Pirmiausia, visiškai akivaizdu, jog prezidentė neturi jokios nors kiek aiškesnės Lietuvos valstybės vizijos. Jos atsakymas į klausimą, kurį jį pateikė savotiškai minint jos prezidentavimo šimtadienį, kad esą jai yra atsibodęs sovietinis penkmečio planavimas, švelniai tariant skamba neįtikinamai, o iš tikrųjų tai yra tik mėginimas išsisukti nuo principinio klausimo. Juk valstybės vizija, kurią privalo turėti šalies vadovas, yra aiški pasaulėžiūra ir vertybės, kurios lemia konkrečius politinius žingsnius. Todėl su „planavimu“ politikų vizijos neturi nieko bendro. Planavimas iš esmės yra administratorių ir technokratų reikalas. Taigi mano spėjimas, jog prezidentė neturi valstybės vizijos, išsipildė su kaupu.
Taip pat akivaizdu, kad pildosi ir kita prielaida, jog prezidentė nebus savarankiška, priimdama sprendimus. Analizuodami ligšiolinį prezidentės darbą ir pasisakymus, mes matome tai, ką galima pavadinti „parodomuoju ryžtingumu“, nors jo nelydi jokie konkretūs veiksmai. Negana to, šį ryžtingumą galima laikyti savotiškai selektyviu – prisiminkime sprendimą nepaskirti Valterio Baliukonio į ambasadoriaus postą, nepateikiant jokių tokio sprendimo motyvų. Tiesiog tai išoriškai atrodo ryžtinga, todėl ir daroma. Tuo tarpu nieko panašaus mes neregime stebėdami, kaip prezidentė reaguoja į paskutinius su Generaline prokuratūra susijusius skandalus. Visą intervių su Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju profesoriumi Vytautu Radžvilu skaitykite čia (pirma dalis). „Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]Kalba redaguota ekspertai.eu