Recenzija: „Algis Uždavinys. Kūrybinė vaizduotė: dailės kritika ir publicistika“

Lietuvos kultūros tyrimų institutas (LKTI) išleido antrąją vienam iškiliausių Lietuvos mąstytojų, filosofui, dailės kritikui prof. Algiui Uždaviniui (1962–2010) skirtą knygą „Kūrybinė vaizduotė: dailės kritika ir publicistika“, kurioje publikuojami straipsniai, spausdinti periodiniuose kultūros leidiniuose ir dienraščiuose.

Rinkinyje – filosofinė eseistika, kultūros apybraižos, dailės kritikos straipsniai ir net metafizinio romano „Išeinančių ir pasiliekančių pasaulis“ fragmentai (p. 294–314).

2012 m. pasirodė LKTI parengta knyga „Rytai – Vakarai: komparatyvistinės studijos XII. Algio Uždavinio fenomenas“.

Lietuvoje A. Uždavinys ne tik nepripažįstamas (išskyrus jo bendraminčių ir mokinių ratą), bet ir paniekintas Lietuvos mokslo tarybos.

Tuo metu A. Uždavinys pagerbtas Tarptautinės neoplatonizmo studijų draugijos (ISNS): įrašytas į jos sąrašus kaip vienas geriausių pasaulyje neoplatonizmo, sufizmo, hermetizmo, simbolių teorijos specialistų. Sąrašą galima būtų tęsti – A. Uždavinio pasaulinio lygio įnašas į filosofiją neabejotinas, o jo knyga Philosophy and Theurgy in Late Antiquity laikoma viena svarbiausių pasaulyje monografijų, skirtų teurgijos studijoms.

Itin produktyvus mokslininkas per trumpą gyvenimą publikavo ne tik gausybę straipsnių, bet ir 12 knygų, iš kurių pusę parašė angliškai. A. Uždavinys gerai valdė ir lingvistinį aparatą (anglų, rusų, prancūzų, graikų, arabų ir kitas kalbas), ir filosofinę mintį, sugebėdamas suderinti jos gelmes su savo, pasak prof. Antano Andrijausko, „gaivališka energija, galinga moksline kūrybine vaizduote, subtilia intuicija, lanksčiu nedogmatišku protu ir originaliomis įžvalgomis“.

Prof. Gintautas Mažeikis A. Uždavinio kaip dailėtyrininko žvilgsnį sieja su „aktyvia kritine poetika, peraugančia į jo paties meninę kūrybą. Tai yra labai įdomus reiškinys, artimas tik nedaugelio Lietuvos tyrinėtojų mintijimams, pavyzdžiui, Sigito Gedos ar Gintaro Beresnevičiaus“.

„Kelias yra čia pat, kaip buvimo tikrovė, tačiau mane kankina (kad ir įsivaizduojama, ar tiek, kiek aš galiu su ja sutapti) žmogaus trukmė – nesuvokiama praraja, kurioje gimsta minties ir medžiagos užtvarkos, skleidžiasi esybės sielvartas (galbūt aš suklysiu įvardindamas?) meilė tam sielvartui ir prieraišumas žvilgsniui, kuris, atrodo, ne mūsų pačių sukurptas, nors nieko negalime apkaltinti tuo, kad pasaulis tartum yra iš tikrųjų“, – metafizinio romano fragmentuose rašė A. Uždavinys (p. 300).

Knyga – protams, pasiilgusiems gilių, neįprastų, kartu lietuviškai artimų bei Rytus ir Vakarus suartinančių įžvalgų.