Politologas L. Kasčiūnas: „Ukraina tikrai nestos į Muitų sąjungą“

Jau ketvirtadienį Vilniuje prasidės 3-iasis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, kuriame dalyvaus 28 Europos Sąjungos (ES) šalių ir Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos, Ukrainos vadovai ir ministrai. Pagrindiniu susitikimo akcentu turėjo tapti Ukrainos ir ES Asociacijos sutarties pasirašymas. Tai būtų istorinis įvykis ir Lietuvai, nes šalis šiuo metu pirmininkauja ES Tarybai. Deja, nors dar yra optimistų, viltingai besitikinčių, kad Ukrainos valdžia persigalvos, viskas krypsta link to, kad bent jau kol kas sutartis nebus pasirašyta. Kam tuomet Ukrainai išvis vykti į susitikimą? Ar tai sugadins mūsų šalies įvaizdį? Kokią įtaką tai turės Rytų partnerystei? Ar protestai šioje situacijoje dar gali ką nors pakeisti? – tai klausimai, į kuriuos atsakys politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Laurynas Kasčiūnas.

– Kokią įtaką turės ES ir Lietuvos, kaip pirmininkaujančios šalies, įvaizdžiui tai, kad Ukraina neketina pasirašyti Asociacijos sutarties?

– Pačiai ES įtakos jokios nėra, bet Rytų partnerystės politikai – didžiulė. Penkeri metai, kaip ji veikia (Rytų partnerystė) ir visiems norėtųsi matyti kažkokių konkretesnių rezultatų, nors ir skirtingai pačios ES šalys tą partnerystę kartais suvokia. Tai yra iššūkis ir paskata iš naujo įvertinti Rytų partnerystės funkcionavimo pamatus ir atsakyti į klausimą, ar ES gali konkuruoti su tokiais tradiciniais geopolitiniais veikėjais kaip Rusija, ar negali, ir ko jai trūksta, kad galėtų tai daryti?

Visi supranta vieną labai svarbų dalyką, kad tas apsivertimas, pozicijų pakeitimas į ne tokias, kokių tikėjosi daugelis, tai yra procesai, kurie nepriklauso nuo Lietuvos. Mūsų valstybė atliko moderatoriaus vaidmenį, stengėsi, dėliojo, tiesė tiltus, tačiau jų neužteko, nes veikė visai kitokio lygmens procesai: ekonominė krizė, Rusijos instrumentai, paties Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus manevrai ir žaidimai. ES yra kitoks veikėjas, kuris nepriklauso nuo to, ar čia Lietuva pirmininkauja, ar kas nors kitas. Tačiau šis susitikimas galėjo įeiti į istoriją, tas parašas reikštų, jog Ukraina nebegali būti Eurazijos sąjungos dalimi, bet to pasiekti nepavyks, Lietuva neužsikabins medalio, o Vilniaus viršūnių susitikimo nebus galima laikyti sėkmingu susitikimu.     

– Kam Ukrainai dar vykti į susitikimą, jei žinoma, kad sutartis nebus pasirašyta?

– Įdomus klausimas. Yra daug interpretacijų, kas čia atsitiko. Populiariausia, kad rusai sužaidė geriau nei ES pasiūlydama geresnes sąlygas. Tačiau yra ir tokia interpretacija, kad Ukrainos prezidentas pats visą šitą situaciją panaudoja tiek savo vidaus politikai, tiek tam tikrų nuolaidų iš Rusijos gavimui. Yra sakančių, jog V. Janukovyčius derėjosi su ES taip „keldamas savo kainą“, liaudiškai tariant, galų gale artėjant viršūnių susitikimui išreikalavo iš Rusijos kažkokių nuolaidų. Aišku, mes to nežinome, čia tik interpretacija. Bet jeigu ji teisinga, tai šis Ukrainos vadovo atvykimas rodo, kad jis tą žaidimą tęs toliau. Jis savęs neizoliuoja, jo irgi neizoliuoja, o artėjant viršūnių susitikimui bus galimi vėl kažkokie manevrai. Tai yra nuolatinė Ukrainos balansavimo politikos išdava, kurią mes matome. Tuo gali būti pagrįstas ir pats suvažiavimas. Viskas tęsiasi toliau. Ukraina tikrai nesiintegruos į Muitų sąjungą, aš šitą garantuoju, galiu pasirašyti. Jų stambaus verslo interesai yra kitokie.

