Referendumas - visuomenės veidrodis

Š.m. birželio 29 d. po pirmą kartą po 1992 m. spalio 25 d. balsavimo mūsų Konstitucijos klausimas vėl buvo patikėtas Tautai. Referendume bandėme atkurti 2003 m. Seimo pakeistą Konstitucijos nuostatą, kad Lietuvos žemė gali priklausyti tik mūsų valstybei ir mūsų piliečiams. Beje, būtent po 2003 m. įvykusių Konstitucijos pakeitimo ir atitinkamo konstitucinio įstatymo priėmimo atsirado galimybė ir įmonėms pirkti žemę. Tai ir sukūrė prielaidas supirkinėti žemę dideliais kiekiais ir perpardavinėtojams, ir didiesiems vietiniams žemvaldžiams. Nuo š.m. gegužės 1 d. mūsų žemę įsigyti gali ir užsienyje registruotos įmonės, kurių savininkais gali būti bet kas – bet kieno kapitalas, įskaitant ir rusų, laisvai juda Europos Sąjungoje. Siūlyta keisti Konstituciją dar ir taip, kad referendumui paskelbti užtektų 100000 piliečių valiоs, o referendumo sprendimą pakeistų tik kitas referendumas. Logiškas Konstitucijos keitimas, tačiau jis neįvyko.

Skaudi pamoka, tačiau kažkodėl nesimato šio referendumo priešininkų ypatingo džiaugsmo. Vyraujantis jausmas – visuotinis nejaukumas. Tai patvirtina, kad įvyko kažkas labai reikšminga. Valdžia dar dvejoja, ar leisti jos volui visiškai paniekinti ir sutrinti į miltus referendumo iniciatorius. Net konservatorių piktdžiuga nėra įspūdinga. Slogi visuotinė nuotaika trukdo objektyviai ir visapusiškai, nuoširdžiai ir nešališkai įvertinti šią skausmingą, tačiau labai prasmingą pilietiškumo pamoką.

Silpni valstybės vadovų referendumo komentarai. Prezidentė, pamiršusi, kad pati kritikavo taip vadinamus saugiklius, pareiškė, jog būtent saugikliai nulėmė rezultatą. Vyriausybės nuomonė, kad nėjimas į referendumą tariamai patvirtino visuomenės sąmoningumą, atrodytų rimta, jei pamirštume Premjero agitaciją, grįstą melu ir gąsdinimais. Visų pirma, esą turėsime grąžinti Centrui 25 mlrd. Lt gautos paramos. Melas dėl Stojimo sutarties – nuo tariamo Lietuvos įsipareigojimo parduoti užsieniečiams žemę iki tariamo įsipareigojimo įvesti euro – ne švietė tautiečius, o gąsdino juos ir slėgte slėgė. Masinis valdžios apmokamų politagitatorių ir žiniasklaidos tinklas plušo išsijuosęs ir nekreipdamas dėmesio net į tai, ką mums kalba. Svarbu buvo daug ir nuolat kartoti šabloninius gąsdinimus ir melus, kurių vinys – esą jau išstojame iš Europos Sąjungos, o referendumą organizuoja Rusija. Pastarąjį melą geriausiai demaskavo balsavimo rezultatai Visagine ir Šalčininkų rajone. Paruoštos smūgiui ir Seimo bei Konstitucinio teismo kuokos, bet kada galinčios formalios jėgos, bet ne tikros teisės pagrindu sustabdyti ar paneigti galimą teigiamą referendumo sprendimą. Visa tai ne vieną pilietį varė į neviltį.

Absurdiškas ir akiplėšiškas valdžios melas, gąsdinimai ir mūsų žmonių šantažas balansavo ties baudžiamąja atsakomybe. Paaiškinti tokį elgesį galima tik didžiule valdžios baime prarasti nomenklatūrinę valstybės valdymo sistemą. Mat Tauta, įvykus ne valdžios inicijuotam referendumui, gali pajusti skonį ir savo balsavimo tiesioginę įtaką – juk referendume visi balsuojame ne už kurį nors kandidatą, o už save, t.y. sprendimą, kuris įtakoja mus visus. Daliai Grybauskaitei Respublikos Prezidento rinkimuose ir šio referendumo sužlugdymui esmingiausiai padėjo išprovokuota krizė Ukrainoje. Suprantama žmogiška reakcija į gąsdinimus Ukrainos pavyzdžiu ir galimą akistatą su karu.

