Projektas "050353": prisiminimai apie Stalino mirtį

Siūlome dar vieną režisierės Alicijos Žukauskaitės parengtą publikaciją (anksčiau skelbėme Jevgenijos Albac straipsnio "Budeliai ir aukos" vertimą).

60-osioms Stalino mirties metinėms rusų internete buvo sukurtas projektas „050353”, kuriame skelbiami tų įvykių amžininkų prisiminimai. Projektas yra atviras, kiekvienas norintis gali įrašyti savo liudijimą. „Mirtis sovietų valstybės kūrėjo, nulėmusio milijonų žmonių žūtį, reiškė valstybinio teroro epochos pabaigą. Epochos, kurios pasekmės juntamos ir dabartinės Rusijos visuomenės sanklodoje. Bet mūsų tikslas – ne susumuoti Stalino valdymo rezultatus ar jį įvertinti, nes vertinimas mums akivaizdus. Platus reakcijų į „nemirtingojo vado“ mirtį spektras – džiaugsmas ir sielvartas, viltys ir baimės, šokas ir sąmyšis, „tėvų“ ir „vaikų“ elgesio skirtumai - suteikia mums galimybę geriau suvokti patį totalitarinės visuomenės mechanizmą, tampa tarsi didinamuoju stiklu, pro kurį galima iš arčiau įsižiūrėti į socialinę-psichologinę tarybinio žmogaus konstrukciją“, - rašo projekto autoriai. Be to, jie siekia grąžinti į istorinę sąmonę kai kurias detales, kurias ištrynė oficialioji propaganda. Pavyzdžiui, Stalino laidotuvių dieną grūstyse žuvo daugybė žmonių. Tie įvykiai, anot projekto autorių, tapo valstybine paslaptimi, stropiai saugoma ir šiandien. Štai keli tekstai apie tai, kaip Maskvos gyventojai reagavo į „tautų vado“ mirtį ir kas vyko jo per jo laidotuves.

Ela Opalnaja, gim. 1935 m.

Aš iki šiol prisimenu, kaip kartą, sėdėdama mamai ant kelių, su skaudama širdim paklausiau: „Mamyte, pasakyk, ką aš labiau myliu – tave ar draugą Staliną?“ Aš dievinau Staliną. Ir staiga, kai iki baigiamųjų egzaminų buvo likę vos keli mėnesiai, sužinojau, kad jis serga. Pamenu, mes mokykloje vaikščiojome ir verkėme. O paskui per radiją pranešė, kad Stalinas numirė.

Tiksliau, mes radijo neturėjome, o buvo tik tokia nedidelė lėkštė. Iš pradžių grojo kažkokia klasikinė muzika, o tada pranešė apie Stalino mirtį. Mums tai buvo tiesiog tragedija. Tėtis, aišku, neverkė ir nieko nekalbėjo. Bet aš verkiau, taip pat mama ir kaimynė. Visus apėmė skausmas, didžiausias skausmas. Kaip gyvens šalis? Kaip mes galime gyventi be jo? Kaip?

Mūsų mokykloje buvo iškilminga liniuotė. Susirinko visi mokiniai nuo pirmos iki paskutinės klasės. Mokytojai raudojo, mes taip pat. Kai stovėjome liniuotėje, aš negalėjau pajudėti, o viena mūsų klasės mergaitė apalpo. Pirmaklasiai prisiekė, kad nuo šiol mokysis tik „gerai“ arba „labai gerai“.

Tėvai į atsisveikinimą nėjo, o aš nuėjau kartu su visa klase. Mamai ir tėčiui nieko nesakiau, tikriausiai jie būtų mane sulaikę. 22 moksleiviai organizuotai – mes viską darėme organizuotai – pabėgo iš pamokų. Buvome labai stropūs pionieriai-komjaunuoliai, bet dabar tiesiog neištvėrėme. Net, kiek prisimenu, praleidome algebros kontrolinį. Nutarėme, kad būtinai reikia nueiti.

Žinojome tik tiek, kad atsisveikinimas vyksta Sąjungos Rūmuose, ir pradėjome link jų brautis. Visur buvo užkardos, kokiu maršrutu eiti, nežinojome, ėjome ten, kur matėme susirinkusius žmones. Puikiai prisimenu, kaip mes atsidūrėme Lubiankoje – ten buvo kavalerijos užkarda, ir mes narsiai lindom pro arklius. Nuo Lubiankos prasibrovėm iki Kuzneckio tilto, įveikdami visas užkardas. Kažkur net lipom stogais. Išnirom vos ne prie pačios Kolonų salės, bet prie mūsų priėjo milicininkas ir liepė sukti link Trubnajos gatvės - į eilės galą.

