Pokalbis su architektu V. Cholinu apie vaikų ugdymo savitumą, unikalius architektūrinius sprendimus ir šiurkštaus griovimo kainą šiandien

Rasa Gečaitė: Mūsų pokalbio tema yra unikalūs jūsų suprojektuoti statiniai Vilniaus Karoliniškių vaikų darželyje „Čiauškutis“. Liepos pradžioje jie buvo sugriauti be jūsų žinios. Sunki tema autoriui...

Viktoras Cholinas: Dabar juk ekspertų laikas ir labai gaila, kai priima sprendimus žmonės, kurie neturi reikiamo išsilavinimo: nei architektūrinio, nei meninio, nei pedagoginio, nei teisinio. Jie išsako savo nuomones, kurias kažkodėl labiau vertina nei specialistų.

R. G.: Kaip jums kilo mintis būtent šiame vaikų darželyje sukurti tokią ypatingą žaidimų aikštelę?

V. Ch.: Aš gyvenu Karoliniškėse, priešais mano langus yra du tipiniai vaikų darželiai. Kiekvieną dieną mačiau apgailėtinai įrengtas tipines vaikų žaidimų aikšteles, kurios buvo vienodos visose Sovietų Sąjungos respublikose, neatsižvelgiant į tautinius, kultūrinius ir gamtinius savitumus. Susimąsčiau apie tai ir ką galima padaryti, kad vaikų žaidimų aikštelė būtų įdomi patiems vaikams ir turėtų saviauklos elementų. Tada sutikau puikią, labai inteligentišką gerbiamąją Bronislavą Čeplaitienę, kuri pradėjo logopedinį lavinimą Lietuvoje, pirmoji pastatė logopedinį vaikų darželį o jame įsteigė logopedines grupes. Ji buvo labai patyrusi bendrojo vaikų auklėjimo pedagogė ir gerai suvokė problemą, kad vaikų aplinką reikia keisti, nes ji neatitinka vaikams būtino ikimokyklinio lavinimo uždavinių. Kai ją susitikau, vos po vieno pokalbio jai pavyko įtikinti mane, kad būtent šiame vaikų darželyje reikia sukurti ypatingus žaidimų aikštelės statinius vaikams.

Sovietmečio tipinės vaikų žaidimų aikštelės prie vaikų darželių

R. G.: Ar šis jūsų projektas buvo oficialus pagal pasirašytą sutartį?

V. Ch.: Taip, turiu visus to meto dokumentus. Jeigu nebūčiau turėjęs oficialios pasirašytos sutarties, man nebūtų pavykę viso to pastatyti. Aš juk esu profesionalus architektas ir žinau visus būtinus architektūrinių statinių ir jų statybos reikalavimus.   

R. G.: Vadinasi, užsakymas buvo oficialus, tačiau griovimo vykdytojai sako, kad jūsų statiniai nėra įteisinti...

V. Ch.: Jie labai klysta ir platina kažkokias nuogirdas, norėdami sukompromituoti šio projekto idėją. Aiškindami, kad atėjo kažkoks privatus asmuo ir darė, ką nori, be jokių derinimų. Tačiau galiu parodyti visas sutartis. Visa tai statė ne architektas Cholinas, o rangovai. Nes tais laikais pastatyti tokį dalyką individualiai būtų visiškai neįmanoma ir aš tai puikiai žinojau. Kadangi turėjau bendramintę logopedę, kuriai rūpėjo vaikų logopedinis lavinimas ir norėjo šiems tikslams specialiai sukurtos žaidimų aikštelės, tai mums drauge pavyko surasti šį projektą globojančią organizaciją. Pagal pirmąją sutartį, kurią turiu, baseino rekonstrukcijos ir mozaikos darbus mums padėjo įvykdyti „Naftos žvalgybos ekspedicija“.  Štai čia yra oficiali sutartis tarp šios įmonės ir kombinato „Dailė“. Tai yra šiuos darbus oficialiai vykdžiau ne aš, bet kombinatas „Dailė“, su kuriuo buvo pasirašyta sutartis, ir šioje sutartyje aš buvau nurodytas kaip autorius.

