Politikos perspektyva postpolitikos amžiuje

Apokalipsės nebus. Mes dar tik 3-čiame vystymosi etape. Iš Apreiškimo: "mirtingosios rasės vidutiniame laiko ir erdvės pasaulyje sėkmingai pereis per tokias septynias vystymosi epochas: 1. Mitybos epocha. Ikižmogiškieji tvariniai ir primityviojo žmogaus aušros rasės iš esmės rūpinasi maisto problemomis. Šitos besivystančios būtybės tas valandas, kada nemiega, praleidžia arba ieškodamos maisto, arba kovodamos, puldamos arba gindamosi. Šitų vėlesniųjų civilizacijų ankstyvųjų protėvių prote maisto paieška užima svarbiausią vietą. 2. Saugumo amžius. Vos tik primityviam medžiotojui lieka laiko nuo maisto ieškojimo, tuomet jis laisvalaikį skiria tam, kad padidintų savo saugumą. Vis daugiau ir daugiau dėmesio yra skiriama karo metodui. Gyvenamosios buveinės yra sustiprinamos, o klanus suvienija bendra baimė ir neapykantos kurstymas svetimoms grupėms. Savisaugos siekimas visada eina po savęs aprūpinimo. 3. Materialaus komforto era. Po to, kada maisto problemos iš dalies buvo išspręstos ir tam tikras saugumo laipsnis pasiektas, tada papildomas poilsis yra panaudojamas asmeninio patogumo vystymui. Patogumas varžosi su būtinybe, kad užimtų žmogiškosios veiklos arenos centrą. Tokį amžių tikrai per dažnai apibūdina tironija, nepakantumas, apsirijimas, ir girtuokliavimas. Silpnesnieji rasių elementai yra linkę į įprastų ribų peržengimą ir brutalumą. Palaipsniui šituos malonumų siekiančius silpnuosius nugali besivystančios civilizacijos stipresni ir tiesą mylintys elementai. 4. Žinių ir išminties ieškojimas. Maistas, saugumas, malonumas, ir laisvalaikis suteikia pagrindą kultūros vystymui ir žinių skleidimui. Pastangos pasinaudoti žiniomis pagimdo išmintį, o kada kultūra būna išmokusi, kaip iš patyrimo gauti naudos ir tapti geresne, tada iš tikrųjų civilizacija yra atėjusi. Maistas, saugumas, ir materialus komfortas vis dar valdo visuomenę, bet didelė dalis žvelgiančių į priekį individų yra išalkę žinių ir trokšta išminties. Kiekvienam vaikui yra suteikiama galimybė mokytis veikiant praktiškai; šitų amžių slaptažodžis yra švietimas. 5. Filosofijos ir brolystės epocha. Kada mirtingieji išmoksta galvoti ir pradeda naudotis patyrimu, tada jie tampa filosofiški – jie ima samprotauti patys su savimi ir naudotis išmanančiu nuovokumu. Šito amžiaus visuomenė tampa etine, ir tokios eros mirtingieji tikrai tampa moraliomis būtybėmis. Tokiame į priekį žengiančiame pasaulyje išmintingos moralios būtybės sugeba sukurti žmogiškąją brolystę. Etiškos ir moralios būtybės sugeba išmokti, kaip gyventi pagal auksinę taisyklę. 6. Dvasinio siekimo amžius. Kada besivystantys mirtingieji yra perėję per fizinio, intelektualaus, ir visuomeninio vystymosi etapus, tada anksčiau ar vėliau jie pasiekia tuos asmeninės įžvalgos lygius, kurie juos verčia ieškoti dvasinių pasitenkinimų ir kosminio supratimo. Religija užbaigia kilimą iš baimės ir prietarų emocinių sferų į kosminės išminties ir asmeninio dvasinio patyrimo aukštuosius lygius. Švietimas trokšta prasmių pasiekimo, o kultūra apima kosminius ryšius ir tikrąsias vertybes. Tokie besivystantys mirtingieji yra nuoširdžiai kultūringi, tikrai išsilavinę, ir nuostabiai pažįstantys Dievą. 7. Šviesos ir gyvenimo era. Tai fizinės saugos, intelektualaus išplėtimo, visuomeninės kultūros, ir dvasinio pasiekimo vienas po kito einančių amžių sužydėjimas. Šitie žmogiškieji pasiekimai dabar yra sumaišyti, susieti, ir koordinuoti kosminėje vienybėje ir nesavanaudiškoje tarnystėje. Ribinės prigimties ir materialių gabumų sferoje nėra apribojimų, kuriuos evoliucinio pasiekimo galimybėms nustatytų besivystančios kartos, kurios viena po kitos gyvena šituose laiko ir erdvės dangiškuose ir nusistovėjusiuose pasauliuose."