Eilę spaudė iš Roždestvenskio bulvaro pusės, vis daugiau rinkosi žmonių. Mes labai išalkom, o ten buvo tokia nedidelė duonos parduotuvėlė. Nusipirkome popierinį paketėlį džiūvėsių ir pakeliui juos graužėme. Kažkurią akimirką minia susispaudė, žmonių upė ėmė siūbuoti, pasigirdo riksmai.
Mes ėjome kairiuoju Trubnajos gatvės kraštu, ten, kur namai, o dešinėje buvo bulvaras. Tarp bulvaro ir gatvės vienas prie kito stovėjo automobiliai, didžiuliai autobusai, kariškių pilni sunkvežimiai. Dauguma namų turėjo rūsius, kuriuose tuo laiku glaudėsi žmonės. Tų rūsių langus iš viršaus dengė grotelės. Ir mes pamatėme, kad minia susigrūdo taip, kad tas groteles paprasčiausiai nuspyrė iš vietos, ir žmonės su riksmu krito į duobes. Mane apėmė laukinė baimė, kad ir aš ten prasmegsiu. Ėmiau spraustis pro žmonių kojas, stengdamasi prasibrauti į dešinę pusę, besiribojančią su bulvaru.

Jau nebuvo įmanoma pakelti rankų. Viena mūsų mergaičių laikė rankose paketėlį su džiūvėsių likučiais. Bet nebegalėjo jo išlaikyti iškelto. Ji paleido paketėlį. Ir štai tas paketas nekrito. Dar dabar mano akyse – toks stebuklas: paketas nekrenta. Jis pakibo ir kybojo. Paskui nukrito, ir minia žengė per tuos džiūvėsius, ir buvo baisus garsas - tarsi per kaulus.

Žmonės vis spaudė ir spaudė, trūko oro, niekas negalėjo įkvėpti. Pasigirdo klaikūs šauksmai, dejonės, žmonės alpo ir šliaužiojo. Aš supratau tik viena – reikia prasibrauti į dešinę pusę. Ir atsitiko taip, kad prigludau prie tų mašinų užtvaros.

Tą dieną vilkėjau balto triušio kailio striukę - mano dėdė buvo svarbus tarnautojas ir gavo dovanų amerikiečių lakūno kombinezoną. Ir štai tuomet, kai Trubnajos gatvėje mane visiškai prispaudė, aš pajutau, kad mano viduje kažkas tiesiog plyšo. Iš gerklės plūstelėjo kraujas ir nuvarvėjo ant baltos striukės. Ten buvo jaunas vaikinas, jis ištiesė ranką, griebė mane už pakarpos ir numetė į bulvarą.

Vėliau ir mūsų mergaitėms pavyko prasibrauti į jį. Taip niekas iš mūsų ir nenuėjo Į Kolonų salę ir nepalaidojo Stalino. Aš gulėjau sniege, atsimenu, visi lenkėsi prie manęs, susirūpinę ištepta striuke. Dėmė buvo ten, kur širdis, ir visi rovė iš tos vietos kailį, mėgindami nuvalyti kraują sniegu. Vėliau mes sužinojome, kad toje minioje žuvo mūsų pažįstamas berniukas.

Kitą dieną vėl nubėgome į Trubnajos gatvę ir štai ką pamatėme: ten stovėjo, jei gerai pamenu, du brezentu dengti „studebekeriai“ ir buvo minia žmonių, kurie ieškojo kaliošų. Tą momentą aš taip pat įsiminiau.

Irina Zolotarevskaja, gim. 1934 m.

Vienas labiausiai įstrigusių prisiminimų – aš einu bulvarais, o ant kiekvieno suolelio guli po išblyškusį žmogų. Negaliu tvirtinti, kad tai buvo lavonai, bet tai buvo minios prispausti žmonės, nes spūstis buvo labai didelė. Ir dar: bulvaro gale didžiulis kalnas kaliošų. Dabar jau pamiršta, kas yra kaliošai, o tuomet juos ir ant batelių maudavo, ir ant veltinių, taigi man įsiminė būtent šis kaliošų kalnas bulvaro gale.

Olegas Basilašvilis, gim. 1934 m.

Mama ir tėvas žinią apie Stalino mirtį sutiko iš pažiūros ramiai, o mano bobutė ėmė beprotiškai raudoti ir rypauti. Ji buvo architekto, Maskvos miesto garbės nario, žmona, ir Spalio revoliucija atėmė iš bobutės viską, ką ji turėjo, tačiau Stalino vardas jai buvo šventas. Ar šeimoje aptarinėjo Stalino mirtį, nepamenu.

Aš tuomet mokiausi Maskvos dailės teatro antrame kurse. Netrukus po pranešimo apie Stalino mirtį studentus sukvietė į teatro žiūrovų salę, kurioje kalbėjo artistai, ir pamenu, kaip Michailas Kedrovas – tuometis Dailės teatro meno vadovas – raudojo taip, kad nesugebėjo pabaigti savo kalbos, tik vis rodė į ložę, kurioje spektaklių metu sėdėdavo Stalinas. Tame gedulingame posėdyje daugelis trynė akis nosinėmis, bet aš neverkiau ir net prisiminiau A. Puškino „Boriso Godunovo“ personažo repliką: „Verkia visi, paverkim, broli, ir mes.“

