Recenzija: D. Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“

Apima džiaugsmas. Tam yra kelios priežastys. 1) Lietuvių literatūra (ypač kalbu apie šių laikų prozą) nemirė (turėjau tokių negerų įtarimų, jog jau iškeliavo anapus). 2) Neabejoju, jog Donaldo Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ („Tyto alba“, 2012, dizainas – dailininkės Astos Puikienės; toliau – tiesiog „Ežeras“) – geriausias lietuviškas prozos kūrinys kartu su vienu kitu, parašytu gerokai anksčiau. 3) Knyga suteikė ypatingą skaitymo, fantazavimo ir mąstymo džiaugsmą, kokio seniai nepatyriau. 4) Siūlau D. Kajoką nominuoti Nobelio premijai, nes jis (ir rašytojas, ir romanas) to vertas.

Kadangi minčių, perskaičius romaną, labai daug, pabandysiu jas suskirstyti į kelis skirsnelius.

1. Romano gerumas

Kuo geras romanas skiriasi nuo blogo? D. Kajoko „Ežeras“ akivaizdžiai tai parodo, atskiria pelus nuo grūdų. Po šios knygos daugelio anksčiau skaitytų net į rankas imti nesinori, prisiminus, kaip jos kadaise žavėjo.

Nesu perskaitęs visų lietuviškų romanų, tačiau vieną kitą teko. Gerą įspūdį paliko Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ (1989), Gintaro Beresnevičiaus „Paruzija“ (2005), Jurgos Ivanauskaitės „Agnijos magija“ (1995; iš esmės galima būtų kalbėti apie visus jos romanus in corpore), Juliaus Viktoro Kaupo „Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose“ (1948), Eduardo Cinzo „Raudonojo arklio vasara“ (1975) ir „Mona“ (1981), Antano Škėmos „Balta drobulė“ (1958), na, ir dar vienas kitas romanas – ne jų vardyti čia susirinkom.

Kaip matote, romanus išvardijau gana tendencingai ir subjektyviai - tuos, kurie daugiau mažiau siejasi su mistika, filosofija. D. Kajoko „Ežero“ gerumas ne tik tame, kad tai – filosofinis, mistinis, net apokaliptinis romanas, nors drąsiai galiu pasakyti, jog jis prilygsta ar net pralenkia Umberto Eco, Haruki Murakami, Jorge Luis Borgesą, H. P. Lovecraftą, Franzą Kafką, J. R. R. Tolkieną, J. K. Rowling („Hario Poterio“ knygas) ir panašius autorius.

Gal kai kurie palyginimai romano autoriui ar jo skaitytojai gali pasirodyti keisti ar net įžeidžiantys, tačiau sakau visa tai, kad nors kiek paaiškinčiau, jog tai – ne šiaip knyga, o romanas, kurį norėsis atsiversti ne kartą, išsirašyti citatas, pasimėgauti turtinga žodija, o gal ir naujai suvokti.

2. Romano keistumas

Nebūsiu „zapadlistas“ ir nepasakosiu romano pabaigos bei siužeto vingių (veiksmo, kaip ir meditacijos, romane netrūksta). Todėl labai mažai kalbėsiu apie jo turinį, tik konstatuodamas, jog jis – keistas. Gerąja prasme, suprantama. Čia galima rasti visko: net baisu vardyti, nenoriu atimti iš jūsų skaitymo malonumo. Bet kuriuo atveju, iš nuorodų kiek aukščiau galėjote suprasti, su kuo maždaug teks turėti reikalą.

Ir vis dėlto tai – grynai „kajokiškas“ stilius. Man asmeniškai rašytojas atsiskleidė kaip romanistas labai netikėtai (kaltas – dar neperskaičiau „Kazašo“, kurio dabar imsiuosi). Netgi drįsiu pasakyti ereziją, kad geriau D. Kajokas būtų parašęs daugiau romanų nei poezijos knygų, nors labai mėgstu jo poeziją. Vis dėlto mažakalbis, glaustai talpinantis mintį į eiles D. Kajokas pasirodė esąs tikras mistikas, sufijų dervišas, o gal kitos religijos ekstazės apimtas asmuo, nes kai kuriuose romano puslapiuose siautėja tokia psichodelika ir apokaliptika, kad darosi kraupu: vis pasitikrindavau knygos viršelį, ar tikrai D. Kajoką skaitau, o ne kokį šventraštį.