R. G.: Tačiau vaikų darželis turbūt buvo oficialus užsakovas?

V. Ch.: Vaikų darželis buvo tik baseino užsakovas, tolesnes statybas užsakė rajono švietimo skyrius, nes jie turėjo finansinę sąskaitą ir lėšas, kurias jie skirstė rekonstrukcijai ar dar kam nors.

R. G.: Iš tiesų, tuo metu sistema buvo kitokia. Kurie tai buvo metai?

V. Ch.: Sutartis buvo sudaryta 1978-aisiais.

R. G.: Ar galėtumėte plačiau pristatyti jūsų sukurtų išties unikalių statinių vaikams idėją?

V. Ch.: Idėja yra daugiasluoksnė, ją įgyvendinau per trylika metų. Norėjau sukurti vaikams iš esmės naują aplinką, skirtą logopediniam lavinimui gryname ore. Man yra artimos pasaulinio masto mokslininko Aleksandro Lurijos idėjos, kuris buvo vaikų logopedinio lavinimo pradininkas. Jo metodiką naudojo ir mokslinis institutas, kuriame derinau šių statinių projektą, ir iki šiol ji naudojama visame pasaulyje – Europoje ir Amerikoje. Tai vaiko įgūdžių atkūrimo metodika, kai yra pažeista kalba ar klausa ir taip toliau. Šios metodikos pagrindas yra požiūris į žmogų kaip į itin sudėtingą būtybę ir, kai prarandamos kokios nors kūno funkcijos, jas atkurti galima per vaiko įtraukimą į veiklą. Be to, A. Lurija, kaip ir jo bendramintis L. Vygotskis savo tyrimais įrodė, kad beveik visas savybes žmogus įgyja, jos nėra įgimtos, o meninė architektūrinė aplinka veikia jų vystymąsi arba trukdo jam. Kiekvienam architektui tai reiškia, kad bet kurio statinio projektavimas turi susidėti iš naujų architektūrinių ir gyvenimo formų išradimo. Toks architekto profesijos supratimas gyvuoja nuo Romos architekto Vitruvijaus laikų ir buvo sistemiškai pagrįstas mano mokytojo architekto K. Ivanovo darbuose. Kaip tik jų idėjos tapo pagrindu projektuojant vaikų žaidimo aikštelę. O mano architektūrinių studijų mokslinio darbo tema buvo apie žmogaus vystymąsi, kai kinta visuomeninės sąlygos. Man tai buvo artima ir įdomu. Ką jau kalbėti apie šio suvokimo įgyvendinimą praktikoje, sukuriant naują vaikams skirtą aplinką. Man tai buvo laimė. Nes tai buvo nauja tema, o antra – aš turėjau ir savo vaikų, kurių lavinimu užsiėmiau nuo pat jų vaikystės pagal šių mokslininkų darbus.

R. G.: Turbūt galima jus pristatyti ir kaip tėvą, išauginusį dvi garsias Lietuvos meno pasaulyje dukteris: choreografę ir šokio teatro įkūrėją Anželiką Choliną bei Valstybinio Vilniaus mažojo teatro direktorę Gretą Choliną.

