Reikalingas mokytojas

Ar šiuolaikinei visuomenei pakanka pedagogo – žmogaus, galinčio paaiškinti vieną kurią mokslo sritį? Ar mokyklos mokytojas yra toks, kuriuo žavisi jaunimas ir visus 12 metų noriai mokosi dėstomo dalyko? Ar baigę vidurinę jaunuoliai gali disponuoti ne tik aritmetikos, gramatikos, istorijos žiniomis, bet yra pasirengę įvairiapusiam gyvenimui? Deja. Ne kartą esu kalbėjusi ir rašiusi apie neadekvačiai suvokiamą mokymo paskirtį, apie vis dar neišraunamą įsitikinimą, kad mokykla – žinių kalvė.

Ji niekada nebuvo vien žinių kalvė, bet šiais laikais, kai visą reikalingą informaciją taip lengva rasti „internete visagaliame“, faktografinis mokymas vis labiau kompromituoja pats save. Tikroji Mokytojo misija yra visai kitokia – jis pats turi būti autoritetas, jo žinios turi būti siejamos su praktika, jo gyvenimo patirtis ir išmintis turi įkvėpti mokinius ir formuoti jų pasaulėžiūrą. Apie vis dar privalomą mokyklą ir jos niekam tikusį modelį 2008 m. rašė Žilvinas Jančoras, teigdamas, kad švietimo sistema „prikemša moksleivius beverčių faktų, nemokydama jų interpretuoti ir daryti išvadų. Informacinės visuomenės laikais žinių kiekis auga tokiu greičiu, kad joks žmogus nesugebėtų su juo net susipažinti, jau nekalbant apie išmokimą. Todėl vis labiau vertinami ne faktų žinojimo, o jų greito suradimo, interpretavimo, gretinimo ir išvadų darymo įgūdžiai.

Kas nusprendė, kad dabartinė švietimo sistema yra vienintelis mokymo būdas, ir nediskutuotina, kad kitokie mokymosi būdai gali egzistuoti greta? Mes vis dar gyvename policinėje valstybėje, kurioje mokykla – tarsi kalėjimas. Lankyti mokyklą privalo visi vaikai, neatsižvelgiant į tai, ar jie to nori, ar ne. Jeigu moksleivis praleidžia pamokas, taikomos represinės kontrolės priemonės, nelankantieji mokyklos smerkiami ir įvairiomis priemonėmis grąžinami atgal. Kitados panašiai elgėsi Bažnyčia – tam tarnavo inkvizicija. Dabar tai vertinama, kaip žiaurūs ir neteisingi metodai, bet ar ne panašiai po šimtmečio bus vertinama dabartinė švietimo sistema?“

„Kai mūsų mokyklose 1-oje klasėje mokinys pasodinamas į suolą, tai jis taip ir prasėdi visus 12 metų. Dažniausiai jis girdi komandą yra „sėdėk, tylėk, klausyk.“ Taip apie tradicinį mokymą kalba Anne Hoejholt, vadovaujanti pedagogų rengimo kolegijai Danijoje. Įstaigos pavadinimą DNS galima būtų versti taip: „Reikalingų mokytojų ruošimo kolegija“. Kokia tai mokymo įstaiga, kas yra reikalingi mokytojai, kodėl tokia įstaiga atsirado ir ką joje veikia jaunimas? Apie tai kalbamės su A. Hojholt, kuri paskutinėmis vasario dienomis Vilniuje ir Kaune skaitė paskaitas „Kaip parengti mūsų vaikus ateičiai?“

Kada danai pradėjo domėtis alternatyviu ugdymu ir įsteigė tokią pedagogų rengimo aukštąją mokyklą?

Tai nutiko labai seniai. 1972 m. atsirado poreikis ugdyti tokius būsimus mokytojus, kurie ne tik išmanytų kokį dalyką, bet pirmiausia būtų įgiję gyvenimiškosios patirties. Ir to gyvenimo galėtų mokyti mažuosius. Mes anksti supratome, kad svarbiausioji ugdymo dalis yra praktiniai įgūdžiai, o ne sausos žinios. Todėl ir atsirado kolegija, kurios mokymo bazė – praktinis patyrimas. Kiekvienas, kuris nori tapti tikru mokytoju, turi savo kailiu patirti, kas yra sunkumai, išgyvenimas, o norėdamas suprasti pasaulį, turi jį pamatyti, patirti kultūrų skirtumus realiame gyvenime.

