Bijau, Joe Bideno aiškiai pavėluotas traukimasis iš prezidentinių rinkimų jau nieko nepakeis.
Net karingasis Žygis Pavilionis suprato – teks keisti kursą. Kadangi mūsų URM savo kurso neturi, keis pagal nurodymą. Būtų labai gerai, kad nors išlaikytume solidarumą su Ukraina. Aš laukiu ko kito – taikos su kaimynais.
Atsimenu: 2020 metų vasario 1-ąją į Minską atskrido JAV valstybės sekretorius Mike Pompeo ir susitiko su Lukašenka. Tuo metu Maskva šantažavo mūsų kaimynus „energetiniu badu“, ir Pompeo prezidento Donaldo Trumpo vardu pažadėjo viską – net per Klaipėdos uostą einančius ešelonus su nafta. Pažadėjo ir paskirti naują Amerikos ambasadorių santykiams atstatyti.
Labiausiai patyręs JAV administracijos pareigūnas (prieš tapdamas Valstybės sekretoriumi, Pompeo 2017-2018 metais dirbo CŽA vadovu) žinojo ką daro ir ko siekia. Amerikai pirmiausia reikėjo nepriklausomos Baltarusijos ir jos savarankiškumo nuo Maskvos.
Galbūt, kada nors paaiškės, kas ir kodėl Lietuvoje siekė priešingo: įstumti Minsko režimą į aklavietę ir priversti vėl kreiptis pagalbos į Rusiją. Man nesuprantamas „vėliavėlių karas“ pasienyje vėl pakišo baltarusius po Putino sparnu ir užtikrino Maskvos diktatoriaus galimybę iš trijų pusių pulti Ukrainą.
Šiomis dienomis situacija Minske vėl primena Pompeo vizitą: Lukašenka paskelbė, kad nemato grėsmės iš Kijevo pusės ir atitraukė dalinius nuo Ukrainos sienos. Maskvos propaganda šaukia apie „išdavystę Minske“.
Vis stiprinamos Lietuvos sankcijos kažkodėl nukreiptos ne prieš režimą, o prieš žmones (draudimas lankytis pas gimines Baltarusijoje, anapus registruotų automobilių neįleidimas) atrodo kaip spaudimas neatsisakyti Putino globos.
Nežinau, kokie bus pirmieji Trumpo administracijos žingsniai Minsko pusėn. Savo prezidento neišdavęs Pompeo (1963 m. gimimo) tikriausia grįš į aukščiausią postą. Tik kaip mes reaguosime į naują realybę? Svyruosime kartu su „generaline linija“?
Susiję:
Baidenas traukiasi iš rinkimų kovos, tačiau valstybę ves iki galo