Poligrafas – ne Polikarpas: kas žinotina piliečiams?

Akylesni piliečiai pastebi, kaip ekonomistė Aušra Maldeikienė viešojoje erdvėje neretai kartoja frazę „O ko jie nepasakė“. Sąvoka „jie“ apima įvairaus plauko politikus, prisitaikėlius ekonomistus, alia mokslininkus ir kitus veikėjus. Žinoma ekonomistė vis primena žmonėms ieškoti to, kas nutylima.

Kas šiuo metu nutylima FNTT istorijos atomazgoje? Teismas Vitalijų Gailių išteisino, taigi viskas puiku, gyvenimas tęsiasi. Tačiau nei didiesiems apžvalgininkams, nei Jos Ekscelencijos patarėjams dėl poligrafo, dar vadinamo melo detektoriumi, naudojimo pasekmių nekilo jokių papildomų klausimų.

O tokių klausimų, panagrinėjus mokslinius šaltinius bei atsiribojus nuo simpatijų/antipatijų konkrečiai politinei partijai, kyla ne vienas. Tarp tų klausimų netikėtai atsiranda ir su aukštų pareigūnų atsakomybės problema susijusių dalykų.

Vilniaus universiteto docentas Gintaras Goda straipsnyje „Poligrafas kaip įrodinėjimo priemonė baudžiamajame procese“ detaliai analizuoja šio instrumento naudojimą.

„Kinijoje daugiau kaip prieš tūkstantį metų tardomam asmeniui į burną dėdavo ryžių – jei ryžiai po apklausos būdavo sau­si, galvota, kad tardomasis meluoja – manyta, jog meluojant neišsiskiria seilės. Inkvizicijos laikais iš­vados apie tardomo asmens parodymų tei­singumą darytos pagal rankų drebė­jimą, odos paraudimą, mikčiojimą, prakai­tavimą ir pan. Vėliau buvo pripažįstama, kad apklausiamo asmens elgesys, reakcija į pateikiamus klausimus turi įtakos teismo vidiniam įsitikinimui dėl parodymų patiki­mumo. Todėl natūralu, kad XX a. pradžio­je mokslininkams kilo idėja apie duodamų parodymų teisingumą spręsti ne „iš akies“, o naudojant specialią techniką, kuri ga­lėtų objektyviai fiksuoti apklausiamo as­mens kūno reakcijas. Šiam tikslui buvo sukurtas poligrafas, dar kitaip vadinamas melo detektoriumi. (Goda, p. 35).

Poligrafu tyrimo metu galima fiksuoti apklausiamojo pulsą, širdies veiklą, kvė­pavimą, odos laidumą, prakaito išsiskyri­mą, kraujospūdį, kartais ir kūno tempera­tūros pokyčius, raumenų refleksus ir kitus veiksnius.

Ar stebuklingame XXI amžiuje galima abejoti šio prietaiso moksliniu patikimumu? Ar poligrafu gauta informacija gali būti vertinama kaip teisiškai nepagrįsta?

Žinomas teisės mokslininkas tvirtina, esą „poligrafo šalininkų nurodomi dideli patikimumo rodikliai nėra moksliš­kai pagrįsti. Kaip minėta, daugeliu atvejų studijos apie poligrafo naudojimo efekty­vumą buvo parengtos po su studentais at­liktų bandymų” (išskirta – A. D.).

„Kiti teigia, kad dideli poligrafo patiki­mumo rodikliai JAV skelbiami kles­tinčių poligrafų gamintojų interesais. Tačiau net ir atmetant įtarimus, kad palankūs poligrafų gamintojams pati­kimumo rodikliai buvo nuolat skelbiami gamintojų užsakymu, neįmanoma paneigti argumento, kad žmogaus reakcijas bandy­mų metu sudėtinga lyginti su įtariamojo ar kaltina­mojo reakcijomis (išskirta – A. D.) [...] Savaime suprantama, kad žmogaus vidinė būsena, klausiant apie pramanytą ar inscenizuotą veiką, skiriasi nuo būsenos, kai klausimai siejami su reiš­kiamais įtarimais ar kaltinimais dėl kon­krečios nusikalstamos veikos padarymo” (Goda, p. 35).

Mokslinėje publikacijoje kalbama apie [...] „Kanadoje atliktą tyrimą: [...] padarytos išvados buvo patvirtintos kitais įrodymais tik 89 atvejais iš 402 (išskirta – A. D.). [...] Tokie rezultatai nesuteikia jokio pagrindo daryti išvadą, kad poligrafo naudojimas gali duoti apčiuopiamą naudą įrodinėjimo procese, jeigu tik mažiau nei ketvirtadalis tyrimų realiose bylose gali būti patikrinami kitais baudžiamajame procese surinktais įrodymais” (Ten pat).