Knieža.

Nepažįstančiam ne tik abraominio tikėjimo, bet ir amžinų jo kultūrinių simbolių, neįmanoma įžvelgti dabartyje apokaliptinių bruožų, kada visų kovų centrai susiskirsto tik priešinguose D-vo ir satanizmo poliuose, o todėl klasikinis (ir ne toks jau senas) parlamentarizmas su "partijomis" visai išsisemia. Totalitarizmas darosi globalizuotas, o tai pranašavo Orvelas 1949 m. dar iki "postmoderno" (kurį ponas Skirmantas Knezą turbūt ir turi galvoje). Ir koks čia dar Rusijos "carizmas ir komunizmas" - ten visada buvo tik azijinis feodalizmas su "azijiniu gamybos būdu", tik germanų Gotorpų peterburgiškos metropolijos valdžia neilgam suteikė savo vidinei kolonijai išorinių vakarietiškų administravimo bruožų. Tas ponas Knieza, matyt, nėra patyręs ruskijos savo kailiu ir sprendžia apie ją panašiai kaip jos niekad nemačiusieji vakariečiai. Štai kur amžinas ruskijos "veidas": kavkazcenter.com/russ/content/2014/06/18/105203.shtml

Keistas tas politikos individualizavimas. Kažkoks politinės religijos samprotavimas. Net iki Prancūzijos revoliucijos nužygiuota - tam, kad pateisinti šitą politinę religiją. Tačiau ne tik Rusijos „imperija pasikeitė dar kartą. Iš carizmo mutavusi į komunistinę valstybę, dabar Rusija pasikeitė dar kartą.“ , jog „mutavusi“ ir Lietuva, bei ir kitos valstybės(Vokietija, Austrija, Vengrija, Lenkija ir t.t.) Taigi reikia vardinti ne Prancūzijos revoliuciją, o Rusijos revoliuciją. Noriu atkreipti autoriaus dėmesį į komunistinės valstybės nebuvimą(visame pasaulyje). Taigi nuo Rusijos revoliucijos(1917 m.) prasidėjo visa eilė revoliucijų kituose valstybėse(Vokietijoje – 1918 m. ir t.t.). Rusijos revoliucija yra unikali, susideda iš dviejų : vasario mėn. ir lapkričio mėn. , pirma karta istorijoje,buvo pasikėsinta peršokti iš feodalizmo į socializmą. Tačiau tai nepavyko, nors ir laikinai bet bolševikams teko grįžti į kapitalizmą(NEPas). O socializmą taip ir nepastatė(nors dėl propagandos tvirtino – „YRA“). Politika yra valstybės reikalai, taigi juokingai atrodo: „Ne politika grindžia ekonomiką, teisę ar administravimą, bet pastarieji sukuria politikos vaizdą.“, kaip ir „menas sukurti revoliucijos religiją“. Praktika rodo, kad revoliucijos bei perversmus organizuoja tie, kurių dauguma nepakliūna į valdžią(laiko save nuskriaustais). Ir tai ne religija, o kraujo sutepta realybė. O tamstos „ Praktika,(...) įgūdžių reikalaujantis politikos suvokimo modusas, nebežavi. Individualizmas lėmė, kad kiekvienas domisi tik savo reikalais, o viešieji sprendimai perkeliami tai išmanantiems, su tuo dirbantiems, politikais save vadinantiems biurokratams.“, yra išvedžiojimai. Kaip įvyksta revoliucija, prasideda „valdžios“ dalinimo laikotarpis, per kurį „Individualizmas“ išstumia piliečius iš politikos(valstybės reikalu) ir pradeda krauti jiems rūpesčius (kad paskandinti „savo reikaluose“): mokesčius, nedarbą, skurdą, banditizmą ir t.t. Viskas tai realizuojama per reformos. Seksas, prostitucija, narkotikai, smurtas, nužudymai – viskas yra valstybės politika(liberalizmas). Tačiau ankščiau ar vėliau tam gali ateiti galas(kaip Ukrainoje perversmas), arba kaip Lietuvoje – referendumas, kuo valdžia ir bijo. Yra dar trečias kelis įtraukti valstybę į karą, net į pilietinį....