Mokytojų trūkumas Azijoje buvo viena priežasčių steigti tokias kolegijas Indijoje, Afrikoje. Tuo pačiu tai nubrėžė išbandymų kryptį, nes kiekvienas DNS studentas pirmaisiais mokymosi metais leidžiasi į kelionę, trunkančią keturis mėnesius. Kai 1976 m. šioje įstaigoje mokiausi aš, mes keliavome į Indiją. Vienu autobusu keliauja pirmakursiai ir mokytojai per visą Europą, kol pasiekia numatytą vietovę. Taigi per Europą, Turkiją, Iraną, Pakistaną, Afganistaną... Taip tu suvoki, kaip keičiasi gamtovaizdis, klimatas, kultūrų ypatumai. Mes gyvenom įvairiuose kaimuose po keletą dienų, bendraudavom su vietos bendruomene, domėjomės mokyklomis, dirbome įvairius darbus. Tai yra tikrasis pažinimas, taip suvokiamas pasaulis, kultūrų skirtumai, atsiranda natūralus poreikis domėtis ir rūpintis kitais.. Dabar kelionės driekiasi į Afriką per Maroką, Mauritaniją, Senegalą, Gambiją. Ankstesnis maršrutas dėl politinių konfliktų tapo komplikuotas.

Anksčiau šią neįprasto pedagogų rengimo mokyklą finansavo valstybė ir ją baigusių skaičius buvo kur kas didesnis, dabar viskas apmokama iš studentų kišenės. Besimokančiųjų skaičius sumažėjo ir todėl, kad reikia sumokėti už mokslą, ir todėl, kad ne kiekvienas nori patirti tokių išbandymų ir tapti kitokiu mokytoju. Tačiau susumavę visus skaičius, Danijoje ir Azijoje parengtus mokytojus, galėtume džiaugtis.

Prašom trumpai papasakoti apie reikalavimus, keliamus būsimiems Jūsų studentams.

Mūsų studentai yra sąmoningi žmonės ir jie patys žino, ko nori. Dažniausiai jaunimas apsigyvena Danijoje ar kitoje valstybėje keli mėnesiai iki rugsėjo 1-osios, kad užsidirbtų pinigų pirmųjų metų įnašui. Tie reikalingi 25 tūkst. litų yra skiriami visiems poreikiams – kelionei į Afriką, maistui, apgyvendinimui, mokymui. Vėliau studentai turi galimybę atlikti praktikas, mokytojų darbas yra gerai apmokamas; net jei tu esi tik mokytojo pagalbininkas, gali pakankamai uždirbti, kad tęstum studijas.

Koks Jūsų vaidmuo šioje mokykloje?

Na, pradžioje aš buvau studentė, vėliau tapau mokytoja, o nuo 2003 m. esu ir mokytoja, ir mokyklos vadovė. Man buvo svarbu išsaugoti šią mokyklą, ypač kai nutrūko valstybinis finansavimas. Ir aš buvau teisi – studentų vis dar yra, o norinčių tapti ateities mokytojais vis daugėja. Mūsų įsitikinimas, kad praktinis ugdymas yra be galo svarbus pedagogikoje, neliko nepastebėtas. Toks mokymas, kuriam svarbu ne faktai, o diskusija, mąstymas, praktinės užduotys, yra paplitęs Danijos mokyklose. Tai reiškia, kad danai mielai perima ir kitus mokymo modelius, nesilaiko įsikabinę į vieną nepajudinamą tiesą.

Kas, Jūsų manymu, yra svarbiausias dalykas, kurį turi suprasti mokytojas?

Svarbiausia – mokytojas neturi bijoti. Baimė viską surakina. Mokytojas turi būti visada pasirengęs pokyčiams ir pats keistis. Keičiantis situacijoms, turi keistis ir tu. Tai labai svarbu. Tik toks mokytojas yra ateities mokytojas. Štai tos mūsų kelionės ir yra iššūkis, didžiausios pokyčių pamokos.

Kur iškeliauja Jūsų studentai, kai baigia kolegiją ir kaip jie moko?