V. Ch.: Čia turiu jų nuotraukas, kai Anželika bėgiojo po vaikų darželio baseiną. Dukterų meniniu auklėjimu rūpinausi nuo pat ankstyvos vaikystės. Ne nurodinėdamas, o dalyvaudamas jų gyvenime. Pavyzdžiui, iki baleto mokyklos Anželika nupiešė apie dešimt tomų piešinių apie tai, ką ji matė kasdien. Būtent dėl to nuo pat vaikystės ji įprato nebijoti išreikšti savo idėjų ir už jas kovoti. Baleto mokykloje ji turėjo savo kūrybinį dienoraštį su baleto judesių piešiniais, su mokytojų pastabomis, kurias mes nuolat aptardavome namie prie baleto stovo ir veidrodžio. Kartais tris kartus per dieną lavindavome ir tobulindavome judesius. Dėl to ji nuo pirmosios baleto klasės susipažino su choreografinių ypatybių ugdymo metodais ir juos tobulino per visą savo choreografės veiklą. Šiuo metu ji kuria muzikinius choreografinius spektaklius, šie jau sulaukė pripažinimo Lietuvoje ir užsienyje kaip dar anksčiau nematyto žanro. O Gretos kūrybinių gabumų specialiam ugdymui aš pasitelkiau muzikinį lavinimą, baleto ir teatro istoriją, meno istoriją, teatro vadybą, aptardavome spektaklius ir ne vieną kartą drauge aplankėme beveik visas europines sostines ir jų muziejus. Abiejų dukterų kūrybinio lavinimo nemažą dalį sudarė tai, kad jos buvo įtrauktos į mano kūrybines problemas, perkuriant vaikų aplinką, kurią jos žinojo iš savo vaikų darželių. Tad kartu su manimi norėjo jas spręsti pirmiausia savo vaikiškose fantazijose ir projektuose, o vėliau ir praktiškai, tempdamos cemento vežimėlius, klodamos mozaikų plyteles ir panašiai. Štai nuotrauka, kurioje aiškiai matyti, kokią sovietinę aplinką tuo metu norėjome pakeisti.

R. G.: Iš tiesų dabar jau sunku patikėti, kad vaikų darželiuose buvo įprasta naudoti traktorių padangas ir nykias betonines pavėsines. Kaip atradote sau svarbias Lurijos ir Ivanovo idėjas?

V. Ch.: Kai buvau Maskvos architektūros instituto studentas, man K. Ivanovas dėstė architektūros teoriją ir istoriją. Kai įstojau į aspirantūrą, jis buvo mokslinis konsultantas mano temos, kuriai dar prireikė papildomų mano studijų Maskvos universiteto Filosofijos ir filologijos fakultetuose. Taip pat dalyvavau Semiotikų probleminės grupės darbe. Kaip tik ten vyko karšti L. Vygotskio ir A. Lurijos kultūrinių istorinių koncepcijų pamatinių idėjų aptarimai; su jomis aš susipažinau iš naujo perleistuose jų moksliniuose darbuose. Kaip tik studijuodamas Maskvoje atkreipiau dėmesį į Lietuvą, kai pamačiau Rimtauto Gibavičiaus dekoracijų eskizus baletui „Eglė, žalčių karalienė“, kurį pastatė choreografas Elegijus Bukaitis. Pamačiau, kokio lygio yra menas Lietuvoje. Tuo metu tai buvo dekoratyvaus meno revoliucija ir aš nepaprastai susižavėjau.

R. G.: Tai šis jūsų vaikų žaidimo aikštelės projektas buvo savotiška dovana Lietuvos vaikams, kai atvykote iš Maskvos?

V. Ch.: Aš žvelgiu kitaip. Kai 1974-aisiais atvažiavau čia gyventi ir man suteikė galimybę kurti, tai buvo didžiulė laimė, labai dėkoju už tai. Lietuva man padovanojo žmoną, vaikus ir kūrybą.

R. G.: Pakalbėkime apie pačią žaidimų aikštelę, jos statinius ir  unikalią mozaikinę apdailą. Kaip vyko šio bemaž „miestelio“ statybos darbai?