Maža to, teigiama, jog „poligrafą yra įmanoma apgau­ti, t. y. pasiekti, kad jis fiksuotų reakcijas neteisingai. Literatūroje nurodoma, kad tyrimas poligrafu grindžiamas prielaida, jog meluojant reikia tam tikrų pastangų, melavimas sukelia įtampą, todėl nervų sistema meluojant sukelia stipresnes kūno reakcijas - fiziologinius pokyčius. Tačiau manoma, jog, tyrimui pa­sirengus, galima pasiekti, kad reakcijos į kontrolinius ar neutralius klau­simus būtų stipresnės nei į su byla susiju­sius klausimus (išskirta – A. D.).

Apgauti melo detektorių, anot mokslininko, [...] „yra visai nesudėtinga, pavyzdžiui, dirb­tinai sutraukiant raumenis, kandžiojant liežuvį, keičiant kvėpavimo ritmą, mintis nukreipiant į skaičiavimo pratimų atlikimą mintyse. Patarimų, kaip apgauti melo detektorių internete ar spausdintiniuose šaltiniuose gali nesunkiai rasti kiekvienas. [...] Karinės žvalgybos ir panašių institucijų darbuotojai daugelyje valstybių yra treniruojami, kaip elgtis tikri­nimo poligrafu metu” (Ten pat, p. 40).

JAV didžiausias smūgis poligrafo patikimumo mitui buvo suduotas, kai paaiškėjo, kad daug metų So­vietų Sąjungos naudai šnipinėjęs Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) pareigūnas Al­drichas Amesas du kartus sėkmingai įveikė tikrinimą poligrafu. „New York Times” straipsnyje „Ir melo detektoriai meluoja: pasakykite tai CŽV” (Lie Detectors Lie (Tell the C.I.A.), žurnalistas Džeffas Steinas primena, jog garsus šnipas poligrafą pirmą kartą apgavo 1990 metais. Antrąjį kartą melo detektorių Aldrichas Amesas sugebėjo pergudrauti po metų, net būdamas įtrauktas į CŽV įtariamų asmenų sarašą bei gyvendamas ištaigingiau, nei leido jo metinė CŽV darbuotojo alga – 70 000 JAV dolerių.

„Nors teigiama, kad tyrimas po­ligrafu yra labai objektyvus, nes „meta­las neklysta“, iš tikrųjų subjektyvumo šis tyrimas turi pakankamai daug. Prietaisas neveikia be žmogaus pagalbos. Poligrafas tyrimo metu tik fiksuoja kreives. Užduo­damus klausimus parenka prieš tyrimą po­ligrafu su tiriamu asmeniu bendraujantis specialistas (išskirta – A. D.). Manoma, kad specialistas parengiamojo pokalbio metu dažnai bent jau iš dalies gali numatyti, kaip į kokius klausimus bus reaguojama – tai suteikia galimybę specialistui klausimus formuluo­ti vienaip ar kitaip ir taip daryti įtaką ty­rimo rezultatams (išskirta – A. D.). Tyrimą poligrafu atlikęs specialistas interpretuoja gautus rezulta­tus. Surašydamas išvadas specialistas taip pat turi galimybių jas formuluoti vienaip ar kitaip (išskirta – A. D.). Žiūrint iš psichodiagnostinių pozicijų nepriimtina, kad testavimo pro­cesas tiek daug priklauso nuo tyrimą atlie­kančio specialisto kompetencijos, juolab kad nėra labai aiškių reikalavimų, pagal kuriuos galėtų būti vertinamas specialisto išsilavinimas” (Goda, p. 42).

„Vertinant tyrimą poligrafu žmogaus teisių apsaugos požiūriu, išsiskiria nuomonės dėl to, ar toks tyrimas visada turėtų būti drau­džiamas, nes pažeidžia žmogaus garbę ir orumą. Pasisakantieji už tyrimo draudimą net ir tais atvejais, kai tokį prašymą reiškia baudžiamojon atsakomybėn traukiamas as­muo, teigia, kad tyrimas paverčia tiriamąjį inkvizicijos tardomu asmeniu, savo valios nekontroliuojančiu objektu, sąmoningai negalinčiu naudotis gynybos teisėmis. Tai nesuderinama su šiuolaikine žmogaus tei­sių samprata. Pagal teisinės valstybės prin­cipus vykstančiame procese joks asmuo jokioje situacijoje negali prarasti subjekto statuso. Taip atsitinka, kai registruojamos nuo valios nepriklausančios kūno reakci­jos, o tokio tyrimo metu nėra galimybės sąmoningai naudotis gynybos teisėmis. Vis dėlto pagrįstesne pripažintina nuo­monė, kad tyrimas poligrafu nelaikytinas žmogaus teisių pažeidimu, jei atliekamas tiriamajam pačiam prašant tokį tyrimą at­likti”. (Ten pat).