Tačiau tai tik paviršutiniškas įspūdis. Susivokimui esminis dalykas yra tai, kad su tokia valdžia, kurią mes turime ir nuolat vis renkame, karo atveju mums bus tik sunkiau. Juk nepasitikime ja visa net taikos sąlygomis. O Ukrainos krizę vertiname tik per išorinę prizmę, nesigilindami į paprastų Ukrainos žmonių būseną. Jie verkia, nežinodami, ką daryti. Verkia ne tik Ukrainos rytuose, bet ir visoje Ukrainoje. Šią šalį atvirai valdo tarpusavyje bekariaujantys ir skirtingų suinteresuotų užsienio jėgų remiami oligarchai, o mūsų politologai sako, ką darysi – tebūnie pereinamuoju laikotarpiu oligarchnis valdymas. Tačiau kur Ukraina tokiu keliu nueis? Valstybės sunaikinimo ir ukrainiečių išsivaikšiojimo keliu.

Grįškime į Lietuvą. Sąjūdžio metais, ko gero, mums buvo lengviau. Žinojome tikslą – nepriklausomybė. Po įstojimo į Europos Sąjungą Lietuvos valstybė tikslo nebeturi. Pasiskelbti drąsia šalimi neužtenka. Reikia žinoti, kam tą drąsą naudoti. Lodytis su kaimynais – tai nėra drąsa. Tai provokacija, kurios tikslą Lietuvos piliečiai privalo žinoti. Ne tik viena Prezidentė. Atgimimo metais buvo Centras - Maskva, kuriuo galėjome pagąsdinti Tarybų Lietuvos valdžią: štai Maskvoje persitvarkymas vyksta, o mūsų valdžia – nė krust! Ir viešumą Sąjūdžio idėjoms sunkiai, bet pasiekėme. Nes žmonės buvo ir žingeidūs, ir žinojo tikslą. Jie nebijojo valdžios taip, kaip šiandien bijo. Savo sąmoningo gyvenimo laikotarpiu tarybinėje santvarkoje nepamenu tokios visuotinės baimės atmosferos, kuri įsitvirtino nuo 2009 m.

Neturinti valstybės tikslo valdžia tik uoliai vykdo naujojo Centro nurodymus ir kaip Tarybų Lietuvos valdžia, būdama išskirtinai silpna ir neturinti savo nuomonės, pradeda beviltiškai nepataikyti į laikmečio koją. Skubame būti suvaryti į euro zoną, bet net nenorime suprasti, kodėl Jungtinė Karalystė ir Vengrija vienijasi prieš rinkėjų nerenkamus ES biurokratus, manančius, kad jie turi visuotinį mandatą iki 2022 m. likviduoti ES tautas ir valstybes. Tikiuosi, kad Prancūzijos teisėsaugos darbo pavyzdys, kad ir Respublikos Prezidentai privalo atsakyti už neteisėtą naudojimąsi savo padėtimi, padrąsins ir Lietuvos teisėsaugą. Kol Lietuva, nusivylusi beviltiška ir nekvalifikuota savo valdžia (paraiškų gauti taip vadinamą euro paramą rašymą kvalifikuotu vadovavimu valstybei nevadinu), pati dar visiškai neišsivaikščiojo. Iš nevilties. Neviltis ir netikėjimas valdžia, valstybės perspektyva geriausiai atsispindi dviejuose ES rekordiniuose rodikliuose - pirmaujame korupcijos laimėjimais ir alkoholio vartojimu. Net nebekreipiame dėmesio į tai, kokią šunybę kas savaitę mums iškrečia ne tik mūsų valdžia, bet ir biurokratinis ES mechanizmas, dirbantis kaip robotas neturintis jokių žmogiškų emocijų. Žmonių baimė prarasti darbą, neišgyventi – geriausi mūsų valdymo svertai. Tačiau referendumo iniciatyva nejuokais sudrumstė šį liūną.

Kaip vertinti šį referendumą? Teigiamai. A. Kubilius samprotauja apie “sveiko proto pergalę prieš referendumo organizatorių isteriją”, tačiau greičiau paties A. Kubiliaus elgesys yra isteriškas ir nekeliantis pasitikėjimo juo. Taip, neišlaikė ne vieno referendumo iniciatoriaus ar rėmėjo nervai, nes valdžios demagogijai, spaudimui, melui ir patyčioms ramiai ir be lėšų atsispirti tikrai buvo nelengva. Ar gali būti labiau neteisėtas ir nelogiškas dalykas, kad įstatymu nustatytam institutui - referendumo iniciatyvinei grupei – ne tik nebuvo leista teikti siūlymus ir drauge su VRK priiminėti sprendimus dėl referendumo organizavimui skirtų 13,5 mln. Lt panaudojimo, bet jai net neteikė informacijos apie šių lėšų sąmatą ir panaudojimą. Ir dar skleistas absurdiškas melas, kad ši grupė esą savinasi šias lėšas.