V. Ch.: Kiekviena mozaikos plytelė buvo palytėta mūsų rankų, kruopščiai apgalvota kiekviena linija bendroje kompozicijoje. Visų pirma jos buvo atskiriamos nuo suskilusių, tai buvo Gretos darbas, o Anželika įklijuodavo naują. Vėliau lakštai buvo pjaunami į juostas ir tik tuomet jos buvo klijuojamos ant suformuoto paviršiaus. Vėliau siūlės užpildomos juodu tinku, o išdžiūvęs šis buvo šlifuojamas. Procesas ilgas, nes buvo šimtai kvadratinių metrų mozaikos. Kadangi aš dirbau kartais net trimis pamainomis, tai žmonai Laimai teko visas krūvis rūpintis šeima, be to, ji aktyviai dalyvavo meninių ir technologinių sprendimų paieškose, ji dirbo inžiniere Miestų statybos projektavimo institute ir padėjo rengti bei derinti projektus. Žinoma, galima buvo pastatyti greičiau, jeigu ne įvairūs trukdžiai. Iš esmės nebuvo normalaus finansavimo statybininkų atlyginimams, duodavo vieną du darbininkus. O pinigų skirdavo iš kitų vaikų darželių neišnaudotų lėšų. Tiesą pasakius, man yra svarbiausia, kad ne tik mano dukros žino, kokie buvo tos žaidimų aikštelės pranašumai, bet jas išbandė ir daugybė rajono vaikų, net ir tuomet, kol vyko statybos darbai. Visiškai užbaigti darbai buvo praėjus metams nuo kovų už laisvę, kai tankai išlaužė darželio tvorą.

R. G.: Jūs pastatėte ištisą miestelį su ypatingu baseinu ir daugeliu statinių. Nuo ko pradėjote?

V. Ch.: Pradžia buvo baseinas. Iš pradžių projektas sulaukė abejonių ir ginčų. O kai vis dėlto jis buvo įgyvendintas, tai kombinato „Dailė“ Meno taryba susižavėjo ir jis sulaukė aukščiausių meninių įvertinimų. Šio projekto idėja kilo iš mano suvokimo apie Lietuvą. Kiekvienas žmogus ir vaikas turi turėti savo žvilgsnį į tautinę kultūrą. Mano Lietuvos tautinės kultūros matymas eina per Neringą. Kiekvienais metais ten vežiau savo vaikus ir iš čia gimė baseino mozaikos idėja, o vėliau ir visos vaikų aikštelės idėja. Apibendrinta kompozicijos idėja pirmiausia buvo pavaizduota Anželikos piešinyje, su kuriuo ji kartą atėjo pas mane ir pasakė: tegul baseinas bus jūra, o viskas aplinkui – kopos. Vėliau Greta papildė šią idėją savo pataisymais: padarykime visas kopas aplink baseiną panašias į tas stalaktitines pilis, kurias mes lipdėme Nidoje iš varvarčio smėlio. Ir kaip pasekmė šios vaikiškos meninės idėjos atsirado smėlio stalaktitai greta anksčiau sugalvotų apvalių formų. Šie stalaktitai buvo padaryti skulptūriškai, taip pat pavaizduoti mozaikoje ir kitomis mažomis formomis.

R. G.: Žvelgiant į reljefinio baseino nuotraukas, galima nujausti Neringos švytėjimą, bet tik jūs žinote, ką norėjote perteikti.

V. Ch.: Įsivaizduokite, kas yra Nida spalvose. Geltona spalva – smėlis ir saulė, mėlyna – jūra, šviesiai pilka ir balta – dangus. Baseino forma vaizduoja banginio ir aštunkojo kovą. Pirmaisiais metais buvo sukurta mozaika, padaryta ne romėniška ir florentietiška technika, kurią naudojo anais laikais vergai, klodami mozaiką tarsi paveikslus. Mano yra kitas principas – tai laisvo žmogaus kūrinys, laisvas klojinys, išlaisvinta vaizduotė. Štai toks mano baseino mozaikos vaizdinys. Dabar tik nuotraukose tai galima pamatyti.