Prie karsto stovėjo beprotiškos eilės. Mano mama atsistojo į eilę netoli Čistyje Prudy, perėjo Sretenką ir ėmė leistis žemyn į Trubnajos gatvę. Ten ją surado tėvas, ištempė ir nusivedė namo, taip galbūt išgelbėdamas jai gyvybę. Trubnajos gatvėje įvyko siaubinga spūstis. Tuomet pasakojo, kad aikštėje rado galvas, kad žmones spaudė į sienas ir kad kai kurie pirmųjų aukštų gyventojai atidarydavo langus ir įtempdavo žmones į savo butus, bet vis tiek buvo daug žuvusių – Stalinas su savimi išsinešė neapsakomai didelį aukų skaičių. Tuomet apie spūstį laikraščiai nieko nerašė, bet visi žinojo apie tai vienas iš kito.

O aš, išstovėjęs eilę, atsidūriau Sąjungos rūmų Kolonų salėje. Prie karsto garbės sargybos nebuvo, bent jau aš neatkreipiau dėmesio. Mane nustebino, kad salėje nebuvo ypatingos gedulo atmosferos. Buvo labai šviesu, labai dulkėta, o palei sienas stovėjo milžiniška krūva vainikų. Stalinas gulėjo apvilktas munduru su blizgančiomis sagomis. Jo veidas, kuris fotografijose visada atrodė toks malonus, pasirodė besąs mirtinai piktas.

Mano tėvas, Podbelskio vardo politechnikumo direktorius, partijos rajoninio komiteto narys, kovo 9-ąją buvo pakviestas į gedulingą ceremoniją Raudonojoje aikštėje. Aišku, jis stovėjo ne ant mauzoliejaus, o kitoje pusėje šalia universalinės parduotuvės. Paskui jis man pasakojo: „Žinai, man labai keistą įspūdį padarė Berija - skrybėlė užsmaukta ant akių, o kašnė apvyniota aukščiau nosies. Jis buvo panašus į gangsterį iš amerikietiško kino.“

Natalija Starostina, gim. 1942 m.

Man buvo jau 11 metų, o aš iš tiesų nežinojau, kur mano tėvas. Nei kas nors sakė, kad tavo tėvas sėdi, nei labai slėpė, tik nesuprantu, kodėl tai mane visiškai tenkino.

Su mama tais laikais kraustėmės iš tetos pas tetą. Gyvenom tai Bolšaja Gruzinskajos gatvėje, tai pas Štokus Begovajos gatvėje, tai pas Kavą, mano mylimiausią tetulę, kuri turėjo tris vyrus, ir visi buvo sportininkai. Pirmąjį, Viktorą Prokofjevičių, sušaudė, antrąjį, Pavlą Tiksoną, Rusijos anglą, pasodino, tremtyje jis buvo kartu su mano tėvu. O trečią kartą ji ištekėjo už Viktoro Dubinino. Jam paskyrė dviejų kambarių butą Sadovajos-Triumfalnajos gatvėje, ir mums atrodė, kad tai rūmai. Pažymėtina, kad jis iš principo nebuvo partijos narys. Tai buvo pirmas žmogus (dar iki tėvo), kuris prisidėjo prie mano antisovietinio ugdymo. Jis klausėsi radijo balsų, kai dar niekas neturėjo radijo imtuvų, Staliną vadino niekšu, kalbėjo, kad nieko nėra blogiau už tarybinę santvarką ir kad jis tūkstantį kartų mieliau būtų bedarbiu Vakaruose. Be to, buvo siaubingas antisemitas, aš pasakyčiau, fašistuojančios pakraipos – jis manė, kad revoliuciją įvykdė žydai.

Mama aptarinėti šias temas bijojo. Jau vėliau, kai grįžęs tėvas svarstė, kaip vienas niekšas sugadino gamtą (tai Mičiurinas), o kitas – visą gyvenimą (tai Leninas), mama jam atsakė: kalbėk kalbėk, tave jau buvo pasodinę už tavo liežuvį, dabar nori, kad ją pasodintų, juk ji nueis į mokyklą ir ten viską papasakos.

Kuo man buvo Stalinas? Aš žinojau, kad jis svarbiausias, ir mačiau jo gražų veidą „Gimtojoje kalboje“. Leninas man atrodė gėdingai bjaurus, o šitas!.. Mes su draugėmis apskritai rinkdavomės, kas kam patinka. Labai žavėjo Molotovas. Paveikslas, kuriame Stalinas ir Molotovas su vaikais, - tiesiog nuostabus!

Apie jo mirtį sužinojau namuose. Atėjome į mokyklą, ir prasidėjo visuotinis raudojimas.

Baigėsi oficialioji dalis, galima eiti namo. Aš turėjau draugę, linksmą gražuolę Tanią Slovjovą. Ir štai mes su Tania išeinam iš klasės ir pradedam kvatotis – mums isterija, krentam iš juoko, šliaužiodamos prie rūbinės. Tuomet išlindo auklytė ir sako: „Eikit gal, mergikės, namo, toliau nuo bėdos.“

Vertė Alicija Žukauskaitė