Referendumo iniciatyvos atsiradimą, jos įgyvendinimą, iniciatorių ir organizatorių kovą dėl referendumo likimo, teismų praktikos kūrimą vertinu labai teigiamai. Visi pamatėme referendumo išsigandusios valdžios atvirai pasakytą nuomonę apie Tautą ir jos “vietą” bei “vaidmenį” Lietuvoje sukurtoje naujojoje nomenklatūrinėje valdymo sistemoje. Net Vytauto Landsbergio tikrąjį veidą visi pamatėme. Tai patvirtina du esminius dalykus – mūsų valdžia silpna ir bijo Tautos. Tai labai šaunus atsiskleidimas ir atradimas mūsų visuomenės pilietiškumo skatinimui. Ne formalaus pilietiškumo, o tokio, kurį suvokia patys piliečiai ir buriasi į bendriją bendram tikslui siekti, gintis nuo valdžios savivalės.

Įsijungęs į Jūsų gretas, pasijutau kaip Sąjūdžio laikais. Mus skaldė ir priešino, bet ėjome į priekį, skynėmės kelią, grūdinomės, kritome ir vėl kėlėmės. Mes visi stengėmės ir rodėme pavyzdį sau, kitiems. Jei kas nors iš valdžios ar jos žiniasklaidos drįsta mus niekinti ir pašiepti, visų pirma, tegu patys pažiūri į veidrodį ir savo pačių kvalifikaciją. Jų pranašumas tik tas, kad jie valdo administracinius svertus ir už mūsų visų lėšas samdomą didžiąją žiniasklaidą.

Didžioji šio referendumo istorijos pamoka – valdžia prarado galimybę suartėti su Tauta tada, kada to labai reikia Lietuvai ir jos žmonėms. Mielieji valdžios žmonės, reikėjo ne tyčiotis ir šaipytis iš iniciatorių, jų teisinių žinių ar paruoštos referendumo klausimo redakcijos. Reikėjo susėsti drauge su jais prie vieno stalo ir redaguoti tekstą, suskaldyti jį į tris dalis ir paskelbti vienu metu tris referendumus Seimo nutarimais – dėl žemės, dėl referendumo paskelbimui būtinos 100000 ar 150000 piliečių valios, dėl refеrendumais priimtų sprendimų keitimo tik kitu referendumu. Pašiepti žmogų ir tyčiotis iš jo dėl jo gerų norų ir siekių gelbėti valstybę – niekam nevalia.

Taip yra šiandien, bet nebūtinai taip bus rytoj. Todėl nuoširdžiai dėkoju alternayviai žiniasklaidai, referendumo iniciatoriams ir rėmėjams, visiems aukojusiems save, šeimų laiką ir lėšas, kantrybę. Dėkoju už pasėtą viltį. Viltį, kad Lietuvoje ir šiais laikais gali burtis piliečiai, jei jie mato ir suvokia tikslą. Net ir tikslą, kurio matyti ir suvokti nenori ar nedrįsta valdžia.

Man labai labai smagu ir jauku buvo būti drauge ir noriu likti drauge su Jumis. Nesvarbu, kad mūsų pjudymą ir skaldymą tęsia, kliūtis referendumui kuria toliau. Štai vakar LRT eteryje prabilta, kad įstatymu reikia uždrausti referendumus vykdyti drauge su rinkimais. Pamirštas jau pradėtas Seime nagrinėti P. Gražulio projektas dėl Konstitucijos pakeitimo, siekiant referendumo iniciatyvos teisę suteikti 200000 Lietuvos piliečių. Netrukus Konstitucinis Teismas skelbs nuomonę dėl klausimo, atsakymas į kurį žinomas bet kuriam skaičiusiam mūsų Konstituciją. Valdžiai tapo “nebeaišku”, ar Tauta turi teisę keisti Konstituciją. Islandijoje, kitose demokratinėse valstybėse tauta turi tokią teisę. Tikriausia Šiaurės Korėjoje tokios teisės žmonės neturi. Tad, Gerbiamieji, į ką lygiuosimės – Šiaurės Korėją ar Islandiją? Man tokia paralelė pasirodė prasminga Lietuvai. Šį klausimą adresuoju, visų pirma, mūsų valdžiai, jei ji nenori save priešpastatyti Tautai. Šiaurės Korėja ar Islandija yra mums tinkamas pavyzdys, p. D. Grybauskaite, p. L. Graužiniene, p. A. Butkevičiau, p. A. Kubiliau, p. V. Landsbergi?