R. G.: Beje, jūsų statiniai vaikams sukelia ir „kosminio“ miestelio įvaizdį. Gal dėl aptakių formų...

V. Ch.: Labai gerai, kad žmonėms sukelia skirtingas asociacijas, vadinasi, veikia. Kosminės asociacijos galbūt kyla iš to, kad prieš tai vaikų žaidimų aikštelėse paprastai būdavo raketos, kosminiai laivai, lėktuvai, kurie ir iki šiol išlikę žmonių atmintyje. Žmonės mato neįprastas formas, todėl siejama net su ateiviais. Be to, mano kūrinys dar buvo tiesiogiai susijęs ir su Karoliniškių rajonu, nes visi namų balkonai buvo dengti mozaika, o namų šonai – rudos spalvos. Ta pati spalva dominavo visame objekte – lauke ir pavėsinių viduje išdėstytos paišymo lentos buvo rudos. Tai buvo tiesioginis ryšys su aplinka, su Karoliniškių rajonu, net su televizijos bokšto pavidalu, kurio forma atsikartojo mano kūrinyje. Nes man, kaip architektui, yra svarbu surasti architektūrinį sprendimą per pagarbą aplinkai. O dar sudėtingiau, kai reikia surasti tinkamiausią sprendimą vaikams.

R. G.: Bet šių metų liepos pradžioje dabartinė Vilniaus Karoliniškių vaikų darželio administracija nusprendė jūsų statinius nugriauti. Ar jums pranešė apie tai?

V. Ch.: Niekas nepranešė ne tiktai iš vaikų darželio, bet ir iš miesto Švietimo ir kultūros skyriaus. Iki šiol nežinau, kokia organizacija yra mano autorinio kūrinio sugriovimo iniciatorius, užsakovas, projektuotojas ir vykdytojas. Nežinau, kokios buvo atliktos ekspertizės ir pagal kokius savivaldybės leidimus tie griovimai vykdomi. Aš sužinojau tik iš internete paskelbto vaikų darželio administracijos sekretoriaus pranešimo, kad sprendimai griauti buvo priimti net kelis kartus. Bet manęs nė karto nepakvietė. Tai liudija apie vaikų darželio administracijos elementarios elgesio kultūros nebuvimą.

R. G.: Kalbintas savivaldybės įmonės UAB Vilniaus vystymo kompanijos direktorius Renatas Dūdonis paaiškino, kad jie griovimo darbus vykdo pagal vaikų darželio patvirtintą renovacijos projektą, kuris turi visus leidimus. Ir dar pasakė, kad jeigu nėra autorinių teisių jūsų statiniams, tai nėra jokio pagrindo neleisti jų griauti.

V. Ch.: Štai čia turiu autorinę sutartį. Ir mano projektų autorinės teisės galioja 70 metų po mano mirties. O antra, aš negaliu kreiptis dėl objekto įtraukimo į paveldo sąrašą, nes tai daro Miesto plėtros departamento Kultūros vertybių skyrius. Ir dar, jeigu toje komisijoje yra architektų ar menininkų, tai jie turėtų suvokti, kad manо meno kūrinys atitinka visus kriterijus, pagal kuriuos tokie objektai įtraukiami į sąrašą.

R. G.: Turbūt tarp griovėjų architektų nėra...

V. Ch.: Bet juk gyvename ne Sovietų Sąjungoje, o laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje galioja jau kiti įstatymai. Ir jeigu nori sugriauti kokį nors obektą, reikia gauti leidimus, pavyzdžiui, iš Miesto plėtros departamento Švietimo ir kultūros skyriaus bei Paveldo skyriaus. O šie leidimai turi būti pagrįsti pedagoginėmis, logopedinėmis, architektūrinėmis meninėmis ir kultūrinėmis ekspertizėmis, kurios paaiškintų, kodėl reikia nugriauti vieną ar kitą meno kūrinį. Mano kūrinio sugriovimo atveju tokios ekspertizės yra būtinos pagal statybos įstatymus.

R. G.: Kaip atsitiko, kad dabartinė Karoliniškių vaikų darželio administracija nežino ir jūs nepasakėte jiems apie turimas sutartis?

