Prezidento rinkimų kovoje daug lems niuansai

Oficialiai prasidėjusioje prezidento rinkimų kampanijoje politologai mezga pagrindinę intrigą – ar antros kadencijos siekianti prezidentė Dalia Grybauskaitė laimės pirmame rate, ar bus antras rinkimų turas. Tačiau vėl susidaro įspūdis, kad esame konstruojamos realybės akivaizdoje, nes šiemet situacija yra kiek kitokia nei prieš penkerius metus, kuomet dabartinė šalies vadovė triumfatoriškai paguldė ant menčių savo konkurentus jau pirmame rate.

Kad situacija kitokia, liudija nerimo ženklai ir prezidentės rinkimų štabe – iš kažkur buvo iškasta „išlyga“ D. Grybauskaitei nedalyvauti debatuose. Mat ji – darboholikė, o jos užimtumas didesnis, pavyzdžiui, net už JAV prezidentus, kurie randa laiko ir drąsos stotis į minties kovą su oponentais. Toks kovos vengimas reiškia, kad esama silpnų vietų „geležinės magnolijos“ pozicijoje.

Visgi esminis prezidentės silpnumas – ji nebėra platesnio politinio spektro figūra kaip 2009 m. Negana to, ji per šiuos rinkimus tapo tik dviejų partijų kandidate. Kitaip tariant, per penkerius metus šalies politinis gyvenimas labiau susiglaudė ir galimybių sutelkti platų elektoratą kandidatams į šalies vadovus nėra daug.

Visų pirma jau praėję rinkimai parodė, kad prezidento rinkimai nėra ženkliai populiaresni už Seimo. Pavyzdžiui, 2008 m. Seimo rinkimuose dalyvavo 48,59%, o 2009 m. prezidento 51,76% rinkėjų. Tad norint įžvelgti būsimų rinkimų rezultatų kontūrus vertėtų atkreipti dėmesį kaip susiklostė prieš pusantrų metų vykę parlamento rinkimai. Be abejo, egzistuoja papildomi veiksniai, kurių negalima ignoruoti, bet tam tikrus bazinius balsų skaičius už vieną ar kitą kandidatą įmanoma sužinoti.

Lengviausia yra prognozuoti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderio europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio rezultatus. LLRA per 2012 m. Seimo rinkimus gavo 70 230 balsų, tad 70 tūkst. yra maksimumas, kurį gali pasiekti V. Tomaševskis, nes naivu būtų manyti, kad šis pretendentas galėtų pranokti lenkataučių ar rusataučių elektorato ribas.

Panašioje situacijoje yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kandidatas, Bronis Ropė. Jo partijos surinkti 47 756 balsai, pridėjus negausių ekologinių judėjimų balsus leidžia jam tikėtis 50 tūkst. paramos. Tiesa, egzistuoja vienas veiksnys, kuris gali padėti Ignalinos merui prilygti V. Tomaševskiui – LVŽS aktyviai rėmė referendumą dėl Konstitucijos pataisų, tačiau lieka klausimas, ar asmeninės charizmos stokojantis B. Ropė sugebės patraukti į savo pusę žymią referendumo rėmėjų dalį.

Ne ką geresnėje padėtyje yra ir Artūras Zuokas. Jo vedamas judėjimas „Taip“ gavo 22 tūkst. balsų. Tačiau Vilniaus meras yra vienintelis kandidatas liberalas, o oficialiai liberalų remiama prezidentę vadinti liberale apsiverstų liežuvis nebent kokiam lunatikui. Atrodytų, kad A. Zuokas yra galimas liberalų rinkėjų pasirinkimas, bet tarp jų Vilniaus meras garsėja kaip liberalių jėgų skaldytojas, be to, jo pažiūros darosi vis artimesnės socialdemokratams. Jei A. Zuokui pavyktų padvigubinti „Taip“ rezultatus, tai prilygtų stebuklui.

Daug kas tarp pretendentų į antrą turą mini Darbo partijos (DP) kandidatą Artūrą Paulauską. Išties už darbiečius balsavo 243 203 piliečių. Tačiau šiuos balsus automatiškai priskirti A. Paulauskui nevertėtų. Juk per tuos rinkimus tik kas dešimtas DP rinkėjas savo pirmumo balsą atidavė už A. Paulauską. Be to, DP rinkėjas nėra disciplinuotas, priklauso vadinamajam „protesto elektoratui“, o buvęs generalinis prokuroras, Seimo pirmininkas yra nykus nomenklatūrinės sistemos reliktas, kuris neturi jokio patrauklesnio bruožo galinčio „užburti“ visus DP simpatikus. Kažin ar realu manyti, kad A. Paulauskui pavyks įveikti 200 tūkst. balsų ribą, kuri leistų jam galvoti apie antrą turą.

Gana aiškus socialdemokratų kandidato Zigmanto Balčyčio balsų kiekis. Jo partija turi stabilų rinkėjų skaičių, kuris sudaro apie 220 tūkst. balsų. Tikėtis, kažkokio papildomo rezervo socdemų nr. 2 gali tik antrame rate.

Nepriklausomo kandidato Naglio Puteikio elektoratas yra sunkiausiai prognozuojamas. Be abejo, tai „Drąsos kelio“ (100 tūkst.) ir tautininkų (10 tūkst.) rėmėjų balsai. Jį gali paremti ir partijos sprendimu būti prezidentine nusivylę Tėvynės sąjungos simpatikai. N. Puteikio potencialūs rinkėjai – pasirašę (jų buvo virš 300 tūkst.) už referendumą dėl Konstitucijos pataisų. Jei du trečdaliai jų pasirinktų N. Puteikį, tuomet antras turas jam taptų realybe.

Sudėjus jos remiančių partijų balsus D. Grybauskaitė pretenduoja į 270–90 tūkst., o tai reiškia antrą ratą, bet ne pergalę.

Žinoma kalbama apie bazinius balsų skaičius, bet lieka keletas veiksnių, kurie gali būti lemtingais. Pavyzdžiu, vienas jų – kaip balsuos „Tvarkos ir teisingumo“ rėmėjai (88 tūkst.)? Ar jie parems D. Grybauskaitę, su kuria visai neblogai sutaria Rolandas Paksas, arba Z. Balčytį mainais už R. Pakso reabilitaciją? Gal pasirinks boikotą, kuriam juos netiesiogiai paskatino R. Paksas? Tik akivaizdu, kad jie nebalsuos už vieną iš apkaltos R. Paksui architektų - A. Paulauską.

Tad antro rato būtinybę nulems niuansai.