– Derybų pradžioje buvo iškelta sąlyga išlaisvinti Juliją Tymošenko. Nors dabar šis reikalavimas atšauktas, tačiau ar neprašauta šioje vietoje?

– Taip, aš sutinku. ES užspeitė save į kampą, susiaurino manevro laisvę. Kai mes kalbėdavome apie J. Tymošenko, Rusija tuo metu „laužydavo Ukrainai rankas“. Tai buvo visiškai neadekvatu tuometinei politinei ir geopolitinei situacijai. Susikoncentravimas ties J. Tymošenko klausimu suvaržė rankas pačiai ES. Be to, šis klausimas išryškino takoskyrą ES, parodė kaip šalys narės mato Rytų partnerystę. Vieni sakė, jog nereikia visko „sukabinti“ ant vieno žmogaus likimo (Lietuva, Latvija, Lenkija), kiti kalbėjo, jog ES yra normatyvinė galia ir turi reikalauti žmogaus teisių klausimų sprendimų. Tuomet įvyko vidinis žaidimas ir gavosi, jog J. Tymošenko klausimas tapo esminiu dalyku. Pradžioje buvo reikalaujama paleisti ir reabilituoti, po to leisti gydytis užsienyje. Ta kartelė kito, tačiau vis tiek išliko. Kai kam tai greičiausiai buvo pretekstas pasakyti, kad aš nepasirašysiu. Šioje vietoje ES turėjo labai rimtai pagalvoti, kiek jai šį klausimą reikėjo eskaluoti ir kaip jis bus vertinamas. Dabar parašo nebus, o kaip reikės toliau kalbėtis? Čia atsakymas tiems, kurie kėlė J. Tymošenko klausimą ir kalbėjo, kad vertybes galima suderinti su geopolitika. Ne viskas taip paprasta.        

– Tūkstantiniai žmonių protestai gali ką nors pakeisti?

– Valdžiai tai turėtų būti įdomu. Aš, aišku, nelabai tikiu antros Oranžinės revoliucijos scenarijumi, nelabai matau tam prielaidų, bet kad valdžiai svarbu sukontroliuoti šį procesą iki tam tikro lygio, tai yra akivaizdu. Šioje vietoje yra tam tikras niuansas, kuris gali kelti intrigą ir pavojų šalies vidiniam stabilumui. Juk pagrindinis V. Janukovyčiaus argumentas, kodėl jis nepasirašys sutarties šiuo metu, kad šalis nukentės nuo Rusijos tam tikrų sankcijų, ribojančių priemonių Rytų Ukrainos pramoniniams regionams, kurie labiausiai susisaistę su Rusijos rinka. Prezidentas viską pastatė ant savo ištikimų rinkėjų bazės, suprasdamas, kad jie nukentės, o tai sukels jam problemų 2015 metų prezidento rinkimuose. Tuo tarpu Kijevas ir visa Vakarų Ukraina yra provakarietiški ir šita skiriamoji linija gilėja. Ji visada matoma ir prezidento rinkimuose, šalis kertasi pusiau, tai vadinamasis „civilizacinis lūžis“ šalies viduje. Kažkada buvo teorija ir apie galimą Ukrainos skilimą, bet aš ja netikiu. Aš šalies rytuose gyvenančius žmones suvokiu kaip ukrainiečius, o ne kaip Rusijos periferijos gyventojus. Nors ta skiriamoji linija gali didėti ir tai paveiks šalies stabilumą. Į ką tai gali išsivystyti, aš nenoriu spėlioti, tačiau valstybės prezidentui nėra palanku, nes vakarinė pusė mobilizuosis ir per rinkimus.        