V. Ch.: Jie paprasčiausiai tokiu melu stengiasi darkart sukompromituoti mane ir mano kūrinį. Administraciją daug kartų apie leidimus informavo Spalio rajono Švietimo skyrius, kuris dalyvavo derinant ir gaunant visus leidimus. Pagaliau aš juk gyvenu vos už dviejų namų nuo to darželio. Jeigu manęs nerado, tai mano dukterys yra ant kiekvieno žurnalo viršelių, galėjo jas surasti. Tai vis atsikalbinėjimai. Šios problemos nervas yra tas, kad žmonės neturi nei profesionalių, nei teisinių argumentų ir tada sugalvoja visokių kitokių kovos būdų. Visa tai man žinoma, nes ir statybos laikais tokių kovų buvo, bet sugebėjau nugalėti ir viską pastatyti.

R. G.: Griovimas aiškinamas ir tuo, kad jau dešimt metų šie statiniai nebuvo naudojami, nebuvo remontuojami, tapo pavojingi vaikams ir kad pats autorius nesirūpino savo kūriniu...

V. Ch.: Pagal statybos ir autorių teisių įstatymus kūrinių užsakovas ir naudotojas turi eksploatuoti, prižiūrėti ir remontuoti. Jeigu darželio vadovai to nedarė ir paleido vėjais valstybės įdėtus 150 tūkst. rublių, kyla klausimas, ar tai nėra šiurkštus pažeidimas?

R. G.: Deja, mūsų dienomis tokia priežiūra yra gana reta.

V. Ch.: Buvo ne tik neprižiūrima aikštelė, bet ir nuolat draudžiama vaikams ja naudotis. Kaip tai buvo daroma, iš darželio administracijos galima sužinoti susipažinus su vienu iš išlikusių mano pareiškimų rajono Švietimo skyriui.

R. G.: Visi žmonės, kurie pasipiktino grovimo darbais, kaip tik turbūt ir suvokė šios žaidimų aikštelės įvairiapusį unikalumą – idėjinį ir technologinį. Ir kaip urbanistinis kūrinys jis buvo išskirtinis, skirtas miesto vaikams estetiškai lavinti ir jų gebėjimams pajusti sąlytį su aplinka ugdyti.

V. Ch.: Bet labai gaila, kad dabartinė šio vaikų darželio vedėja Lauciuvienė, prie kurios buvo pastatytas žaidimų miestelis ir dabar sugriautas, niekada nepalaikė ir nesuprato šio projekto. Mūsų idėją palaikė rangovai ir lėšas duodančios projektą globojusios organizacijos, ir rajono švietimo skyrius, kuriame dirbo vertę suprantantys pedagogai. Deja, bet ne darželio administracija. Tačiau labai daug kas stengėsi padėti. Pavyzdžiui, Kuro aparatūros gamykla, kai kurios parduotuvės dovanojo dviračius, transporto įmonės davė šviesoforus, o Statybos institutas atsiuntė studentų dirbti, mokyklos siuntė mokinius išnešti šiukšlių. Projektu domėjosi kitų darželių vadovai, miestiečiai, labai daug kas padėjo įgyvendinti šį „vaikų miestuką“. Rajono gyventojai, matydami, kaip vyksta darbai, savo iniciatyva ateidavo ir be atlygio dirbdavo, net iki antros valandos nakties. Tie žmonės žino, kurios arkos ar konstrukcijos yra jų rankomis padarytos. Tai ne tik mano darbas, štai kur esmė. Viso to irgi negalėjau sukurti, jeigu nebūčiau bendravęs su to darželio logopedais, kurie išsakydavo savo pastabas. Kaip architektas aš buvau įpratęs, kad reikia įsiklausyti ir atsižvelgti. Man buvo malonu matyti, kad prasidėjus griovimo darbams, mikrorajono vaikai piešė atsisveikinimo su aikštele piešinius ir kabino juos ant tvoros. Feisbuke šioje aikštelėje užaugę vaikai sukūrė profilį, jis pavadintas „Kosminės išlydėtuvės“. Kasdien buvo publikuojamos nuotraukos ir žmonių atsiliepimai apie vykstančius griovimus. Tai yra didžiausias įrodymas, kad būtent vaikams ji buvo reikalinga ir brangi.

