Neseniai Seimo nariai Gintaras Songaila ir Rytas Kupčinskas atkreipė Prezidentės Dalios Grybauskaitės dėmesį į Kėdainių rajono apylinkės teisėjo Vitalijaus Kondratjevo praėjusių metų gruodžio 16 d. sprendimą dėl mažamečio vaiko, kuris trejus metus gyveno pas globėją, skubaus perdavimo motinai, susijusiai su dar neištirta Kauno „pedofilijos byla“.Dar prieš tai susirūpinimą galimais vaiko teisių pažeidimais išreiškė D. Grybauskaitė bei Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, jau nekalbant apie kitus politikus, įvairias visuomenines organizacijas, šiaip piliečius.
Ta proga žiniasklaidoje pasigirsta vis daugiau kalbų apie neva neleistiną politikų kišimąsi į teismų darbą. Bet niekas nepaaiškina, kur baigiasi žodžio laisvė ir prasideda „kišimasis“.
Diskusija ar kaltinimas?
Vadinamos „pedofilų bylos“ proga ne vienas teisininkas, politikas, parlamentaras, komentatorius žiniasklaidoje pasisakė prieš politikų ir teismų valdžiai nepriklausančių rinktų aukščiausių pareigūnų, ypač tų, kurie pagal Konstituciją sprendžia, kuriam lemta tapti teisėju, o kuriam teisėjui pradėti apkaltos procesą, pasisakymus dėl konkrečių bylų. Aštri polemika iškilo dėl to, gali ar negali prezidentas, Seimo narys viešai reikšti savo nuomonę apie teismo procecą konkrečioje byloje, kritikuoti teisėjus dėl jų sprendimų ir t.t.
Štai Naujųjų metų išvakarėse Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas Vytautas Nekrošius, komentuodamas šalies vadovės pareiškimą, kad „vykdant priimtą teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, prievartos naudojimas – netoleruotinas“, priminė, kad teisingumą vykdo tik teismai, o ne Prezidentė. „Tiesiog reikėtų funkcijas savo skaityti Konstitucijoje ir viskas bus gerai“, – sakė jis. Tik kur ir kaip Prezidentė vykdė teisingumą, nenurodė.
Sausio 4 d. LTV laidoje „Teisė žinoti“ Aukščiausiojo Teismo Pirmininkas Gintaras Kryževičius ir buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas Egidijus Kūris rūsčiai pasmerkė jau minėtą Seimo narių Gintaro Songailos ir Ryto Kupčinsko pareiškimą dėl Kėdainių rajono apylinkės teisėjo Vitalijaus Kondratjevo veiksmų, apkaltino juos kišimusi į teismų darbą ir teisės neišmanymu.
Išmanymą pademonstravo Lietuvos Respublikos teisėjų asociacija (LRTA), išplatinusi kreipimąsi Lietuvai, kuriame be kita ko rašoma:
„LRTA ragina visus suinteresuotus asmenis, o ypač valdžios atstovus susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip teisėjams daromas politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis. Konkrečioje byloje priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas turi būti patikrinamas tik griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. LRTA netoleravo ir netoleruos teisėjų daromų pažeidimų, tačiau visada gins teisėjus bei teismus nuo bet kokio neteisėto poveikio ar spaudimo. Visuomenė turi konstitucinę teisę, o valstybė privalo užtikrinti, kad sprendimus asmenų teisiniuose ginčuose priimtų niekieno neįtakojamas teismas“.
Bet štai, kas keista. Per visą naujausių laikų Lietuvos istoriją nebuvo nei vieno atvejo, kad tokie teismus kritikuojantys, „spaudimą“ darantys Lietuvos Respublikos piliečiai būtų patraukti kokion nors atsakomybėn.
Atrodytų, Gintaras Kryževičius, gindamas teismų ir konkrečių teisėjų nepriklausomumą, turėtų tuoj pat kreiptis į Generalinį prokurorą, kad šis savo ruožtu kreiptųsi į Seimą, prašydamas panaikinti Seimo narių Gintaro Songailos ir Ryto Kupčinsko teisinę neliečiamybę ir leisti pareikšti jiems įtarimus nusikalstama veika pagal Baudžiamojo Kodekso „tokio straipsnio tokią dalį“.
Bet to nebus.
Nes nėra Baudžiamajame Kodekse „tokio straipsnio tokios dalies“. O tokiu atveju G. Kryževičiaus ir E. Kūrio ir LRTA vieši pamokymai įstatymų leidėjams (!) tėra arba tuščias savo ir kitų laiko gaišinimas, arba jų baimės, kad bus pasipriešinta kai kurių teisėjų nebaudžiamumui ir teisėjų korpuso visiškam uždarumui, simptomas.
Ką sako Konstitucija ir įstatymai
Galima įtarti, kad apie paminėtus D. Grybauskaitės, V. Landsbergio, G. Songailos bei R.Kupčinsko viešus pasisakymus ir pareiškimus kalba Konstitucijos 114 straipsnis: „Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę “.
Apie teisėjų skaistybės saugojimą taip pat kalbama Teismų įstatyme. Jo 3 straipsnio 3 dalyje sakoma, kad „Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams“.
Taigi, negali būti „kišimosi“, „spaudimo“, „kitokio neteisėto poveikio“.
Na, ką gi, paieškokime tos Konstitucijoje „įstatymo numatytos atsakomybės“. Natūralu – Baudžiamajame Kodekse ten, kur kalbama apie teismus ir teisėjus.
Štai 231 straipsnyje kalbama apie atsakomybę tų, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui ar Tarptautinio baudžiamojo teismo pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės arba administracinės bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą.