– Kam ES reikalinga Ukraina?

– Pirmiausia, tai yra geopolitika – saugumo erdvės plėtra toliau į Rytus. Kitas dalykas, yra tam tikra verslo strategija, juk tai yra rinka ir labai nemaža – 47 milijonų. Verslas, kuris veikia ten, nori normalaus verslo klimato. Prekyba su ES turėtų jį užtikrinti, jeigu Asociacijos sutarties nuostatos būtų normaliai įgyvendintos. Akivaizdu, kad tai būtų kai kurių verslo grupių, interesų visoje ES noras turėti dar vieną erdvę ir plėtoti normalų verslą pagal vakarietiškas, galbūt rytietiškas ar postsovietines žaidimo taisykles.

Taip pat yra žemės ūkis. Kita vertus, jei Ukraina taptų kažkada visaverte ES šalimi, aš abejoju, ar Prancūzijai patiktų turėti tokį konkurentą šioje srityje.

Argumentų yra įvairių, kaip ir niuansų, tačiau tiksliai pasakyti, kam Ukraina reikalinga ES, negalėčiau. Taip nėra, kad tai šalis, be kurios ES projektas negali gyvuoti. Vienoms šalims Ukraina svarbi, kitoms ne, kiekvienu atveju yra skirtingos interesų kombinacijos.       

– Ukrainos prezidentas telefonu pranešė prezidentei Daliai Grybauskaitei, kad Kijevas negali pasirašyti sutarties su ES dėl Rusijos ekonominio spaudimo ir šantažo. Ar tikrai Ukraina neturi kitos išeities?

– Rusija gerai perskaitė situaciją. Ji mato Ukrainos ekonomikos būklę – šalis yra ant nemokumo ribos. ES siūlo tik ilgalaikį perspektyviojo šalies ekonomikos ūkio modernizavimą. Yra aukšti standartai, reikia prisitaikyti per trumpą laiką, tai brangiai kainuoja. Be to, Ukraina yra ta šalis, kuri nestoja į ES, o yra kalbama tik apie integraciją be narystės, tai reiškia, jog ji negali naudotis jokiais struktūriniais fondais, o turi pati viską finansuoti. Toks prisitaikymas prie europinių taisyklių, standartų yra tarsi šoko terapija šaliai ir ES turėtų tą turėti galvoje. Rusija visa tai matė ir suprato, kaip reikia žaisti, o dar ir Ukrainos prezidento rinkimai artėja. V. Janukovyčius dabar toliau nei 2015 m. nemąsto. Trumpalaike prasme šaliai reikia aiškaus išorinio kredito, kuris nebūtų susietas su tokiais reikalavimais, pavyzdžiui, šildymo kainų nedotavimas, ką siūlė Tarptautinis valiutos fondas. Įsivaizduokit, atvažiuoja ir sako, mes suteiksime jums paslaugą, jeigu jūs nedotuosite. Tai reikštų socialinę krizę šalyje. O Rusija tokių reikalavimų nekelia, ji žaidžia gudriau, jos reikalavimai politiniai, ne ekonominiai. Ukrainos dabartinės politinės valdžios priklausomybė nuo įvairių trumpalaikių niuansų ir ekonominės situacijos sudėtingumas sukūrė tokią padėtį, kad šalis tapo pažeidžiamesnė ir Rusija tą pamatė bei pritaikė tam tikras priemones, o ES nesugebėjo adekvačiai sureaguoti ir prisitaikyti prie esamos situacijos.          

– Šiuo metu mūšį lyg laimėjo Rusija, tačiau Ukraina nesako, kad stos ir į Muitų sąjungą. Kokie gali būti tolimesni Ukrainos žingsniai? Ar ji pasirašys Asociacijos sutartį vėliau, ar pasirašys Muitų sutartį, ar išliks tam tikra prasme nepriklausoma? 