R. G.: Vis dėlto daug kam gali būti gana keista, kad darbai vyko daugiau nei dešimt metų...

V. Ch.: Man naują darželio vedėją Lauciuvienę rekomendavo kaip puikią bendramintę, bet pasirodė, kad ji neraštinga, neturi jokio logopedinio išsilavinimo. Neturėjo ir statybinio išsilavinimo, bet visur kišosi. Nesulaukiau jokios žadėtos pagalbos. Prašiau šešių žmonių patinkuoti, bet po dviejų mėnesių taip ir nesulaukiau. Vasara baigėsi ir buvo prarasti pinigai. Todėl turėtų spręsti ir vadovauti tokiems projektams įgyvendinti ekspertai, o ne tokie vedėjai. O dabar kas darosi mieste? Sugriauti fontanai, baseinai, pavyzdžiui, suprojektuotas architekto Nasvyčio. Jo niekas neatsiklausė, kaip ir manęs. Pagaliau reikia spręsti klausimą dėl pažeistų architektų autorinių teisių.

R. G.: Turbūt galima spręsti šiuos klausimus per Architektų sąjungą?

V. Ch.: Aš nesu Architektų sąjungos narys, bet jeigu jie sutiktų kelti šį klausimą, aš palaikyčiau.

R. G.: Kai nepriklausote Architektų sąjungai, tada gal lengviau susidoroti?

V. Ch.: Egzistavo dar kita problema – tai kova tarp pačių architektų. Buvo rašomi skundai, tačiau tuo metu buvo protingas architektas Gediminas Baravykas, kuris viską išspręsdavo išmintingai. Jis sukviesdavo į posėdį ir išsiaiškindavo įvairias kritines nuomones. Tada siūlydavo įvertinti projektus ekspertams. Man pačiam buvo svarbiausias klausimas, ar atitinka mano projektas logopedinius ir pedagoginius reikalavimus. Štai čia turiu ekspertų patvirtintą teigiamą leidimą projektui. Taip pat gavau Lurijos mokslinio instituto pritarimą. Taip įrodžiau, kad turiu pakankamai žinių, moku projektuoti ir suprantu logopedinės pedagogikos problemas.

R. G.: Deja, unikalus statinys, pradėtas statyti 1978 metais ir užbaigtas 1993-iaisiais, valstybei kainavęs 150 tūkst. Rublių, vos po 20 metų – 2013 metų liepą – buvo sugriautas. Ko jūs palinkėtumėte šių dienų kūrėjams?

V. Ch.: Pagrindinė problema yra ta, kad pateikiant projektą buvo atliktos visos reikiamos ekspertizės, aikštelė atitiko visus aukščiausius reikalavimus, užsakovas rajono švietimo skyrius ir vykdytojai pripažino jos meninę vertę ir tinkamumą naudoti, o darželio vedėja Liaciuvienė buvo nusiteikusi prieš ekspertų išvadas ir savavališkai 20 metų neleido vaikams naudotis ja, dėl to visą tą laiką pusė darželio vaikų neturėjo žaidimų aikštelės. Mano nuomone, tai yra didžiulis nusikaltimas, ir visų pirma vaikams. Vaikams mano statiniai patiko, jie per tvorą lipdavo ten pažaisti, taip pat jais domisi Architektūros fondo nariai ir universitetų studentai. Vadinasi, ne be reikalo dirbau. Vis dėlto, jeigu pamatysiu, kad dabar iš naujo suprojektuota vaikų žaidimų aikštelė bus puiki, juos pasveikinsiu ir pagirsiu.

R. G.: Dėkoju už pokalbį.