Vargu ar teisėjų kritika dėl konkrečių bylų galėtų kuriam nors iš šiame straipsnyje išvardintų subjektų trukdyti atlikti pareigas.
Bet kurgi toji Konstitucijoje pažadėta įstatymo numatyta atsakomybė, kurią užsitraukia draudžiamas „valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą“, atsakomybė už „politinį, ekonominį, psichologinį, socialinį spaudimą ar kitokį neteisėtą poveikį“?
Baudžiamajame Kodekse jos, atsakomybės, paprasčiausiai nėra. Ir ačiū Dievui, kol nebus atlikta esminė teismų reforma, užtikrinanti ir visuomenės dalyvavimą teismų darbuose, jų kontrolę.
Trumpa išvada tokia. Kadangi jokia bausmė už „kišimąsi“, „spaudimą“ arba „kitokį neteisėtą poveikį“ nenumatyta, tai ir kalbėti nėra apie ką. O tokiu atveju galioja šio DELFI straipsnio pavadinimas, kaip galioja ir Konstitucijos 25 straipsnis: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti...“. Tol kol įstatymų leidėjas, bet ne Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ar LRTA, pats galutinai įstatymu neapibrėš tos ribos, ties kuria baigiasi žodžio laisvė ir prasideda „kišimasis“, „spaudimas“, „kitoks neteisėtas poveikis“, Aukščiausiojo Teismo pirmininko, kaip ir LRTA, vaidmuo čia labai kuklus, nes jis net neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Teisėjų korpusui niekas nesuteikė teisės savavališkai viešai klaidinti ir bauginti jų pačių susigalvota, įstatymų leidėjo neišaiškinta, „kišimosi“, „spaudimo“, „kitokio neteisėto poveikio “ samprata Lietuvos piliečius.
Beje, kiekvienas teisėjas prieš juo tapdamas duoda priesaiką visada būti nešališku. Be jokių išlygų. Būtent todėl jam suteikiamos Teismų įstatyme numatytos „socialinės garantijos, atitinkančios jo statusą ir užtikrinančios jo nepriklausomumą“ (kitiems Lietuvos Respublikos piliečiams, pavyzdžiui, valstybės tarnautojams – ne).
Be to, kad ir ką viešai sakytų prezidentas, Seimo narys ar šiaip pilietis apie mūsų teismus ir teisėjus, konkrečias bylas, mūsų valstybės teisinėje sąrangoje nėra tokio legalaus mechanizmo, kuris priverstų teisėją priimti su įstatymu ir jo sąžine prasilenkiantį sprendimą. Jei sprendimas prasilenkia su įstatymu ir sąžine, tai – ne dėl prezidento ar Seimo nario viešo pareiškimo. Tai – dėl kitų priežasčių, dėl tų pačių, dėl kurių Lietuva Europos Sąjungos valstybių tarpe pirmauja nepasitikinčių teismais gyventojų nuošimčiu, dėl kurių būtina teismų reforma.
Kai teismai atsisako komentuoti sprendimus, tai tenka daryti kitiems
Antai, praėjusių metų gruodžio 27 dieną vykusioje populiarioje periodinėje „Žinių radijo“ laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ (redaktorius Vidmantas Valiušaitis) buvo tikimasi išgirsti Aukščiausiojo Teismo atstovo nuomonę apie teismo nurodymą žurnalistei atskleisti informacijos šaltinį, nurodyti nepanorusį savo tapatybės atskleisti teisėją, kuris suteikė jai informaciją apie galimas teismų sistemos ydas: kaip papirkinėjami teisėjai, kaip advokatai, prokurorai ir teisėjai derina bylų nuosprendžius ir t.t. Tačiau Aukščiausiojo Teismo atstovė ryšiams su visuomene Živilė Jokimaitė–Dolgich paaiškino, kad teismai laikosi nuostatos nekomentuoti teismų sprendimų. Keista nuostata, sakyčiau net nusikalstama.
Prieš kelerius metus Europos Žmogaus teisių (EŽT) teismas pakartotinai išaiškino, kad vieša teisėjų, pabrėžiu, ne teisininkų, bet teisėjų, polemika dėl vienokio ar kitokio teismo sprendimo turi būti skatinama, nes teisėjai negali būti uždara visuomenės dalis. Tokius akivaizdžius dalykus EŽT teismas buvo priverstas priminti po to, kai viena Maskvos teisėja, remdamasi konkrečių bylų pavyzdžiais, spaudoje žiauriai sukritikavo visą Rusijos teismų sistemą. Kadangi pasielgė „neetiškai“, buvo atleista iš darbo. Ieškodama teisingumo perėjo visas teismines instancijas Rusijoje, kol pagaliau bylą laimėjo EŽT teisme.
Jei Lietuvos teisėjai patys viešai vertintų savo kolegų priimamus sprendimus, jei bent būtų užtikrinta tokia galimybė, niekas neabejoja, kad sumažėtų ir teismo klaidų ir korupcinių įtarimų ir pasitikėjimas teismais išaugtų.
Kai Aukščiausiasis Teismas viešumoje apsiriboja tik girtų teisėjų skandalų ir panašių istorijų komentarais, o pasitikėjimas teismais artėja į nulį, Lietuvos prezidentas ar Seimo narys, kiti piliečiai ne tik turi teisę, bet ir pareigą viešai komentuoti teisėjų sprendimus, ypač kai kalbama apie žmogaus teises, ir raginti ištaisyti galimai padarytas jų klaidas, o jų kritika, sutinka su ja teisėjas ar ne, teisinėje visuomenėje privalo būti bent jau gerbiama. Ar tai būtų „pedofilų byla“, ar Eglės Kusaitės, ar kita rezonansinė byla.
Autorius yra mokslų daktaras, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