Čia jau jų pasirinkimas. Mano mokykloje mokosi studentai iš visos Europos. Jie gali likti Danijoje, gali grįžti į savo šalį, gali vykti į Aziją. O mokymo tikslas yra parengti žmogų gyvenimui. Pirmiausia suprasti kiekvieną vaiką individualiai – ko jis nori, kas jam patinka. Paskui padėti suformuluoti gyvenimo tikslą. O paskui padėti tą tikslą pasiekti. Jei vaikas nori tapti ūkininku, jis būtinai turi daug laiko praleisti ūkyje, viską patirdamas praktiškai. Įgūdžiai yra savo svajonės įgyvendinimo pamatas. Kol tu svajoji, kad norėtum to ar kito, niekas nevyksta, bet kai tu suformuluoji norą ir tau suteikiama laiko tai išbandyti praktiškai, tu gali geriau suvokti, ko nori, ir turėti visas galimybes svajonei įgyvendinti. Gyvenimo planavimas yra reikalingas mokiniui, o dabar mokyklose planuoja tik mokytojai, ko jie mokys per savo pamokas. Turi būti galimybė suskirstyti klasę į kelias grupes pagal vaikų poreikius. Taigi analizavimo ir praktiniai įgūdžiai yra tai, ko reikia ugdant vaikus.

Ateities mokytojas turi suprasti, kad jis rengia vaiką tai visuomenei, kuri dar tik bus po kelerių metų. Mes nežinome, kokia visuomenė bus po dešimties metų, kokie bus jos tikslai. Todėl svarbu mokinius ugdyti lanksčiai, kad jų protas gebėtų prisitaikyti prie įvairių sąlygų, ir mokyti paties gyvenimo, nes mokymasis nenutrūksta baigus mokyklą. Be galo svarbu mokiniams suteikti laisvę – pasirinkti, turėti savo nuomonę, gebėti ją apginti.

Egzaminai negali būti faktiniai klausimai. Faktai šiais laikais mažai ką reiškia, jų kalimas nieko neduoda. Svarbiausia yra gebėjimas mąstyti ir viską susieti. Per istorijos egzaminą nelabai svarbu atsakyti, kelintais metais įvyko mūšis, bet svarbu paaiškinti, kodėl mūšis įvyko, kokios buvo aplinkybės, kaip jį galima paaiškinti iš įvairių pozicijų, kaip galima apginti savo požiūrį, jei jis nesutampa su norminiu ir pan. Svarbi yra diskusijos galimybė, įrodanti gebėjimą suvokti ir analizuoti, išreikšti ir apginti nuomonę, kokia ji bebūtų. Nėra vieno atsakymo į klausimą. Tokia egzaminavimo praktika yra ne vien mano mokykloje – visoje Danijoje. Mes turime tokias tradicijas. Tikiuosi, kad Lietuva irgi pasikeis.

Kaip Jūs sumanėte atvykti į Lietuvą? Kokie čia žmonės? Ko mums palinkėtumėte?

Na, pirmiausia aš apie Lietuvą daug sužinojau iš savo studentų lietuvių. Tada pati panorau pažinti šią šalį. Viena būsima mano studentė pakvietė atvykti ir paskaityti paskaitų lietuviams. Esu sužavėta tais žmonėmis, kurie domisi alternatyvia pedagogika. Beje, pirmoji paskaita, kurią skaičiau Lietuvoje, vyko Edukologijos universitete, bet į ją neatėjo nei vienas pedagogikos studentas, tik žmonės iš kitų universitetų. Labai daug klausytojų sulaukėme Kaune. Įvertinusi tas nuotaikas ir klausimus, kurių sulaukiau, galiu pasakyti, kad Lietuvoje situacija labai primena Daniją 1972-aisiais. Toks pat noras ištrūkti iš sistemos gniaužtų, kuo daugiau sužinoti apie įvairias galimybes, ir kas įdomiausia – vos ne kas antras žmogus norėtų steigti privačią mokyklą, keisti švietimo sistemą. Tai yra labai gerai. Tai jūsų laisvėjimo ženklai ir pastangos keisti švietimą. Kaip supratau, entuziazmo netrūksta, bet yra labai sunku rasti pritarimą, gauti leidimą. Aš palinkėčiau jums nenustoti ieškoti, išmėginkite viską, ką tik galima, nes kuo daugiau mes pažįstame, tuo šviesesni tampame. Išmokite sukurti alternatyvą tuose rėmuose, kuriuos jums nubrėžė sistema. Įmanoma jungtis ir keistis net ir labai siauroje laisvės erdvėje. Nereikia liūdėti dėl netinkamos sistemos, nes kiekvienoje jų yra kažkokia erdvė, kurioje galima veikti. Išnaudokite tą erdvę ir ją plėskite.