|
Aš gimęs 1950 m. kaime. Vaikystė buvo skurdoka, bet tikrai nebadavom. Tiesiog nebuvo pertekliaus, bet minimumas visada buvo. Svarbiausia - gyvenome ir džiaugėmės gyvenimu. Nereikėjo dėl ateities per daug sukti galvos. Turėjome darbus, turėjome atlyginimus, tų "deficitų" kažkaip visi gaudavome, apskritai, materialinių dalykų per daug nesureikšmindavome, psichologiškai buvome gerokai pozityviau nusiteikę, nei dabar. Studijuojant, o vėliau dirbant, pokalbiai tikrai sukdavosi ne apie dešreles, o apie mokslo pasiekimus, literatūrą, muziką, dailę, teatrą, kiną, sportą, sąjungines varžybas, olimpiadas... Kitaip sakant, mintys buvo beveik laisvos nuo IŠGYVENIMO problemų sprendimo, susidedančio iš poreikio apsirūpinti maistu, būstu, šiluma (drabužiais, butų šildymu). Gyvybiniai poreikiai tikrai buvo patenkinti, žmogus jautė tikrumą, kad tie poreikiai bus patenkinti ir rytoj, ir poryt, ir po metų, ir po dešimties - jo galva buvo laisva nuo tokių rūpesčių. Laisvas nuo IŠGYVENIMO problemų,žmogus GYVENO.Nesvarbu,kad nelakstė po užsienius,buvo pakankamai erdvės realizuoti savo gebėjimus,pomėgius,kultūrinius poreikius.
Šiandien žmogus - susirūpinęs ir paniuręs, jis jaučia didelį nerimą: ar galės rytoj, kitą savaitę, kitą mėnesį prasimaitinti, susimokėti už kurą, susimokėti už šildymą, ir net, jeigu vis dar šiaip taip susimoka, nuo tų IŠGYVENIMO rūpesčių žmogus yra praradęs bet kokį GYVENIMO džiaugsmą, jis mato kasdieninių prekių kasdienį brangimą, kasdien girdi ir mato per televiziją valdžios nekompetencijos, piktybiškumo, savivalės pavyzdžius, mato augančią iš beviltiškumo emigraciją, mato, kad aplink klesti korupcija, "švogerystė", visokia kitokia neteisybė - žmogus vaikšto tų rūpesčių kaip akmeniu prislėgtas, jis NEGYVENA, jis kasdien kovoja už IŠGYVENIMĄ. Prisiminkime Maslow poreikių piramidę - šiandien žmogus nublokštas į patį tos piramidės dugną - rūpintis elementarių biologinių poreikių patenkinimu, jis pavargęs, išsunktas, ir neturi nei jėgų, nei galimybių tenkinti aukštesnius socialinius-kultūrinius-psichologinius poreikius, dažnas neturi nei laiko, nei jėgų nei kūrybai, nei saviraiškai, dažną apėmusi neviltis, depresija...
Va tokios mintys apie tarybinius ir dabartinius laikus. Ir ne dabartinių naudai.
|