Referendumas dėl valstybinės kalbos?

„Gražiausias butikėlis laukia Jūsų Danės skvere“,  – perskaičiau ponios Daivos Vaitkevičiūtės veidaknygės (Facebook) reklamoje...

Ką reiškia butikėlis“? Ar jau lietuvių kalba šitaip stipriai pasikeitė? Ar čia tik tas angliškas žodis „boutique“ – perdirbtas, sulietuvintas.

(Žodis „boutique“ į anglų kalbą atėjo iš prancūzų „boutique“, pastarasis iš lotyniško „apotheca“, „sandėlis“, o šis iš graikiškojo „apotheke“, reiškusio sandėlį – red. past.)

Žinau, ne tos moters kaltė, kad lietuvių kalba vis labiau darkoma, teršiama svetimybėmis.

Tik stebėtina, kad ir tie  patys Lietuvos inteligentai  tą mūsų kalbą žudo, niokoja. Žmonės dirbantys kolegijose, universitetuose. Daug pavyzdžių.

Kažkada kalbėjau apie  mokslo žmogų Nidą Vasiliauskaitę, kuri savo mintis veidaknygės prieigose dėsto tik pasitelkusi anglų kalbą. Ir nesistebiu, kodėl ten vis mažėja tų jos skaitytojų ar ir pasisakančiųjų. Problema ta, kad dažnai žmonės paprasčiausiai negali suprasti – apie ką kandidatė į profesūras kalba. Beje, kitų dėl to sukritikuota – labiausiai užpyksta.

Galbūt, visai NE tie žmonės ateina į mokslo arenas. Ne tie, kurie turėtų ateiti. Ateina pašaliečiai, kurie, matosi, – be didesnio pašaukimo, o ir noro mokyti kitus. Nešti žodį ir mokslą į tautą. Tokie, kaip ir labai   paviršutiniški ten ateina.

Bet gal jau ir neturime iš ko rinktis – trečdalis žmonelių jau išvažiavę, kita dalis politikoje (arčiau greito sužydėjimo), o dar kita – „biznio“ reikaluose.

O ir ta pati, čia ką tik mano  paminėta oratorė, regis, bando viską dirbtinai sukomplikuoti,  kad tik tas jos žodis kitiems atrodytų kuo sudėtingesnis,  įmantresnis. O ir suprantame tas jos šnekas tik mes, „emigrantai“, nors ir į šunio dienas pastoviai kitų dedami (dėl jau kitų priežasčių) – mat jau gerai įvaldėme tą kai kurių dievinamą anglų kalbą.

O dar sakoma, kad emigrantai užmiršę savo motinų šneką? Taigi tik pažvelkime, kas pačioje Lietuvoje vyksta?

Veidaknygė, tai atskira „respublika“, atskira teritorija, kurioje vyksta savas gyvenimas. Čia savi „įstatymai“, sava kalba ir kitokie žmonės – ne tokie, kokius matome kasdien gatvėje. Bet jei ir nužengsime į gatves, į  lietuvišką pasaulį, matysime – ta lietuvių kalba ir ten naikinama, žudoma. Kad ir tose spaudos straipsniuose ar ir TV laidose – tų pačių laidų vedėjų.

Kaip ir, sakysime, žurnalistė Violeta Baublienė, savo šiaip jau gan įdomioje laidoje „Stilius“. Ta moteris vis neiškenčia nepabrėžusi, kad ir ji moka anglų kalbą. Vis kokią anglišką citatėlę numeta, kokį anglišką žodelį įterpia. Dažnai taip suglumindama netgi ir visko mačiusį pašnekovą. Žmogus juk nesitiki angliškų pokalbių grynai lietuviškoje laidoje, bet ką darysi – po sekundės kitos, jau atsigavęs, ir pats angliškai prašneka...

Tai čia tik viena, tų ryškesnių užsienio kalbų „gerbėjų“ – žurnalisčių, jų yra ir daugiau, bet negi juos čia visus pradėsi vardinti.  Vietos ir laiko neužtektų.

Mylėkime savo kalbą, tuo labiau, kad ji pagrįstai laikoma viena seniausių pasaulio kalbų. Palikime nesubrendėliams tuos angliškus „gramazdojimus“, bet ir juos drausminkime. Pasaulis atviras, nori nenori daugumai teks išmokti užsienio kalbų, bet gal tarpusavyje kalbėkime tik gimtąja kalba.

Ir gal jau tikrai pagaliau nuspręskime – kokia visgi kalba norime kalbėti: lietuvių ar anglų? Ir tada tvirtai to laikykimės. Tikrai!

Ir dar – argi ne paradoksas, kad net iš pačių „užusienių“ tenka bandyti „atversti“ savo šalį į lietuvybes?

Niujorkas