Štai kas yra poligrafas ir su kuo jis valgomas. O dabar iškelkime sau keletą klausimų.

Ar tikrinant p. Gailių melo detektoriumi nebuvo užduoti tikslingai tendencingi klausimai? Ar nebuvo daromas spaudimas? Ar poligrafo specialistai nebuvo „patepti”? Ar buvo užduota specialiai suformuluotų klausimų, kad poligrafas „patvirtintų kaltę”?

Nurodyti klausimai po įsiteisėjusio teismo sprendimo šiuo metu gali atrodyti nebe aktualūs.

Deja, jie parodo mūsų teisinės sistemos dabartinę itin apverktiną būklę. Nors Vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad Poligrafo naudojimo įstatymas buvo pažeistas, o konkrečiai – jog nebuvo teisminio pagrindo taikyti tyrimą melo detektoriumi – ar teisės aktus sulaužę pareigūnai susilaukė realios atsakomybės? Ką reiškia žodis „atsistatydino”? Kokią apčiuopiamą naudą mums, eiliniams žmogeliams, duoda atstatydintas pareigūnas, jeigu netrunkame jį išvysti apylinkės teisėjo pareigose ar besidarbuojantį žinomesnėje sostinės advokatų kontoroje? Juk p. Gailiui kompensacijas mokame mes, o ne R. Palaitis, ar ne?

Taip, p. Palaitį nuvertė. O kaip ponuliai Vaišnoras su Grina. Pastarieji juk veikė žinomai neteisėtai – pakluso neteisėtam prokuratūros reikalavimui vykdyti operatyvinius veiksmus FNTT pareigūnų atžvilgiu. Kaip jiems sekasi gyventi? Perfrazuojant kriminologę dr. Rūtą Gajauskaitę, „J. Abramovičium pradedant ir V. Pociūnu nebaigiant”, ko gero, jie gyvena neblogai.

Aleksandras Solženicynas „Gulago archipelage” (Viktoro Beržinio vertimas, 2009 m.) rašo: „Vokiečių teismo procesuose [...] pasitaiko nuostabus reiškinys: teisiamasis griebiasi už galvos, atsisako gynybos ir iš teismo nieko neprašo. Jis sako, kad jo nusikaltimų virtinė atgaivinta ir jam parodyta, sukelia jam tokį pasibjaurėjimą, kad jis nebenori gyventi. Štai kur didžiausias teismo laimėjimas: taip pasmerkti ydą, (išskirta – A. D.), kad jos kratytųsi ir nusikaltėlis. O ką daryti mums?... Kada nors mūsų palikuonys mūsų kartas pavadins ištižėlių kartomis: iš pradžių nuolankiai leidomės milijonais žudomi, paskui rūpestingai popinom žudikus, kad būtų palaiminga jų senatvė” (p. 181).

Ar sulauksime laikų, kai teismai Lietuvoje sugebės pasiekti tokį demokratijos lygį, kad pats kaltinamasis visų pirma imtų gailėtis, o ne galvoti, kaip sveiką kailį išnešti?

Kalbos apie aukštų pareigūnų realią atsakomybę Lietuvoje, – ne kai „atsistatydina”, „šalinamas iš užimamų pareigų” ar „traukiasi savo noru”, bet atsisėda už grotų, - man primena Rusijos Centro vykdomojo komiteto tarnautojo Sverdlovo poziciją. Ji keistai sutampa su visokių grinų, pocių, vaišnorų, valantinų ir kitų „melsvųjų apvadų” pozicijomis. Kaip kad dabartiniai saugumo šefai, reporteriams į veidą tėškę „jokių komentarų”, durims užsidarius kikena ir ploja katučių, taip ir Sverdlovas atviravo 1919 metais:

„Gerai, kad pas mus įstatymų leidžiamoji valdžia aklina siena neatsitveria nuo vykdomosios valdžios kaip Vakaruose. Visas problemas galima greitai išspręsti” (p. 311).

A. Solženicynas tiesiog pranašiškai priduria: „Ypač telefonu”.