Beje, apie šventraščius. Ne, tai nėra madingas Dano Browno kopijavimas, kuo galbūt knygos autorius bus apkaltintas, tačiau faktas, kad vienas iš daugelio kertinių knygų akmenų – „Judo evangelija“, o jei tiksliau – abejonė, daoistiškai lydinti visą kūrinį, priverčianti mąstyti, kas toks buvo Judas, ir ar tikrai jis buvo išdavikas, ar jo vaidmuo jau buvo numatytas, ir Judas buvo mylimiausias Kristaus mokinys. Katalikai galbūt apšauks D. Kajoką eretiku, nors greičiausiai 99 proc. skaitytojų išvis nieko nesupras.

Profanams ir pigios ezoterikos mėgėjams religijų žinovas D. Kajokas specialiai sumaišė kortas, vietomis paversdamas romaną siautulingu fantastiniu blokbasteriu, kuriame, kaip kokiame nors „Žiedų valdove“, gyvena keistos būtybės (D. Kajoko nesybės, - pagal sanskrito ir pali kalbų žodį anatta, budizme apibūdinantį kiekvieną būtybę, kaip neturinčią savasties). Todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo neaišku, apie ką kalbama, iš kokio bokšto žiūrima: kaip mėgsta rūšiuoti sektantai: ar ši knyga „krikščioniška“, ar „judaistinė“, ar „budistinė“, ar „daoistinė“, ar „mistinė“.

Pažangesniam skaitytojui, susipažinusiam su religijotyros pagrindais ir turinčiam gerai atpalaiduotą vaizduotę, ši knyga gali tapti savotišku vadovėliu į dualizmą naikinančias (ne)erdves.

3. Romano ironija ir rimtumas

Tačiau perspėjimas net ir pažangesniam skaitytojui – tai yra romanas, o ne vadovėlis. Ir nors D. Kajokas „kapsto giliai“, kaip šabloniškai mėgstama sakyti (netgi labai giliai), jis nenurašinėja nei „Judo evangelijos“, nei Laozi, nei Kristaus žodžių (nors šiuos ir daugybę kitų pažįstamų vardų romane sutiksime).

Romano rimtumas ir ironija (du viename) prasišviečia pro „lietuviškus“ momentus, kurių nėra daug. Herojaus pavardė Aušautas simbolizuoja senovės lietuvių medicinos dievą, žaltį, taigi pagrindinis romano herojus yra ir realus, ir nerealus vienu metu. Papasakota jo gyvenimo istorija, tragiška ir paslaptinga brolio žūtis (labai geras pastebėjimas dėl to, kodėl pašalinami krikščionybės atsisakę agentai), esama ir meilės istorijos (iš esmės netgi galima būti teigti, kad tai – romanas apie subtilią ir amžiną meilę, bet ne meilės romanas), švelnios, o kartais valiūkiškos erotikos (laimė, neperžengiančios ribos ir nevirstančios pornografija). Įdomi pastaba apie Bernardą Brazdžionį, kurią drebia tremtinė, kalėjusi dėl jo eilėraščio, tuo metu, kai poetas-didvyris šildėsi Kalifornijos saulutėje. Trumpai užsiminta apie KGB. Tokie realybės siūlai greičiausiai čia nevaidina didelio vaidmens, turbūt jie reikalingi tik tam, kad pririštų ir taip jau labai atpalaiduotos vaizduotės kūrinį prie žemės. Bet nedažnai ir neilgam.

„Ežere“ nemažai humoro, tai nėra niūrus ir sunkiai skaitomas romanas. Bet neapsigaukite: tai, kad jis lengvai skaitosi, tik liudija, jog rašytojui-išminčiui buvo sunku jį parašyti. Jaučiasi, kad į romaną sudėta labai daug – gal net visas gyvenimas. Kai kurios frazės neabejotinai taps citatomis, iš kurių mokysis ateities mokiniai (tai tik mano fantazija, nesijaudinkit, nebus taip – ateityje lietuviai išvis nebemokės rašyti ir skaityti).

Specialiai nieko necituosiu ir neminėsiu nė vieno egzotiško personažo vardo, nors ir labai knieti. Pirkit, skaitykit ir mėgaukitės. Čia jums ne koks pigus Carlosas Castaneda su savo grybukais ir kaktusais.

4. Romano kalba

Dar labai norėčiau atkreipti dėmesį į romano kalbą. Kaip minėjau, ji mane apstulbino. Nesitikėjau, kad šiuolaikiniame romane (turint galvoje, kad dabar nė viename naujienų portale nerasime sakinio be klaidos, ką jau ten kalbėti apie sinonimiką) gali būti tokia turtinga ir nenuvalkiota šablonais kalba. Kai kurių lietuviškų žodžių netgi nežinojau – pasistengta.

5. Pabaiga

O jos nėra.