarkymo reikalus. Daugelio šalių ir Lietuvos konstitucijoje partijų vieta numatyta vien ideologijos srityje.

Partokratijos virusas

Kai dėl rinkėjų neapdairumo politinėms partijoms pavyksta klasta prasibrauti į renkamus organus, jos kaip mat pakeičia konstitucinę santvarką, įveda savo diktatūrą ir ima daryti nepakeliamą sau darbą – ima valdyti. Partokratijos viruso pažeista bendruomenė suserga politika, o šalį ima valdyti demagogai. Partokratijos virusas Lietuvoje buvo įgalintas dar 1992 metais, kai pažeidžiant Konstituciją Seimo rinkimų įstatyme buvo įtvirtinta mišri rinkimų tvarka. Užgrobę valdžią Seime, demagogai susėdo pagal spalvas, susibūrė į partines frakcijas, partijų koalicijas, partines daugumas ir prikūrė kitų neteisėtų naujadarų, kurių pagrindiniame šalies įstatyme nėra ir todėl valstybėje jų neturi būti.

Įvesta partinė skaičiuoklė (pagal partijos narių skaičių) padėjo atsiriboti nuo rengiamų sprendimų teisingumo ir kokybės, kad tik Seimas galėtų priimti bet kokius sprendimus. Dabar Lietuvos Seimas pirmauja Europos Sąjungoje priimtų įstatymų skaičiumi, kada šalyje gilus nuosmukis ir tauta išsivaikščioja. Partokratijos virusas netrukus pažeidė Vyriausybę, ministrų, viceministrų, valstybinių įmonių ir institucijų vadovų pareigybes. Įsigalėjo valstybę nukvailinantis partinis karjerizmas, kai į aukščiausios kvalifikacijos reikalaujančius postus yra skiriami partiniai demagogai, kažkokie mistinio „politinio pasitikėjimo pareigūnai“, susieti su partiniais vadais nesuprantamais partiniais ryšiais.

Partokratinė gangrena

Nesunaikintas partokratijos virusas pažeidžia šalies imuninę sistemą – Demokratiją ir šalį ima pulti įvairios „bakterijos ir kiti ligų sukėlėjai“. Demagogijos virusas pažeidžia svarbiausius valstybės gyvybinius organus: strateginį programavimą, administravimą, teisėtvarką, žiniasklaidą, kuriuos ištinka gangrena. Partinius demagogus kaip mat pasisamdo gudručiai verslininkai ir priverčia juos tarnauti stambaus kapitalo interesams. Sunku surasti politinę partiją, kurios anksčiau ar vėliau nesukrėstų kuris nors korupcinis skandalas.

Partinė korupcija skirta tautos pažangai stabdyti. Pagal tautos lūkesčius ir padorių pareigūnų supratimą šventas reikalas yra diegti pažangias naujoves ir atsisakyti pasenusių, nebetinkinančių šiuolaikinės visuomenės poreikių technologijų. Neteko girdėti, kad būtų duodamas kyšis, kad paskatinti kurios nors pažangios naujovės (elektromobilių, vėjo, saulės elektrinių, išmaniųjų namų) įgyvendinimą. Anaiptol, šių naujovių diegimą skatina Europos Sąjunga. Kyšiai ir korupcija tarnauja tam, kad būtų brukamos pasenusios technologijos ir amoralūs verslai (branduolinė energetika, skalūnų dujos, naftos, dujų naudojimas, alkoholio prekyba, lošimų ir kt.). Šių senų verslų savininkai turi lėšų papirkinėjimui, ko nepasakysi apie smulkias inovacines firmas.

Partinė korupcija sustabdo šalies pažangą, kas lemia atsilikimą, ūkio stagnaciją, menkus atlyginimus, ekonominį nesaugumą, emigraciją, nepasitenkinimą. Apie partokratijos krachą byloja tai, kad 95% apklaustų Lietuvos gyventojų nepasitiki politinėmis partijomis. Šis skaičius rėkia, kad tauta nenori partijų valdymo. Deja, partijos ir net Prezidentė to negirdi (!).

Valstybės turinys – strateginė savivalda

Kiekvienoje valstybėje greta politikos galima sutikti strateginio valdymo, arba demokratinėse šalyse – Strateginės savivaldos veiklas. Jomis bandoma modeliuoti, numatyti ateitį ir kurti ilgalaikius tikslus, uždavinius, jų įgyvendinimo priemones ir mechanizmus. Kuo daugiau strateginės savivaldos gebėjimų, tuo mažiau lieka kliautis politika ir demagogija. Štai Europos Sąjunga kuria ir vadovaujasi ilgalaikiais strateginiais dokumentais. Lietuva taip pat jau penkiolika metų bando kurti strategijas. Deja, atėjusi į valdžią nauja partinė grupuotė išmeta jos pirmtakės parengtą ir priimtą strategiją arba tiesiog ją ignoruoja.

Tenka daug metų stebėti nesėkmingus bandymus parengti politizuotą Nacionalinę energetikos strategiją. Partinė dauguma bando kurti Lietuvos energetikos ateitį, bergždžiai siekiant išlaikyti išeinančius branduolinės, naftos, dujų energetikos verslus. Todėl ir negali parengti tinkamo dokumento. Kadangi visas pasaulis atsisako nuo iškastinio kuro naudojimo.

Sprendimas yra vienas – atsisakyti nuo politinės demagogijos ir pereiti prie profesionalios strateginės savivaldos, kuri turi būti vykdoma ne partinių demagogų plepalų, bet mokslinių ateities modelių ir jų indikatorių monitoringo pagrindu.

Atkurti demokratijos imunitetą

Demokratija yra tokia santvarka, kuri dėka viešumo ir plėtros profesionalumo sugeba savalaikiai pastebėti plėtros problemas ir jas pašalinti. Tuo tikslu numatyta cikliškai veikiančių valstybės strateginės savivaldos funkcijų darna: Nacionalinė plėtros tarnyba turi rengti nacionalinės plėtros programų paketus, Seimas turi jas priimti, Administracija atsakinga už šių programų įgyvendinimą, o teisėsaugos organai ir žiniasklaida privalo užtikrinti kontrolę ir skaidrumą. Prižiūrėti ir užtikrinti darnų demokratijos veikimą pašaukta konstitucijos garantas – Prezidentė. Politinės partijos gali būti ir formuoti ideologijas.

Tačiau partokratija apdairiai išardė demokratijos ciklą ir taip prasiskverbė į valstybės savivaldos mechanizmą. Todėl būtina kuo greičiau atkurti konstitucinę demokratiją, sustabdyti partijų valdžią nusakančių teisės aktų veikimą. Politikos pakeitimo strategine savivalda procesas yra visiškai dėsningas ir neišvengiamas. Visiškas tautos nepasitikėjimas partijų valdžia įrodo, kad perėjimas nuo politikos prie strateginės savivaldos yra pribrendęs ir jį reikia įgyvendinti. Tik eidami šiuo keliu atkursime demokratijos imunitetą ir darnią valstybę.