– Aš griežtai brėžiu raudoną liniją, nes nemanau, kad ji stos į Muitų sąjungą. Tuo aš esu įsitikinęs, nebent atsitiktų daug daug blogų dalykų, bet tada jau ir į gatves išeitų daug daugiau žmonių. Aš manau, ir V. Janukovyčius nerizikuos, jis net neturi tokio intereso. Tų šalių, kurios dalyvauja su Rusija Muitų sąjungoje, ypač Kazachstanas, kuris turi labai liberalią ekonomiką, verslininkai skundžiasi, kad visuose sektoriuose, kur vyksta konkurencija su Rusijos kompanijomis, būna išstumti iš rinkos. Muitų sąjunga užsidaro sieną, apmokestina viską tarifais, apsisaugo nuo globalios konkurencijos, bet rusiškos įmonės laimi rinką, išstumdamos konkurentus iš kitų sąjungos šalių. Žinant Ukrainos visos ekonomikos ūkio struktūros panašumą į Rusijos, bus labai daug įmonių, kurios aiškiai konkuruos su Rusijos įmonėmis. Bus daug konkurentų išstūmimų, įmonių perėmimų, padalijimų. Ukrainiečiai tai supranta. Aš netikiu, kad Ukrainos oligarchai leistų prezidentui taip pasielgti.

Ar pasirašys su ES? Na, reikia tikėtis, bet klausimas, kada? Čia yra daug įvairių kriterijų ir niuansų. Kitas viršūnių susitikimas bus kovo mėnesį, tai ar kokybiškai pagerės iki tol Ukrainos ekonominė situacija? Kokie kintamieji keisis iš esmės, tada bus galima kalbėti apie kažkokį naują paveikslą. Kitas dalykas, artėja Europos Parlamento rinkimai, keisis visos ES institucijos. Po mūsų pirmininkaus graikai, kuriems ne tik kad visiškai neįdomi Rytų partnerystė, bet ir sakoma, kad tai šalis, turinti ryšių su Rusija, taip pat ir nemažai savų problemų. Tada keisis visos ES institucijos, niekam čia nerūpi ta Ukraina, visi ne apie tai galvoja, viskas vyksta labai inertiškai. 2014 metai gali taip ir praeiti. 2015 m. yra jau Ukrainos prezidento rinkimų metai ir sutarties pasirašymas šiais metais būtų kaip prizo kažkam į rankas įteikimas. Šiuo atveju V. Janukovyčius galėtų pasakyti: „Žiūrėkit, aš jums „laimėjau“ Asociacijos sutartį su ES.“ Yra labai daug kriterijų, kurie rodo, kad sutarties pasirašymas gali užsitęsti ir neaišku, kuriam laikui. Todėl labai tikėtina, kad Ukraina bus „pakibusi“ tarp abiejų erdvių, kiek tai yra įmanoma ir kiek laiko sugebės taip laikytis, tuo pačiu metu ir iš vienos, ir iš kitos pusės ieškodama sau naudos.

– Jūsų nuomone, Ukraina elgiasi teisingai?

– Visi suprantame, jeigu nori normalios šalies su modernizuotu ūkiu, galinčiu konkuruoti Europos rinkoje, kurios galia yra 6 kartus didesnė už Eurazijos sąjungos, tai yra ta erdvė, kurią reikia plėtoti. Ukrainiečiai tą irgi supranta, jie nori į ES rinką, bet nesupranta, kad labai brangiai kainuos prisitaikymas prie tų žaidimo taisyklių, be valstybinio protekcionizmo, be dotacijų. Ukrainos ūkis vis dar veikia postsovietine plius laisvos rinkos simbioze, tai yra tam tikra oligarchija. Norint ją pristabdyti reikia tam tikros šoko terapijos, o ją gali duoti tik ES rinka ir ekonominės europinės taisyklės. Nori nenori, galvojant apie modernią ekonomiką, modernią valstybę, tai rinka, kuri tai gali pasiūlyti. Tikrai ne Muitų sąjunga. Tas „pakabinimas“ tarp dviejų erdvių irgi nėra tas scenarijus, kuris gali atnešti ilgalaikį pakilimą.