Po specialaus seanso „Antonas čia, šalia“ – Liubovės Arkus pokalbis su Lietuvos dokumentininkais

Seansas, kurį praleisti gero kino mėgėjams būtų praradimas. Taip apie Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) peržiūrą „Antonas čia, šalia“ (2012) sutartinai atsiliepia ir kino kritikai, ir jau spėję jį pamatyti žiūrovai. Netikėtai į Liubovės Arkus, Sankt Peterburgo žurnalo „Seans“ redaktorės, gyvenimą pasibeldusi istorija apie autistą Antoną sujaudino visą kino pasaulį ir išprovokavo vieną diskusiją po kitos.

Apie žmogaus ryšį su kitu žmogumi, apie kiekviename mūsų gyvenantį žmogų, turintį apribojimų, apie kameros įtaką herojaus gyvenimui, sudėtingą herojaus ir filmo autoriaus tarpusavio santykį šį ketvirtadienį, rugsėjo 26 d., L. Arkus kalbėsis su Lietuvos dokumentinio kino kūrėjais: Audriumi Stoniu, Giedre Beinoriūte, Maratu Sargsyanu. Diskusiją, kuri vyks „Skalvijos“ kino centre, moderuos kino kritikė Živilė Pipinytė. Pokalbis vyks rusų kalba, tačiau vėliau jo vaizdo įrašą, subtitruotą lietuvių kalba, bus galima pasižiūrėti festivalio svetainėje.

Daugiau nei prieš dvidešimtmetį kino žurnalą „Seans“ įsteigusi ir jam iki šiol vadovaujanti L. Arkus tvirtina pašaukimo kurti kiną nejautusi. Maskvos kinematografijos institute (VGIK) ji baigė Scenarijaus ir kino istorijos fakultetą ir ilgą laiką dirbo kino redaktore: rengė straipsnius įvairiems kino leidiniams, tarp jų – „Iskustvo kino“, „Seans“, „Sovetskij ekran“, „Ogonek“ ir kiti. Taip pat sudarė ir parengė straipsnius septintomiui „Naujausia tėvynės kino istorija. 1986–2000“.

Būtent „Seans“ redakcija tapo savotišku tarpininku tarp Liubovės ir Antono. Vieną dieną redakciją pasiekė niekam nežinomo Antono Charitovo tekstas „Žmonės“. L. Arkus dėmesį prikaustė tolygiais intervalais besikartojantis žodžių junginys „žmonės ištveria“, o pats tekstas, anot režisierės, įprasmino žmogiškojo gyvenimo modelį. Kino kritikė tada dar nežinojo, kad susidūrė su savo debiutinio filmo herojumi, kuris pakeis jos pačios gyvenimą.

Ketverius metus režisierė stebėjo Antoną ir jo pakilimus bei nuosmukius, santykius su vieniša motina, trumpus susitikimus su kitą šeimą sukūrusiu tėvu, vilties teikiantį ryšį su gydymo įstaigos savanoriu. Užsisklendęs ir agresiją į save nukreipęs paauglys žingsnis po žingsnio vėrėsi ir neatpažįstamai keitėsi. Keitėsi ir pati L. Arkus, nes suvokė, kad jei neatvers jam širdies, padėti negalės. Netikėtai ji pati įžengė į kadrą ir tapo istorijos heroje. Jos – filmo autorės – ir Antono – filmo herojaus – likimus sujungė kamera.

L. Arkus iki šiol filmuoja Antoną terapeutiniais tikslais. Pasak jos, ilgą laiką nejausdamas kameros Antonas ima nerimauti. „Tačiau jam visiškai neįdomu žiūrėti į savo atvaizdą kameroje. Antonui patinka žiūrėti į kamerą. Esu įsitikinusi, kad jis ją suvokia kaip gyvą būtybę. Kamera – tai savotiškas Antono instrumentas kontaktui megzti, galimybė perduoti žinutę kažkur kitur, kur jį supranta geriau nei čia. Kamera iš jo nieko nereikalauja, neerzina, nelaukia, kad jis būtų koks nors kitoks, nei yra. Myli jį ir priima tokį, koks yra iš tiesų“, – yra minėjusi dokumentikos festivalio viešnia.

Panašiai, pasak L. Arkus, į kamerą reaguoja ir kiti autistai. Juos kūrėja nuolat fiksuoja, norėdama parodyti, kokių sukrečiančių rezultatų šie gali pasiekti. Su bendraminčiais L. Arkus yra įsteigusi specialų paramos autistams fondą.